Sėdime mes su mano mažąja dukra ant Merkio kranto, beveik net jame, nes mūsų pėdos makaluojasi panirę į tamsiai žalią srovę, vietomis nuo vidurvasario saulės skaidrią iki gintaro geltonio. Žydi vandens žolynai, primindami Johno Everetto Millais "Ofeliją", po nuvirtusiais medžiais tamsuma – iki juodos. Paslapties, judėjimo, slapto, nematomo gyvenimo pilna visur, tik vandens čiuožikai lengvabūdiškai atviri. Tos mėtos, vėdrynai, viksvos, dumblas, neaiškios lervos, aukščiausios elegancijos pilni laumžirgiai – viskas kalba kažką, ko nesuprantu ir tikrai nemanau aiškintis. Iš čia, nuo Merkio kranto, daug kas atrodo kitaip. Ypač menas.

Ką tik baigėsi "ArtVilnius". Po tokio kiekio įvairaus meno, skirto ar neskirto parduoti, visuomet kyla daugybė klausimų apie jo vertinimo kriterijus, net, arba ypač, jei pats esi dalyvis, kaip man nutiko šiais metais. Tačiau viskas baigėsi, darbai iškeliavo savo keliais. Išdidžiai stypso tik Andriaus Ermino skulptūros ir šaiposi iš viso ko, nes taip pagamintos – šiek tiek šaipytis, šiek tiek priminti praėjusius amžius ir jų bevardes skulptūras, žodžiu, no name, arba viskas iš šiukšlių ateina ir į jas virsta.

"Mutacijos". Taip autorius įvardijo šį skulptūrų būrelį, kuris man asmeniškai tapo vienu geriausių mugės kūrinių. Kodėl geriausiu? Čia kalba pasuka prie vertinimo kriterijų. Štai sėdint prie Merkio nejučia pamanau: kad ir kaip stengtumėmės, o šios šnabždančios žolės, vandens tėkmė, gelmės ir smulkūs gyviai tokie įtaigūs, kaip tik retkarčiais pasiseka meno kūriniui, tad ir sprendimas išnyra greit – kūrinius vertinsiu lygindama su upe, su Merkiu, jo gyliu, numanomomis lydekomis, pavojingais sūkuriais ir kitomis neįvardytomis dalimis. O kodėl gi negalėtų egzistuoti toks vertinimo kriterijus? Pasitikrinu – kaip atrodo mano mylimas Otaras Iosseliani arba Michelangelo Antonioni pamatavus Merkiu? Ogi taip pat įstabūs. Nors tu Tigru ir Eufratu matuok. Su Merkiu lyginant Andrius Erminas vis tiek neatrodo prastai. Blizganti mėšlinė musė ar suragėjusi megzta kepuraitė nėra racionalios negyvos konstrukcijos. Objektuose galime matyti ir dumblo (perkeltine prasme, žinoma), ir elegantiško atlikimo, net lengvo čiuožikiško atsainumo galima rasti.

Kitas autorius, taip puikiai derantis prie upės, vasaros, maudynių, be abejo, yra Algimantas Kunčius, kurio Palangos paplūdimio kadrus pristatė Kauno fotografijos galerija. Vasara aštuntajame dešimtmetyje, vasara dabar. Štai eina prie Merkio Stasė skalauti skalbinių ir atrodo beveik taip pat, kaip tie kaimo žmonės, atostogų ar smalsumo atnešti į Palangos šurmulį – palinkusi liesa figūra tamsiais drabužiais. A.Kunčiaus Palangoje ji išnyra kaip kontrastas, iki upės besileidžiančiose pievose ir šalia nugulusiuose daržuose – kasdienybė, tačiau pagal mano pasirinktą upės kriterijų fotografijos klasikas vėl atrodo puikiai, gyvenimo įvairovė ir laikas teka jo fotografijomis, šviesos kuriami vaizdai mirga, virsdami viena daug metų sūkuriuojančia srove (fotografuota gal nuo šeštojo dešimtmečio vidurio iki dabar, tiesiog fotografuota, nepretenduojant į seriją, ciklą ar įvykį).

"Atsipalaiduok, prieik arčiau, įsižiūrėk į paviršių", – sako man šis fotografas, kai pasiskundžiu, kad nerandu būdo priimti Lietuvos dailininkų sąjungos stende pristatomą Kęstučio Grigaliūno ekspoziciją, nors jo "Mirties dienoraščiai" man nepaprastai patinka.

