– Į Plutiškes atsiviliojote studijų laikų, vėliau jau – scenos draugą, šiuo metu – kaimyną Liudą Mikalauską su šeima. Ar ilgai teko jį įkalbinėti?

– Tai grynas atsitiktinumas. Liudas vis atvykdavo pas mus į svečius. O sykį netikėtai šalimais atsirado parduodamas sklypas su apleistu nameliu. Su Liudu esame draugai, scenos partneriai nuo senų laikų, visą Lietuvą skersai išilgai išvažinėję. Abu studijavome pas tą pačią profesorę Sabiną Martinaitytę. Smagu, kad Liudui patiko ta vieta, nors sklypas buvo ganėtinai apleistas. Teko daug rankų darbo įdėti. Užtai dabar džiaugiasi pabėgęs iš miesto. Vis draugėn suėję pajuokaujame, kad esame čia naujakuriai, bet žiū – tuoj senbuviai Plutiškėse būsime (juokiasi).

– Tai kiek metų jūsų šeima Plutiškėse gyvena?

– Daugiau nei dešimtmetį. Čia gimė visos mūsų mergaitės. Kol gyvenome Kaune, vis laukėme su žmona gandrų, laukėme... Penkerius metus susituokę – ir niekaip. O tik atsikėlėme į Plutiškes, į sodybą, ir po metų gimė Monika. Dabar jai trylika. Po Monikos – ir kitos mergaitės: vidurinėlė Emilija, dabar vienuolikos, mažylė Marija, jai šešeri. Kaip atradome Plutiškių kaimą? Na, žmona dirbo ir tebedirba Kazlų Rūdoje, Valdorfo darželyje-mokykloje. Tai kartą ji parvežė vietinį laikraštį, kur buvo skelbimas apie Plutiškėse parduodamą namą. Iš pradžių ta idėja jai nepatiko. "Į kokį kaimą tu čia mane uždarysi?!" – pyko. Tuo metu ji dar neturėjo vairuotojo pažymėjimo, o be automobilio iš čia niekur neištrūksi. Man irgi kilo nemažai klausimų dėl susisiekimo, nes su įvairiais projektais laksčiau po visą Lietuvą. Bet viskas ilgainiui susitvarkė. Žmona gavo teises, man iki Kauno irgi netoli – apie 35 km. Žodžiu, dabar kitur gyvenimo jau nebeįsivaizduojame.

– Kai iš miestiečių tapote kaimiečiais, turbūt teko išmokti visokių ūkio darbų? O gal jūsų paties vaikystė prabėgo kaime, tad daug ką jau mokėjote?

– Nors vaikystė prabėgo Jungėnų kaime, bet gyvenome tokiame sovietiniame daugiabutyje. Ant asfalto. Tai atsikrausčius į Plutiškes net malkų skaldymas man atrodė kažkoks kosmosas. O ką jau kalbėti apie žolės pjovimą žoliapjove. Visa tai man buvo naujas pasaulis, bet kartu ir labai žavingas. Beje, kai atsikėlėme į Plutiškes, išsyk nelabai turėjome lėšų. Tai tiesiog gyvenome tokiame senoviškame, tvarkingai įrengtame namuke su koklinėmis krosnimis. Pradžioje atvažiuodavome čia tik savaitgaliais, paskui persikraustėme į pirmą aukštą, o ilgainiui įrengėme mergaitėms ir antrąjį. Teko visokių darbų pačiam išmokti.

Tas darnos recepto ingredientas, kurio mums visiems dažniausiai trūksta, – kantrybė. Jei jos turėsi, viską ištversi. Gyvensi ilgai ir laimingai ligi pat senatvės.

– Ar pajutote, kad gyvenimas sodyboje, patiems dalyvaujant gamtos virsme, yra kur kas harmoningesnis, ramesnis ir sveikesnis už tą, kurį palikote mieste?

– Ką ir kalbėti! Turime savo erdvę, savo kiemą. Užsimano, tarkim, mūsų merginos kokią vienuoliktą vakaro pašokti antrame namo aukšte. Paleidžia visu garsu muziką – taip trypia, net namas dunda. O jei taip daugiabutyje? Niekaip. Pats irgi padainuoti, pagroti galiu, kada tik sugalvojęs. Karantino laikas taip pat parodė privačios erdvės pranašumus. Kai viską uždarė, pusmetį galėjome būti gamtoje – ir maudytis savo tvenkinyje, su gyventi savo nuostabiame burbule, kur net nesijautė, kad kažkas pasaulyje vyksta negero. Mergaitėms draugų čia irgi netrūksta. Į Plutiškes keliasi vis naujos šeimos. Galų gale, ir to paties L.Mikalausko du vaikai, šalia jo gyvena kitas kaimynas, su kurio berniukais draugauja dukros. Kartais pasižiūriu pro langą ir matau – mūsų kieme siaučia koks dešimt vaikų! Smagu.

