„Pastaruoju metu juntamas didesnis užsieniečių susidomėjimas lietuvių literatūra“, – sako Tarptautinių kultūros programų centro atstovė.

Anot Tarptautinių kultūros programų centro literatūros projektų koordinatorės Kotrynos Pranckūnaitės, sunkiai vertinius įsileidžianti Prancūzijos rinka susidomėjo R. Gaveliu, nemažėja susidomėjimas ir S. Parulskio bei J. Ivanauskaitės kūriniais. Dėmesio taip pat sulaukė M. Ivaškevičius, R. Šerelytė ir A. Jakučiūnas.

K. Pranckūnaitė neatmeta, jog tokioms tendencijoms įtakos turėjo Vertimų programa, kurią finansuoja Kultūros ministerija. Pagal šią programą finansinis atlygis skiriamas lietuvių autoriaus kūrinį į užsienio kalbą išverčiančiam vertėjui (programa vykdoma jau 9 metus, anksčiau jos veiklą koordinavo VšĮ „Lietuviškos knygos“).

K. Pranckūnaitė taip pat pastebi, kad didesnį lietuvių autorių kūrinių užsienio kalbomis poreikį sąlygoja ir emigracijos pasekmės. Emigrantų vaikams, kurie nebelabai gerai supranta ir kalba savo tėvų kalba, į užsienio kalbą išverstos jų tautiečių knygos padeda visiškai nenutolti nuo savo šaknų.

„Mes remiame vertėją – jokių kitų knygos išleidimo išlaidų mes neremiame. Šiemet kreiptasi dėl paramos kelių knygų išvertimui į vokiečių kalbą – tai Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“ ir Andriaus Jakučiūno romanas „Tėvynė“.

Buvo prašymas dėl paramos Jurgos Ivanauskaitės knygos „Ragana ir lietus“, Lauros Sintijos Černiauskaitės „Kvėpavimas į marmurą“ bei Vlado Braziūno poezijos rinktinės vertimams į italų kalbą.

Į anglų kalbą – vienintelė gauta paraiška iš Amerikoje esančios leidyklos – Sonatos Paliulytės poezijos rinktinė. Dar sulaukėme prašymo paremti Kristijono Donelaičio „Metų“ vertimą į rusų kalbą“, – vardino K. Pranckūnaitė.

Dabar, Tarptautinių kultūros programų centro literatūros projektų koordinatorės teigimu, lietuvių autorių kūriniais vis dar dažniausiai domisi kitų nedidelių šalių leidyklos arba didelių šalių nedidelės leidyklos.

„Tokių leidyklų, kurios norėtų išleisti kažkokius lietuvių autorių kūrinius, nors ir nedaug, bet vis atsiranda naujų. Dažniausiai kūriniai vertimui pasiūlomi pačių vertėjų arba tokių informacijos centrų kaip mūsų.

Vis dėlto lietuvių autorių kūrinių sklaida po užsienio šalis labiausiai priklauso nuo vertėjų, kurie moka lietuvių kalbą. Užsieniečiai dažniausiai siūlo leidykloms tai, kas jiems patiems yra įdomu, savo mylimas lietuvių autorių knygas“, – pastebėjo K. Pranckūnaitė.

Lietuvių rašytojų sąjungos leidyklos vyr. redaktorius Valentinas Sventickas į klausimą apie lietuvių autorių literatūros poreikį užsienio šalyse žvelgia be iliuzijų.

„Jeigu mes pradėtume įsivaizduoti, kad daugybė šalių iš tos literatūros gausos, kurią gali rinktis, būtinai ilgisi lietuviškos literatūros, būtume per daug naivūs. Viskas didžiąja dalimi yra mūsų pačių pastangų ir galimybių pasekmės“, – pastebėjo pašnekovas.

Daugiausiai vertimų – į vokiečių kalbą

Anot lrt.lt pašnekovų, nuomonė, kad dažniausiai lietuvių autorių kūriniai verčiami į anglų kalbą, yra klaidinga. Kaip pastebi K. Pranckūnaitė, prasibrauti į anglakalbę rinką labai sudėtinga. Mat anglakalbėse šalyse vertimai užima vos keletą procentų rinkos – iš kitų kalbų į anglų dažniausiai verčiami tik bestseleriai.

Kaip pastebėjo pašnekovė, lietuvių autorių literatūra labiausiai pageidaujama vokiečių kalba, nemažai ja domisi ir kaimyninės šalys.

„Vertimai labai susiję su Lietuvos prisistatymu tarptautinėse knygų mugėse. Kai 2002 m. Lietuva buvo viešnia Frankfurto knygų mugėje, kelis metus prieš tai vyko intensyvus mūsų autorių knygų vertimas į vokiečių kalbą.

Aš manau, kad būtent vokiečių kalba dar ilgai išliks viena iš pagrindinių kalbų, į kurias bus verčiama mūsų rašytojų kūryba. Prie to prisidėjo ir Frankfurto mugė, ir anuometinis finansavimas, ir tai, kad turime daug gerų vertėjų, užsiimančių šia veikla“, – kalbėjo K. Pranckūnaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyr. redaktorius V. Sventickas mano, kad potenciali rinka mūsų autorių literatūros kūriniams galėtų būti Skandinavijos šalys.

