Prancūzijoje gyvenančios ir dirbančios iliustruotojos Elenos Selenos svajonės išraišką galės pamatyti ir lietuvių vaikai – knygą „Troliai Mumiai ieško namų“ lietuviškai išleido leidykla „Alma littera“.

– Ar Troliai Mumiai yra jūsų vaikystės herojai?

– T. Jansson sukurtas Trolių Mumių pasaulis nuo vaikystės man buvo ir išlieka vienas didžiausių įkvėpimo šaltinių. Įkvepia ne tik nuostabi šios autorės kūryba, bet ir jos, menininkės, moters asmenybė.

Kai atvykau gyventi į Paryžių, mano lagamine kartu su keletu drabužių ir piešimo priemonėmis buvo ir T. Jansson knyga „Troliai Mumiai ir burtininko skrybėlė“. Sukurti pop-up knygą pagal Trolių Mumių istorijas buvo sena mano svajonė, kuri pagaliau išsipildė dėl autorių teisių turėtojų entuziazmo ir puikaus bendradarbiavimo su britų leidykla „Macmillan“.

Kurdama šią knygą, labai stengiausi išlikti ištikima T. Jansson stiliui. Tačiau teko atrasti ir savų meninių sprendimų, priderinus nespalvotas, skirtingomis technikomis pieštas pirmosios autorės knygos „Mažieji troliai ir didysis potvynis“ iliustracijas.

– Atrodo, jūsų knygose atgimsta vaikystės prisiminimai. Ar todėl jos – tokios šiltos šiais minimalizmo laikais?

– Kurdama savo knygas, išties semiuosi įkvėpimo iš vaikystės prisiminimų, iš vasarų kaime, pasivaikščiojimų po miškus, taip pat iš knygų, kurios mane dar vaiką įkvėpė svajoti ir kurti istorijas. Šie atsiminimai yra gražiausi ir šilčiausi, į juos norisi pabėgti kaip į saugų savo pasaulį.

Subtiliai: kurdama šią knygą iliustruotoja stengėsi išlikti ištikima T. Jansson stiliui. / „Alma littera“, A. Baltėno, T. Chapotot nuotr.

– Erdvinės knygos vėl pradėjo populiarėti, kaip manote, kas tai lemia? Kas likę šiose knygose iš XIX a. tradicijos?

– Erdvinių knygų menas iš tiesų yra be galo senas, tačiau tik palyginti neseniai tokios knygos yra kuriamos ir skiriamos vaikams. Turino kino muziejuje man didžiulį įspūdį paliko mažomis lempelėmis iš vidaus apšviesti erdviniai XIX a. popieriaus teatrai.

Galbūt tai po daugelio metų įkvėpė pasirinkti šią formą savo pirmajai knygai „Jardin Bleu“, arba lietuviškai – „Mėlynasis sodas“, kurią „Gallimard“ leidykla išleido 2017 m. Šiuolaikinės pop-up knygos, kurias kuria Prancūzijos autoriai, žavi aukšta estetikos kokybe ir moderniais erdviniais sprendimais.

– Esate pristatoma ir popieriaus inžiniere. Ką tai reiškia, kokia tai profesija?

– Popieriaus inžinieriais vadinami žmonės, kuriantys pop-up sistemas arba, kitaip tariant, erdvines popieriaus skulptūras, kurios, kai užverti knygos puslapį, susilanksto. Yra knygų, kurių puslapiuose, kai patrauki rankenėlę, veikėjai ar piešti elementai pradeda judėti. Popieriaus inžinerija yra daug kantrybės ir kruopštumo reikalaujantis darbas, taip pat ir nuolatinis kūrybinis iššūkis, stengiantis atrasti vis naujų erdvinių sprendimų ir nustebinti skaitytoją.

– Savo knygoms jūs pati rašote ir tekstus. Kas pirma randasi – tekstas ar vaizdas?

– Gal kiek ir neįprasta, tačiau tekstas dažnai mano knygose gimsta paskutinis. Pirmiausia atsiranda erdvinė popieriaus skulptūra, tada – iliustracija ir tik tuomet – pasakojimas. Nors pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriu rašymui, ši sritis man be galo įdomi.

„Alma littera“, A. Baltėno, T. Chapotot nuotr.