"Menas neturi būti vien gelmės", – prideda A.Kunčius ir aš staiga pajuntu tą vandens paviršiumi šokčiojančio čiuožiko malonumą. Na, ir kas, kad jis nemato lydekų, tačiau toks perfekcionistiškas lengvumas ir iš tiesų gali atstovauti puikiam meno kūriniui. Tad slystu ryškiais K.Grigaliūno vaikiškų medinių dėlionių principu sukurtais objektais ir bandau pamatyti toliau, kas gi ten, už posūkio, kitoje salėje, lauke.

Dar viena jau tiesiogiai Merkio įkvėpta ekspozicija arba menininkas yra galerijos "Meno niša" pristatomas jaunas tapytojas Paulius Šliaupa. Jo seneliai turi namuką tame pačiame kaime, įspraustame tarp upės ir miško, tad kūriniuose jau visai nemetaforiškai sūkuriuoja Merkys. Nors tas tiesmukumas man neatrodo visai vykęs, tačiau abstraktieji paveikslai tikrai patraukia – vos vos skirtingų atspalvių sluoksniai gula vienas ant kito, daug daug dažo sluoksnių, lyg tinkas, lyg užšalęs vanduo ar mūsų ilgos snieguotos žiemos, darbai sunkūs, nes aliejiniai dažai sveria lyg akmenys, nugulę upės krante. Jei ir negali prognozuoti, kokiu keliu toliau suks jaunasis tapytojas, tačiau paprastai sakant, ši tapyba man patiko. Pamakalavusi kojas upėje su mažąja net pražingsniavau geltonomis dulkėmis alsuojančia kaimo gatve iki paskutinės sodybos ir dar kartą apžiūrėjau kaimyno P.Šliaupos kūrinius. Ant žolės jie taip pat atrodė smagiai, kaip laiko išdailinti dzūkiški rieduliai.

Tačiau reikia grįžti į "ArtVilnius" mugės šurmulį, kur vėlgi akmenys, šį kartą Sauliaus Vaitiekūno. Taip, galima tarti, kad jis – lietuviškų lauko akmenų specialistas, tačiau viskas labai papuošta, pritaikyta, kad derėtų su salonais ir jų šeimininkėmis, gerokai toli nuo dumblo, laumžirgių lervų, nuo į vandenį suvirtusių rąstų, sluoksnių, gelmių, net čiuožikų lengvumo stokoja, nes tie – smagūs bepročiai, o čia viskas labai apskaičiuota ir skirta parduoti.

Suku už šio riedulių šlaito ir galvoju lengvai čiuožti tolyn, bet akmenys manęs nepaleidžia, viliodami į "Theka" galeriją iš Italijos, kur minimalistinėje, elegantiškai saikingoje įvairių menininkų ekspozicijoje akį traukia Elenos Modorati abstraktūs su viena vos jaučiama linija objektai-paveikslai, atrodantys lyg iš marmuro ar alebastro.

"Vaškas", – paaiškina galerininkas. Ir aš stoviu gal ilgai, o gal trumpai, nežinau, nes šie kūriniai tokie neverbaliniai, švarūs, jausminiai lyg karštą vasaros dieną vėsus upės vanduo. Nieko nesakysiu. Man gera.

Kaip jau ne pirmoje "ArtVilnius" nieko nesako ir "Pitt Project" stende Saulius Leonavičius. Šį kartą kartu su Ned James. "To, kas buvo pasiūlyta, atlikti negalima." Jei negalima atlikti, žinoma, galima apibūdinti. Norėčiau paminėti, kaip čia visada viskas labai konceptualu, švaru, paveiku, tačiau čia Merkys man šnabžda savo meldais: "Nebūtina viską įvardyti, galima ir nutylėti, tai ne mažiau įtaigu, kaip ir neatlikta."

Ką gi. Ir nutylėsiu viską, kas čia gerai. Kaip patylėsiu ir prie Jurgos Barilaitės "Abracadabros". Ji kalba pati, įtaigiai, galiausiai net dramatiškai, ir ta pirmykštė kalba, jos gimimo procesas nereikalauja mano liaupsių. Viskas veikia dar nuo mūsų vaikystės laikų, veikia iki dabar.