– Jūsų žmona Lina Kazlų Rūdos Valdorfo progimnazijoje dirba muzikos mokytoja. Ten pat turbūt mokosi ir visos jūsų dukros?

– Tikrai taip. Tik jaunėlė dar darželio parengiamoje grupėje. Ten Lina irgi turi muzikos pamokų. Važiuodama į darbą dukras nuveža, vėliau parsiveža. Kazlų Rūdoje užklasinės veiklos joms užtenka: yra ir meno mokykla, ir sporto. Tik sporto nė viena iš jų nelanko – prisisportuoja savo kieme per vasarą belakstydamos, besimaudydamos. Buvo laikas, kai abi vyresnėlės lankė muzikos mokyklą, bet šiuo metu Moniką labiau domina dailė. Nekariaujame. Jei nori piešti, tegul daro tai, kas jai patinka. Užteks, kad Emilija liko muzikos mokykloje, dainuoja, groja pianinu. Gal kada ir Monika grįš prie muzikos – pradmenis juk turi. Pastebėjau, kad jai labai netiko tas nuotolinis mokymas. Šį rudenį ji tiesiog akyse atsigavo.

– Gyvenate tarp keturių moterų. Ar – kaip vienintelis vyras – turite šeimos taryboje veto teisę?

– Pas mus šeimoje – demokratiška atmosfera. Tikrai nėra jokių veto (juokiasi). Gyvename draugiškai, problemas dažniausiai sprendžiame pajuokaudami. O dėl tos moteriškos kompanijos? Hmm... Kai pagalvoju, tai visą gyvenimą mane lydėjo moteriški kolektyvai. Kai dirbau Kauno sakralinėje muzikos mokykloje, teko bendrauti su jos vadove Nijole Jautakiene, kitomis mokytojomis. Kai mokiausi Marijampolės aukštesniojoje pedagogikos mokykloje, ten irgi vienos merginos buvo. Man tiko. Todėl ir dabar žinau, kaip su jomis bendrauti. Kita vertus, juokauju, kad mano Zodiako ženklas yra Mergelė, gal todėl puikiai jas suprantu.

– Yra toks filmas "Ko nori moterys", kurio herojus pradėjo girdėti visų moterų mintis ir tenkinti jų norus. Gal ir jūs, kaip koks Melas Gibsonas, nujaučiate, ko nori jūsų moterys?

– Visos moterys be išimties nori, kad jas mylėtų. Nieko daugiau joms nereikia. Jei parveši gėlę, bet visą vakarą sėdėsi kitam kambario gale – nesuveiks. Tokie dirbtiniai dalykai jų neveikia. Turi nuoširdžiai jas mylėti – tikrai nepapirksi jokiomis apsimestinėmis dovanomis.

– Kiek metų su Lina esate susituokę? Minėjote, kad sutikote ją per stojamuosius egzaminus į vargonininko specialybę. O ar ilgai teko rėžti sparną aplink Liną?

– Aštuoniolika metų esame susituokę, o prieš tai dar kokius penkerius metus draugavome. Taigi, drauge esame gerokai virš 20 metų. Jau gerokai ilgiau kartu nei atskirai (juokiasi). Prisiminti tą akimirką, kai pamačiau Liną? Tai buvo stojamieji egzaminai, pamačiau ją laukiamajame. Visi stovėjome už durų ir laukėme, kada pakvies po vieną. Lina stovėjo su tokiu trumpu sijonu, užsikabinusi ant krūtinės sunkų akordeoną (buvo muzikos egzaminas). Labai romantiškai atrodė... Jau tada pagalvojau, kad šita mergina bus mano žmona. Tik užkalbinau jau vėliau, kai įstojome į tą patį kursą. Štai tada ir pradėjau rodyti Linai dėmesį.

– Vyresnėlė dukra Monika – jau paauglė, turinti savo norų. Ar dar leidžiate laisvalaikį penkiese ir koks jis jums labiausiai patinka?

– Na, mėgstamiausias mūsų laisvalaikis – būti visiems drauge (juokiasi). Tai gali būti paprasčiausia išvyka į parduotuvę, kai visi sėdame į automobilį ir važiuojame nusipirkti būtinų prekių. Pakeliui kažkur sustojame papietauti ar pamatę kažką netikėto apžiūrime. Kartais lekiame prie jūros ar keliaujame po Lietuvą. Nuvežame merginas į kino teatrą, o patys su žmona nueiname dviese kavos atsigerti. Mums norisi būti kartu. Šįmet, tiesa, buvo išimtinis atvejis, kai mes, tėvai, su keliais kaimynais iš Plutiškių (vien suaugę) išlėkėme į Veneciją, Milaną. Bet paprastai visur keliaujame kartu su vaikais. Drauge ir į Ameriką skridome. Vykau į koncertinį turą su roko opera "Priesaika", skirta žuvusių partizanų atminimui, tai ir šeimą pasiėmiau. Kad ir ką darytume, stengiamės būti kartu. Ir nebūtinai veikiame kažką ypatingo.