– Lietuviškai neseniai pasirodė tik viena jūsų knyga – „Troliai Mumiai ieško namų“. Kodėl kol kas neturime „Džiunglių“ ir „Mėlynojo sodo“ lietuviškai?

– Pop-up knygos yra išties brangios, palyginti su įprastomis paveikslėlių knygomis, gal todėl kartais sudėtinga jas išleisti kitomis kalbomis. Turbūt geriausiai į šį klausimą atsakytų leidėjai.

– Ar tai, kad kuriate Prancūzijoje, diktuoja tam tikrą stilių? Ar stilių diktuojate jūs pati?

– Manau, tai, kad esu gimusi ir užaugusi Lietuvoje, tačiau šiuo metu gyvenu ir kuriu Prancūzijoje, leidžia man atrasti savitą braižą saugant savo kultūrinį identitetą, tačiau praplečiant akiratį kontekstu, kuriame gyvenu.

– Antrąją savo prancūzišką knygą pristatėte Paryžiuje Pompidou centre. Ar kada galėjote apie tai bent pagalvoti?

– Su Pompidou centro knygynu, išties, jau keletą metų sieja gražus bendradarbiavimas. Jis prasidėjo tada, kai su mano leidėju „Gallimard“ ir Lietuvos kultūros institutu nutarėme surengti 2018 metais išleistos knygos „Jungle“ pristatymą. Turėjau svajonę, kad knygos pristatymas įvyktų Pompidu centre, kuriame be galo mėgstu lankytis ir kurio knygynas yra išties įspūdingas. Smagu, kad knygynas į pasiūlymą atsiliepė entuziastingai. Vėliau ten jau ne kartą rengėme ir kitų mano knygų muzikinius pristatymus.

„Alma littera“, A. Baltėno, T. Chapotot nuotr.

– Sunku lyginti, bet ar prancūzų ir lietuvių vaikų skaitymo įgūdžiai labai skiriasi?

– Lyginti išties sunku, tačiau gyvendama čia galiu pasidžiaugti, kad Prancūzijoje vaikų knygos kultūra išties klesti. Gausu specializuotų knygynų, festivalių, vietą atranda ir dideli komerciniai, ir maži, nišiniai leidėjai. Apskritai, Prancūzijos visuomenėje literatūra užima tikrai svarbią vietą, smagus to įrodymas – per COVID-19 pandemiją knygos Prancūzijoje buvo pripažintos pirmojo būtinumo prekėmis.

– Papasakokite, kas jus nuvedė į Prancūziją?

– Prancūzijoje atsidūriau per „Erasmus“ mainų programą. Atvykau į Ecole Estienne mokyklą Paryžiuje, studijos šios mokyklos Iliustracijos skyriuje mane sužavėjo – jos buvo kryptingai taikomosios, bet kartu ir laisvos, skatinančios atrasti savąjį raiškos būdą. Pribloškė ir Prancūzijos vaikų literatūros įvairovė, rinkos dydis. Niekada nepamiršiu, kaip pirmą kartą apsilankiau Montrėjaus vaikų knygų mugėje, jaučiausi patekusi lyg į pasaką.

– Ar tai, kad užaugote meno aplinkoje, jums padėjo renkantis savo kelią? Niekada nenorėjote daryti ko nors kardinaliai skirtingo, nei daro jūsų tėvai?

– Nuo mažens mėgau piešti, lankiau chorą, muzikos mokyklą, kur mokiausi groti keliais instrumentais. Tačiau, kai atėjo laikas rinktis vieną veiklą, neabejojau: dailė yra tai, kas mane traukia labiausiai. Baigusi mokyklą, kurį laiką svarsčiau, buvo minčių rinktis restauracijos studijas, taip pat traukė literatūra. Tačiau gerai pagalvojusi nusprendžiau, kad didžiausia mano svajonė – dirbti vaikų knygų iliustracijos srityje. Tai mane ir nuvedė į Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedrą.

– Vaizdas šiandien tampa svarbiau už žodį. Ar tai reiškia, kad iliustruotojams ateina geri laikai?

– Nors mūsų visuomenė vis labiau vizualėja, tikiuosi, tekstas išlaikys savo svarbą. Bent jau aš kurdama stengiuosi, kad tekstas ir vaizdas vienas kitą papildytų, suteiktų knygai gelmės ir daugiasluoksniškumo.