Kartais net pasirinkus aiškų matavimo vienetą nėra lengva, tarkim, Vilniaus dailės akademijos galerija "Akademija" rodo Žygimantą Augustiną. Jo naujas kūrybinis posūkis – portretų serijos (čia viskas kaip visuomet, menininkas dažniausiai tapo save, negailėdamas ironijos ir net patyčių). Dabar autorius virsta žinomais istoriniais herojais – Mykolu Kleopu Oginskiu ar Žygimantu Augustu. Viskas moksliškai pagrįsta, pagrindiniai veido taškai sužymėti, perkelti, lieka tik nedidelė interpretacijos galimybė, kuri ir leidžia autoriui net į Kristijono Donelaičio veidą įsprausti puikiai atpažįstamą save.

Na, ir ką gi, sako Merkys, kai "ArtVilnius" ekspozicijoje menininkas sudėlioja tuos pačius taškus ir virsta net ne istorine asmenybe, o puodu. Merkys lyg ir nenustemba, teka taip pat ramiai, bet kažkokiu būdu jie tyliai susižvalgo ir sutaria, upė neabejotinai yra skalavusi ne vienos istorinės personos pėdas, tačiau laikas nuplauna viską, tad menininkas atrodo žiūrįs ta pačia kryptimi – tik pats įsikūnydamas į K.Donelaitį jį tarsi atgaivina, iš sąvokos vėl paversdamas gyvu žmogumi.

Kartais šis matavimo ir vertinimo procesas tampa visai nesmagus – Panevėžio miesto dailės galerijos eksponuojamos "Baltos kandys" ir jų kūrinys – ta pati vandens tėkmė videoformatu, nors ir praturtinta veltinio karoliukų sukučiu, tačiau atrodo tokia negyva... Gal todėl, kad yra tiesiog upės kopija paprastoji?

Skubiai grįžtu prie abstrakčios tapybos. "Post galerijos" pasirinktas jaunas menininkas Saulius Paliukas savo peršviečiama saikinga ar tiesiog suvaldyta ekspresija ir lengvais debesėlių motyvais taip dera prie vasaros, kad nekelia abejonių net potencialiems pirkėjams.

"Pora darbų jau rezervuota", – sako galerininkė. Belieka tik pritarti pirkėjams ir linkėti tolesnio įkvėpimo.

"Būna ir "Iškvėpimas", – teigia dar vienas jaunasis menininkas Matas Janušonis, kurio skulptūros išsidėliojo lauke. Nesuklydau, taip ir norėjau pasakyti – tarsi pačios atsirado, savaime. Ant šaligatvio iškylantys lyg burbulai masyvūs metalo šulinių dangčiai tikrai verčia mąstyti apie būtybę, gyvenančią kaip tie vėžliukai Ninzės kanalizacijoje ir iškvėpusią su didžiule jėga nežinomą dujų mišinį. O gal čia mūsų žemė taip atsidūsėjo?

Bet kuriuo atveju šis "Iškvėpimas" primena slaptas Merkio lydekas, tamsoje besislapstančias vandens žiurkes ar nematomas gamtos jėgas. Iš kitos pusės – nebaisu, truputį animaciška, linksma, lyg vis dar po žeme tūnotų galiausiai tampantys žmogaus draugais drakonai.

Dar viena visai kitokia, bet kažkuo labai tinkama matuoti Merkiu – "Prospekto" fotografijos galerija su pripažinta geriausia "ArtVilnius" ekspozicija, kurioje – Remigijaus Treigio fotografija. Tos gelmės, tie patys paslaptingi šešėliai, rūkai ir virpėjimai, kažkas kadruose bjauriai nubraižyta ir akivaizdžiai netobula, todėl žavi. Kaip senstantys medžių kamienai arba šaknys, jau mirkstančios vandenyje. Ir maži maži kino juostos kadriukų kontaktai, upės kadrų, tekančios upės.

Taip, lyg ir privalėčiau aprašyti kitus komisijos apdovanotus menininkus, bet neaprašinėsiu. Sakykim – pamatavau savo Merkiu ir tie liko kažkur šone. Gal tiesiog jiems palankesnis būtų šilko sofutės, investicinės kreivės ar koks dar kitas kriterijus. Taip jau susiklostė, kad šįkart buvo pasirinkta upė. Toji daro vingį. Ir visi kiti, iki šiol nepaminėti, lieka kažkur toli, pievoje.

Jiems visai gerai, neabejoju. Tik aš jų iš čia negaliu apžvelgti. Kaip ir negaliu apžvelgti galerijos "Artifex" stendo, kur dalyvavau pati su kolegėmis. Būtų nepadoru. Bet prisipažinsiu – pirma mintis žiūrint į Merkį ir buvo apie tai, kokie vargani atrodo mūsų, mano kūriniai, lyginant su vasaros gausa, jos siautuliu ir jėga.