– Sakėte, kad mėgstate visi kartu važiuoti į parduotuvę. Betgi aplink Plutiškes tiek ūkininkų – ar dar randate, ką pirkti mieste?

– Randame, randame... Bet jei kažkas rimto nutiktų ir reikėtų išgyventi be miesto parduotuvių, tikrai nebūtų sunku. Ir mėsos, ir daržovių rastume. Ir žvėrienos – iš draugų medžiotojų. Patys turime nedidelį daržą, šiltnamį, sodą. Vasarą – uogos, vaisiai. Bet per daug ūkininkavimu neužsiimame. Nesame ir iš tų, kuriems labai to ekologiško maisto reikėtų. Kaip išeina natūraliai, taip ir maitinamės. Maisto nesureikšminame. Beje, mano žmona be galo skaniai gamina, tad gardžius pietus gali išvirti iš bet ko. Džiugu, kad ir vyresnėlė Monika pastaruoju metu pamėgo pyragus kepti, visokius naujus receptus išbando. Tik vienas pavojus manęs tyko – kaip po tų jos pyragų įtilpti į teatro drabužius?!

– Girdėjau, kad vištiena pietų stalui jau rūpintis nebereikia – šuo Plutas sumedžioja?

– Būna, kad vieną, kitą vištytę nusipirkti tenka. Kaimynės vištos kartais pabėga. Minutė, kita – ir jos jau mėtosi mūsų sode. Jei trūksta maisto, tai paleidžiu Plutą ir jis bemat ką nors sumedžioja. O jei rimtai, tai prieš Plutą turėjome kitą šunį, labai gražiu Monikos sugalvotu vardu Lojus. Deja, jį tiesiog priešais mūsų akis suvažinėjo automobilis. Paskui ieškojome kito. Parsivežėme Plutą iš Klaipėdos kaip labradorą, bet kai užaugo – dabar toks mažas juodas lietuviškas šuniukas. Dar turime katiną, kurį 40-mečio proga man padovanojo kaimynai. Štai tokią atsvarą moteriškai pusei man padeda palaikyti gyvūnai – šuo Plutas ir katinas Katėnas.

– Darniai Plutiškėse gyvendami mėgstate kurti savo šeimos tradicijas?

– Na, nežinau… Gal turime tokią tradiciją, kad kai gaminame maistą, tai visi sėdame prie vieno stalo. Bent kartą per dieną. Susėdame, pasikalbame, papusryčiaujame, papietaujame ar pavakarieniaujame – nesvarbu. Jei savaitgalis – juo labiau. Susėsti ir pabūti kartu (10 minučių ar pusvalandį), manau, ir yra pagrindinė mūsų šeimos tradicija. Susėsti ir pabūti ne kas sau, o visiems drauge. Sode dar turime mano paties rankomis (su kaimynų pagalba) statytą svečių namelį. Ten didelė erdvė, didelis stalas, kur vasarą vyksta visi bendri mūsų pietūs, bendravimai. Ne tik su šeimos nariais, bet ir su kaimynais.

– Tyliais rudens žingsniais artėja žiema, o su ja – ir Kalėdos. Ar jūsų šeimoje jos turi tą ypatingą aurą, kai visi gyvena stebuklo laukimu?

– Mano vaikystės laikais Kūčios, Kalėdos buvo uždrausta šventė. Gal dėl to jos turėjo kažkokią didelę paslaptį. Nežinau, ar tą ypatingą Kalėdų dvasią dabar jaučia mano dukros. Juk jos gyvena laikais, kai parduotuvių reklamos dažnai ją nustumia į antrą planą. Gaila, kad Kalėdų dvasia kasmet vis labiau komerciškėja… Kita vertus, jei labai nori, dvasingumo gali ir pats susirasti. Štai dabar kalbu su jumis ir per langą matau Plutiškių Šv.Juozapo medinę bažnytėlę. Kai sekmadienį nebūna jokios koncertinės veiklos, nueinu ten pagiedoti, pagroti. Joje Pirmosios komunijos ėjo Monika, dabar jau ir Emilija pradės tikybos pamokėles lankyti. Kiek galime, tiek stengiamės dalyvauti tikinčiųjų bendruomenės veikloje.

– Turite darnią šeimą – nuostabią žmoną, tris dukras kaip liepas, gyvenate gamtos apsuptyje – lyg gražiame atviruke. Atrodo, tik gyvenk ir dėkok Dievui už tokią pilnatvę. Ar jaučiatės laimingas vyras, tėtis?

– Žinoma. Bet jei klausiate kokio recepto ar taisyklių, tai visiems sakau ir jums pasakysiu: vienintelė mūsų taisyklė, kad nėra jokių taisyklių. Tik meilė be jokių sąlygų ir išlygų. O tas darnos recepto ingredientas, kurio mums visiems dažniausiai trūksta, – kantrybė. Jei jos turėsi, viską ištversi. Gyvensi ilgai ir laimingai ligi pat senatvės.