Knygos

Antroji lytis

Klausimas „Savarankiška moteris ar...geriausias išradimas vyro gyvenime?“ ant I. Levin knygos „Stepfordo moterys“ viršelio akivaizdžiai nurodo feministinį romano pobūdį.

1972 m. pasirodęs romanas nesulaukė skaitytojų susidomėjimo gal ir dėl to, kad nebuvo perprastas jo groteskiškas, satyrinis pobūdis, bet mūsų dienomis, kai feminizmas jau „sočiai išsirėkęs“ (bet vis dar „rėkia“), romanas išlaiko deramą kuklumą, kuris būtinas nagrinėjant klausimus, ieškančius prasmės (anot J. B. Elshtain). Kokia ta moters laisvė? Ko ja siekiama? Ar moteris, šeima ir laisvė – įmanoma sąjunga?

Pagrindinė romano veikėja Džoana su vyru ir dviem vaikais atsikrausto į nedidelį, gražų, idilišką miestelį – Stepfordą. Džoanos, atvykusios iš judraus didmiesčio (kuriame nuolat diskutuojama apie emancipaciją, kur daug moterų organizacijų, lygų ir pan.), bandymas susibičiuliauti su miestelio moterimis - „bevaisis“: jos nuolat užsiėmusios buitimi ir šeima, todėl niekada neturi laiko pokalbiui prie kavos puodelio. Tai nesuvokiama Džoanai, retkarčiais mėgstančiai pažaisti tenisą, besidominčiai politika, „Moterų išsivadavimo judėjimu“ bei fotografija. Ji perdėm sociali, kad galėtų taikstytis su „namų šeimininkės“ vaidmeniu. Maža to, ji negali pakęsti, kad kitos moterys „apsikenčia“ išnaudojamos (dirba ir tuo metu, kai vyrai vakaroja „Vyrų draugijos“ klube), todėl su Bobe Markove (moterimi, savo gyvenimo būdu ir principais primenančia pačią Džoaną) Stepforde bando įžiebti „feministinį fakelą“. Kodėl niekaip nesiseka „įsukti veiklos rato“, kas slepiasi už „Vyrų draugijos“ pastato sienų – Bobės Markovės, o paskui ir Džoanos galvoje gimsta netikėčiausius teorijos. Vienas kitas skaitytojas tikriausiai įtariau pradės žvelgti ir į pačią Džoaną: ar tik ji ne tingi ir apsileidusi šizofrenikė, žvelgianti į pasipuošusias moteris ir tvarkingus namus kaip į anomaliją?..

Kaip „Pratarmėje“ teigia romano vertėjas L. Ruzgys, „iš esmės knyga pasakoja apie viduriniosios klasės baltaodžių moterų nepasitenkinimą esama padėtimi ir apie vyrų baimę, kurią sukelia tas nepasitenkinimas“. Reikėtų pridurti, kad tai pasakojimas ne tik apie „viduriniosios klasės atstoves“, bet ir apie vidutinybes, nesugebančias pasiūlyti jokios alternatyvos ankstesniajai socialinei ir asmeninei moters situacijai, todėl pasirenkančias visuomenės suformuotą „barbės“ įvaizdį (oi, oi, kokį „diskutuotiną“)... Bet tai jau interpretacija: galima „nusičiupti“ bet kurią siužeto giją ir pamėginti išausti kitokį konteksto audinį – įmanomi įvairūs deriniai ir variantai...

„Stepfordo moterys“ - polemiką skatinanti knyga. Pradeda atrodyti, kad Džoanos ir daugelio kitų moterų galvoje „prabudęs“ feminizmas – tik abstrakti „laisvė“, tik tuščios kalbos ir inertiška kritika patriarchato adresu... Tuo tarpu Rutana Hendri – tamsiaodė rašytoja – atrodo tikrai laisva ir savarankiška moteris, tikinti savo veiklos prasmingumu... Galima sakyti „atrodo“, nes paskutinieji pokalbio su vyru sakiniai gali ženklinti tam tikrą takoskyrą tarp gyvenimo „ten“ ir tarp gyvenimo Stepforde... Va, taip ir tampama paranojikais (čia apie įdėmius skaitytojus)...

Nežinia, ar tinkama taip kalbėti apie romaną, bet jis labai sceniškas ir kinematografiškas - puiki medžiaga scenarijui ir filmui. Romanas „Stepfordo moterys“ buvo dukart ekranizuotas – 1975 m. (filmas liko nesuprastas) ir 2004 m. (ar buvo suprastas?). Reikia manyti, kad pastarojo filmo pagrindinio vaidmens atlikėja N. Kidman – neblogas jaukas „kinomanams“... Mums gi – daugiau erdvės mintims, kurias pažadina visiškai „paprastutis“ romanas...