„Taip sprendžiu gretindamas mūsų literatūros realijas, kryptis, intonacijas. Manau, mūsų ir skandinavų ta pati dvasia, mentalitetas. Susidomėjimas galėtų būti, nors tenka pripažinti, kad jie labai jau atsargiai įsileidžia kitų šalių literatūrą. Aišku, gali būti, kad klystu – tai, kas panašu, nebūtinai traukia“, – pastebėjo pašnekovas.

G. Gavelis sudomino prancūzus

Kaip pastebi Tarptautinių kultūros programų centro literatūros projektų koordinatorė K. Pranckūnaitė, labai dažnai rinkdamiesi, kurio lietuvių autoriaus kūrinį versti, suinteresuoti asmenys domisi rašytojo asmenybe.

„Labai dažnai klausiama, ar tas žmogus charizmatiškas, ar sugebės gerai pristatyti knygą, nes tai yra vienas iš būdų ją populiarinti šalyje“, – sakė pašnekovė.

Anot K. Pranckūnaitės, didžiausios sėkmės užsienio šalyse ligi šiol sulaukė Sigito Parulskio romanas „Trys sekundės dangaus“ bei Jurgos Ivanauskaitės kūriniai.

„Lietuvai tik atgavus nepriklausomybę labai verčiamas buvo Sauliaus Tomo Kondroto romanas „Žalčio žvilgsnis“ ir Icchoko Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“.

Labai sėkmingai į anglų kalbą pastaraisiais metais buvo išversta Ričardo Gavelio knyga „Vilniaus pokeris“. Dabar R. Gaveliu susidomėję prancūzai, o tai yra labai gerai, nes prancūzakalbė rinka labai menkai įsileidžia vertimus“, – pastebėjo Tarptautinių kultūros programų centro literatūros projektų koordinatorė.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyr. redaktorius V. Sventickas prisiminė daugiakartinių tiražų užsienio šalyse sulaukusių lietuvių autorių kūrinius.

„Prancūzijoje jau ketvirtą kartą leidžiama Juozo Baltušio „Sėkmė apie Juzą“. Pirmasis vertimas, man atrodo, pasirodė dar 1989 m. Greičiausiai šio kūrinio šioje šalyje sėkmė susijusi su pačios vertėjos sugebėjimu pateikti, pasiūlyti, įrodyti, apipavidalinti, pataikyti vertimo būdą.

Galėtume prisiminti ir Marcelijaus Martinaičio „Kukučio balades“, kurios pradėjo savo gyvenimą įvairiuose kraštuose. Nors visai lietuviškos realijos, bet jos – bendrinančio pobūdžio. Juozo Baltušio atvejis – irgi minėtinas, netikėtas ir ne visiems suprantamas. Iš mūsų klasikų, ko gero, labiausiai po pasaulį pasklidę Kristijono Donelaičio ir Balio Sruogos kūriniai“, – vardino V. Sventickas.

Patiems skintis kelią – pernelyg sunku

Lrt.lt rašytojų Liudviko Jakimavičiaus ir Donaldo Kajoko teiravosi apie savarankiškus bandymus nutiesti savo parašytai knygai kelią į užsienio rinkas.

„Yra du keliai. Kai tave kažkas pastebi ir išverčia kitų šalių vertėjai (mano eilėraščiai versti į daugelį kalbų) arba, kitas būdas, kai stengiesi pats viską padaryti. Problema ta, kad pats negali siūlytis. Labai sunku patekti į užsienio rinką.

Tiems, kuriuos pastebėjo, kitaip. Štai dabar Renatą Šerelytę pastebėjo, jos kūrinius verčia. Kažkas pastebėjo Sigitą Parulskį – jį verčia į švedų, į italų kalbas. Jeigu tavęs niekas nepastebi, tai tu toks ir lieki... Bet kuklumas niekam gėdos nedaro.

Mano sesuo 20 m. gyvena Kanadoje, yra baigusi anglų kalbą ir literatūrą. Ji man pasiūlė pažodinius eilėraščių vertimus, kitaip sakant, nekurdama iš jų naujų eilėraščių (vertėjas paprastai kuria naują eilėraštį). Kadangi turiu daug draugų JAV, daviau jiems tuos pažodinius vertimus ir paprašiau padėti.

Po to atėjau į Rašytojų sąjungos leidyklą ir pasiūliau V. Sventickui leisti dvikalbę knygą. 2001 m. Lietuvoje išėjo „Medinė“ – mano eilėraščiai anglų ir lietuvių kalba“, – pasakojo L. Jakimavičius.  

D. Kajokas pastebėjo, kad „mes vis dėlto esame lietuvių publikai, ypač poezija, nes lietuvių kalba yra fantastiška, joje labai daug neišnaudotų galimybių ir jas atskleisti vertėjui labai sudėtinga“.

„Praktiškai neįmanoma rasti žmogaus, kuris atitiktų 3 sąlygas. Visų pirma, jis turi būti pakankamai geras savo šalies poetas. Ispanas, prancūzas ar anglas – nesvarbu. Antra, jis vis dėlto turėtų nors šiek tiek mokėti lietuvių kalbą, nesakau, kad gerai, bet nors šiek tiek. Trečia, vertėjas turi pamėgti verčiamą autorių, jis turi būti jam prie širdies, o ne versti vien todėl, kad jo kažkas to paprašė. Tada atsiranda kūrybos procesas.

Visi kiti vertimai, kur kas nors kam nors davė, kad išverstų – dažniausiai būna nevykę“, – dėstė D. Kajokas.