Tai 1975 m. pranešė „Amerikos balsas“. A. Kantautas, duodamas interviu „Amerikos balso“ žurnalistui Jurgiui Blekaičiui prisipažino, kad iš tiesų šis darbas truko net 13 metų.  

– Jūsų rankose, ponas Kantautai, yra didžiulis darbas – Lietuviškoji bibliografija. Kaip šita knyga kilo?

– Gan seniai kilo mintis pagelbėti studentams ir mokslininkams, kurie interesuojasi Lietuvos reikalais. Dirbu universiteto bibliotekoje jau nuo 1960 m. Studentai kreipdavosi į mane prašydami pagalbos, kur galima surasti tokią medžiagą. Žinių apie Lietuvą pareikalavimas, susidomėjimas Lietuva ir bendrai Rytų Europos teritorija ir jos gyvenimu, kultūra, politine sistema ir t. t. pareikalavo iš profesoriaus, bibliotekininko ir kitų darbuotojų pasirūpinti medžiaga, kad pagelbėtume studijuojantiesiems.

– Tai milžiniškas darbas. Kur jūs pats gavote visą tą medžiagą iš įvairių sričių?

– Tas darbas užtruko 13 metų. Reikėjo gerokai padirbėti. Pradžioje dirbau palengva, savo laiku, namuose rinkdamas tą medžiagą iš visur, kur tik galėjau – klausinėdavau žmonių, gaudavau šiokią tokią bibliografiją, kur žinojau. Tokiu būdu registravau ant kortelių visas tas žinias.

Vėliau teko pasistūmėti tame darbe rimtai, nes buvo didesnis pareikalavimas. Buvau paragintas kai kurių profesorių, kad turėčiau tą medžiagą išleisti knygos pavidalu. Taip nuo 1970 m. ir prasidėjo intensyvus darbas. Buvau gavęs iš universiteto paskyrimą pervažiuoti didesniąsias Amerikos ir Kanados bibliotekas ir suregistruoti tai, ką jie turi apie Lietuvą.

– Įdomu, kur jūs daugiausia gavote medžiagos?

– Daugiausia medžiagos gavau Library of Congress [Kongreso bibliotekoje], Amerikoje. Antroje vietoje – University of Pensylvania [Pensilvanijos universitetas] Filadelfijoje.

– O iš lietuviškų šaltinių?

– Lietuviškų šaltinių turime keletą. Reikia paminėti tėvų jėzuitų biblioteką Čikagoje, kuri turi labai daug vertingos medžiagos, daugiausia lietuvių kalba parašyta. Paskui ALKA [Amerikos lietuvių kultūros archyvai – LRT.lt] muziejus Putname, Konektikuto valstijoje, turi didelę kolekciją knygų.

– Čia prelato Pranciškaus Mykolo Juro įsteigta?

– Taip, taip. Jis dar ir šiandien dirba toje bibliotekoje, tvarko savo rinkinius. Paskui yra Marijanapoly, greta Putnamo, tėvų marijonų biblioteka, kurioje yra labai daug vertingos medžiagos, ypač grožinės literatūros. Čikagoje yra Balzeko muziejus, kuris turi specifinę medžiagą apie numizmatiką, heraldiką ir pan. Turi gerų knygų, kurių kitose bibliotekose nėra.

– Jums teko susidurti ir su bibliografinėmis retenybėmis?

– O taip, yra nemažai knygų, kurių tik vienas egzempliorius yra bibliotekose. Aš visą tą medžiagą esu surašęs ir parašęs apie straipsnį „Lituanos“ žurnale. Ten mano išvardyta, kurios bibliotekos turi retenybių.

– Šitą knygą išleisti, be abejo, labai didelio pinigo klausimas. Kaip Jūs tai finansavote?

– Pradžioje dirbau savo iniciatyva, savo lėšomis, o, kai jau baigiau rankraštį, pradėjau ieškoti finansinės pagalbos. Atsirado mecenatų, kurie davė pinigų, skirtų šią knygą išleisti.

– Išleido Albertos universitetas?

– Taip, universiteto leidykla, bet kai kurių pašalpų gavome iš Lietuvių fondo Amerikoje, Lietuvių fondo Kanadoje, Federalinės valdžios. Iš Kanados ir Albertos provincijos valdžios taip pat pašalpą gavome.

– Jei koks nors studentas norės parašyti vieną lietuviško klausimo rašinį, jis atsivers [jūsų knygą], suras reikiamą įrašą, bet kur jis gaus pačią knygą?

– Toje pačioje vietoje, kur yra įrašas apie knygą, yra nurodyta, kokios bibliotekos šią knygą turi, t. y. simboliais pažymėtos bibliotekos. Taip kad jis, žinodamas, kur knygos yra, gali prašyti savo bibliotekos (jei jo biblioteka tos knygos neturi), kad jam parūpintų tą knygą.

– Biblioteka iš kitos bibliotekos skolina?

– Taip, jos skolina, jos yra įsipareigojusios viena kitai padėti.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga.