Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla neseniai išleido rašytojos Birutės Jonuškaitės romaną "Maranta". Rašytoja, dar kartą patvirtindama, jog yra ypatinga moterų charakterių meistrė, skaitytojams pateikia paslapčių, vyrų ir moterų santykių, aistros kupiną kūrinį.

Pokalbyje su "Santaka" B.Jonuškaitė atskleidžia kūrinio gimimo aplinkybes ir negaili komplimentų lietuvėms moterims.

– Istorijos centre – motina, visa šeimos istorija pasakojama per moteris. Kodėl?

– Esu parašiusi ne vieną kūrinį, kuriame pagrindinis veikėjas – vyras, nemažai vyrų ir šiame romane – kitaip ir būti negali. Taip šis pasaulis sutvarkytas: kad ir kaip norėtume, niekur nepabėgsime nuo moteriškojo ir vyriškojo prado. Šių dviejų pradų sąveika ir yra visas gyvenimo įdomumas. Tačiau esu tikra, kad moters mąstymą, jausmus, jai būdingą elgesį geriau sugeba perteikti rašytojos nei rašytojai. Kaip ir vyrų dvasinį pasaulį – rašytojai. Taigi rašau tai, ką geriausiai pažįstu, ką esu išnarpliojusi iki smulkmenų ir žinau, kad nemeluoju. Kita vertus, man patinka drąsiai kalbėti moterų lūpomis. Romanų veikėjos – gražūs kvietkeliai vyrų atlapuose – manęs nedomina. Jos greit nuvysta visomis prasmėmis. Manau, ne veltui ir šiais metais "Kino pavasaryje" rodyto Kristinos Grozevos ir Petaro Valchanovo filmo "Pamoka" (patekusime į geriausių Europos filmų trejetuką) svarbiausia yra stipri ir drąsi moteris, o ne jos vargšelis vyras.

– Romano moterys, anot knygos anotacijos, – tikros aistros dukterys. Gebėjimas labai stipriai jausti jungia skirtingų kartų atstoves. Kiek ši savybė būdinga lietuvei moteriai? Jūs, sukūrusi tokių stiprių moterų charakterių, tikriausiai geriausiai žinote atsakymą į šį klausimą.

– Man atrodo, kad lietuvėms moterims buvo ir dar yra būdingas noras išlaikyti savotišką orią laikyseną: kad ir kas nutiktų, kad ir ką jos iš tikrųjų jaustų, viešai yra ramios, demonstratyviai padorios, kiekviena su savo vualiu ant veido. Tačiau po ta ramybės kauke dažnai kunkuliuoja pašėlusi aistra, energija, nuolat tramdomi norai, troškimai ir... pavydas arba panieka toms, kurios nebijo ir kitų akyse būti natūralios – vitališkos, nenugludintos, su neslepiamu prigimtiniu charakteriu, jausmų protrūkiais.

Sakoma, kad kiekvienas kaimas turi savo kvailelį. Kiekvienoje bendruomenėje paprastai yra ir viena kita šeima, moteris, mergina, vyras, neatitinkantys nusistovėjusių standartų. Lig šiol atsimenu Władysławo Reymonto "Kaimiečiuose" puikiai pavaizduotą aistringąją Jagusią: ją mylėję vyrai ir jos nekentusios moterys šią gražuolę išvežė iš kaimo ant mėšlo prikrauto vėžimo kaip didžiausią paleistuvę. Ar to meto Lenkijos moterims buvo būdinga paleistuvauti? Sprendžiant iš romano, akivaizdu, kad ne. Bet charakterį rašytojas sukūrė puikų ir per tos moters tragediją atskleidė daugybę anos visuomenės "teisuolių" šventeivų ydų.

Apsidairykime aplinkui, kiek mūsų draugių gyvena nevilties, liūdesio ar net pykčio pritvinkusios? Kiek jų privačiuose pokalbiuose dūsauja, kad aukojosi ar aukojasi dėl vaikų, dėl vyro, dėl tėvų? Jeigu aukojiesi, tai aukokis su džiaugsmu, matyk tame prasmę, o jeigu užsiimi mazochizmu, tai anokia čia tavo auka. Nelaiminga tu, nelaimingas tavo vyras, kasdien matantis surūgusią žmoną, ir nelaimingi kankinės mamos vaikai.

Žinoma, nekalbu apie blizgių žurnalų viršelių veidus, kurie visada kalba tik apie sėkmę ir stulbinančius laimėjimus. O daugelis kitų dūsauja (dažnai ir be priežasties, dažnai – iš nuobodulio ar įpročio) ir... nieko nekeičia savo gyvenime. Yra daug mėsijinėjimosi savo viduje, aplinkinių elgesyje, kaltų ieškojimo, o nėra veiksmo, nėra noro apskritai keisti požiūrį į gyvenimą ir žmones.

Mano romane moterų likimai labai skausmingi, bet ar jos skundžiasi, ar dejuoja, ar ką nors kaltina dėl to? Tikrai ne. Jos tiesiog gyvena, kiekviena savaip stengdamasi kuo prasmingiau išnaudoti kiekvieną jai skirtą dieną. Ne veltui pirmosios romano dalies epigrafas yra toks: tas negyvena, kuris gyvena visą laiką bijodamas mirties.

Juk tikrame gyvenime mūsų moterims dar vis trūksta drąsos gyventi visavertiškai. Džiaugtis kiekviena diena. Kalbu apie tas pačias geriausias: išsilavinusias, protingas, turinčias geras profesijas. Mano sukurta herojė Saulė yra kupina tokios galingos gyvenimo aistros, kad sugeba ilgiems metams atitolinti nepagydomą ligą, ir jeigu aukojasi, tai aukojasi iš meilės ir su nesugriaunamu tikėjimu.

Ją sukūriau iš arti stebėdama savo bičiulę Nijolę, kuriai ir skiriu pirmąją romano dalį. Vis savęs klausdavau, kaip galima neprarasti optimizmo ir gyvenimo aistros, kai nuo 24 metų žinai, kad sergi išsėtine skleroze ir daktarai tavo trumpą ateitį piešia tik juodomis spalvomis: greitas raumenų sunykimas, lazda, vežimėlis ir...  keliausi pas šv.Petrą. Išgirdusi tokias prognozes, ji nepradėjo lieti ašarų, o tik parodė savo ligai liežuvį ir neprarasdama geros nuotaikos nugyveno turiningą, įvairiausios veiklos kupiną gyvenimą – jai daugiau kaip penkiasdešimt, bet tik prieš porą metų įsigijo, kaip ji juokauja, trečią koją – lazdą – ir... už savo buvusių mokinių suaukotus pinigus (turbūt ne kiekviena lituanistė nusipelno tokios meilės) nusipirko skuterį – kad ir toliau galėtų nuvažiuoti į parką, teatrą, Valdovų rūmus ar į parduotuvę apsipirkti. Štai iš tokių žmonių derėtų mokytis gyvenimo aistros.

Beje, šiaip jau pasaulis keičiasi, dabar mus kartais stebina ir netgi šokiruoja lietuvaičių drąsa TV ekrane ar kokiuose nors šou vakarėliuose. Gaila, kad tas išlaisvėjimas dažniausiai yra paviršutiniškas, neskaniai banalus ar netgi virsta paprasčiausiu vulgarumu.

Taigi ar aistra ir stiprybė būdinga lietuvėms? Mano sukurtoms moterims – tikrai taip. Tikiu, kad ir tikrovėje tokių nemažai buvo. Prisiminkime kad ir įtakingąją Barborą Radvilaitę, Žemaitę, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Sofiją Smetonienę ir t.t. O ir šiandien, manau, ne taip jau lengva tapti politike, įmonės vadove, bet tokių Lietuvoje vis daugiau.

– Tekstams svorio suteikia dzūkų tarmė – ne keli paberti žodžiai, bet ja prašytos ištisos pastraipos. Ką jums, gimusiai Šiaurės rytų Lenkijoje, reiškia Dzūkija?

– Gimtinė man turbūt kaip ir daugeliui – sielos namai. Kad ir kur nukeliaučiau, pradžių pradžia yra ten, mano Dzūkijoje. Česlovas Milošas viename eilėraštyje rašo: "Kad ir kur klajočiau, po kokius žemynus,visada buvau atsigręžęs veidu į Upę." Kalba, aišku, apie Nevėžį, prie kurio, Šeteniuose, praėjo jo vaikystė. Aš gyvenu nuolatos veidu atsigręžus į Seivų ežerą, nes prie jo užaugau. Ir dzūkų tarmė man pati gražiausia. Ji mūsų krašte šiek tiek kitokia nei apie Varėną ar Alytų, todėl ir norėjau, kad išliktų tos kalbinės autentikos romane.

– Trijų kartų moterų likimus narplioja dailininkė, kurios patirtis pateikiama taip pat ryškiai ir detaliai. Ar ji turi prototipą? Kiek šiame romane apskritai yra gyvenimo, vietų autentikos?

– Ne, dailininkė prototipo neturi. O dėl autentikos – ir vėl prisiminsiu Č.Milošą. Kai žurnalistas Aleksandras Fiutas jo klausė, ar "Isos slėnis" yra autobiografinis romanas, jis atsakė, kad tai "nėra autobiografija, vaikystės prisiminimas", ir kad "herojai ne visai sukurti pagal autentiškus žmones, bet pirmasis sluoksnis visiškai juos atitinka. O toliau yra nieko bendra su tais asmenimis neturinti istorija".

Mano atsakymas būtų lygiai toks pats.

Dabar jūs A.Fiuto lūpomis turėtumėte paklausti: "Ką jūs turite mintyje sakydama: pirmasis sluoksnis?

Tai reiškia – išvaizda, tam tikri bruožai, kai kurie biografijos ypatumai. O kitkas yra pakeista. (...) Detalės labai tikslios, ir vietovės labai tiksliai aprašytos", bet visa, kas ten vyksta – tai jau mano fantazijos, paklususios pačių herojų užgaidoms, vaisius. Aš jų netramdžiau – jie gyveno taip, kaip norėjo.

– Kur auga toji maranta, kurios motyvas įkvėpė ir romano pavadinimą?

– Marantų yra visokių, bet romane kalbama apie baltagyslę marantą (lot. maranta leuconeura). Tai iš Brazilijos kilusi, nuolatinę šilumą mėgstanti, gerai žinoma senamadiška kambarinė gėlė, turinti įdomią savybę – dieną jos lapai nulinkę žemyn, o sutemus užsilenkia viršun į lovelį – vadinamąją miego padėtį. Kelias minutes marantą apšvietus ryškia šviesa, galima priversti lapus vėl išsiskleisti ir nusvirti. Šviesiai žali šios gėlės lapai tarp šoninių gyslų nužymėti dešimčia sukrešėjusio kraujo spalvos dėmelių – po penkias iš abiejų centrinės gyslos pusių. Todėl ji yra vadinama Dešimties Dievo įsakymų augalu, arba maldingąją.

Taigi maranta gali augti bet kuriuose namuose. Aš turiu begalę kambarinių gėlių ir nors visiems dovanoju, bet vis tiek jau ima nerimas, kad štai ruduo ant nosies, o jų pilna terasa – kur reikės dėti? Visų tikrai neapgyvendinsiu po savo stogu, tuo labiau kad kai kurios jau siekia lubas, o per vasarą lauke dar labiau išstypo. Čia galėtų būti reklama: vešlios ir gražios Birutės gėlės jūsų namams. Susigundykite!

– Kiek laiko rašėte romaną? Iš jo sodrios kalbos, epiškumo galima spėti, kad jo idėją, mintis ilgai nešiojote savyje. Kita vertus, pastaroji jūsų knyga "Mūsų poetas" pasirodė 2012-aisiais. Atrodo, kad rašėte ne tiek jau ir ilgai, tačiau intensyviai.

– Romaną rašiau penkerius metus, o nešiojau jį kaip kokį nuolatos didėjantį smegenų nėštumą bene nuo kokių 1973-iųjų. "Mūsų poetas" sudarytas iš esė, parašytų per pastaruosius trisdešimt metų, taigi tik tam tikrą, jau anksčiau parašytus tekstus apibendrinančią, dalį rašiau paraleliai su "Maranta".

Šis romanas – pats ilgiausias ir sudėtingiausias knygos gimimas, kokį man teko patirti. Mano herojai buvo apsėdę mane dieną naktį, kalbėdavausi su jais ir vairuodama automobilį, ir darže dirbdama, ir gėles laistydama, ginčydavausi iki man pačiai nerimą keliančio nuprotėjimo. Pacituosiu ištrauką iš dabar rašomos knygos, kuri vadinsis "Marantos" rašymo dienoraštis": "Pamačiau sendaikčių turguje. Žalsvai gelsva žalvario segė su keturiomis kryžiumi susikibusiomis, į tą pačią pusę pasuktomis žirgų galvomis – tarsi svastika. Mielas daikčiukas, senoviškas, viliojamai blyksintis saulės ratas – kam galėčiau padovanoti? Kas myli žirgus? Tadulis! Žinoma Tadulis! Kam gi daugiau?

Nuperku nesiderėdama, nešiuosi namo ir... staiga išpila karštis: taigi jis tik "Marantos" personažas!"

Šį romaną perrašinėjau daugybę kartų, keičiau skyrių vietą, vijausi savais keliais nužygiavusius personažus, daug ką išbraukiau, daug ko atsisakiau. Trumpinau sakinius, nes iš pradžių jie buvo puslapio ilgio... Apskritai, knyga buvo kur kas sudėtingesnė. Kaip matote, ji manęs dar nepaleido, juk koks paskutinis sakinys? – "Pirmos knygos pabaiga".

– Kam rašote: ar įsivaizduojate konkretų skaitytoją. Gal konkretų žmogų? Kaip manote, ką "Marantoje" ras moterys ir ką vyrai?

– Ne, konkretaus skaitytojo neįsivaizduoju. Jeigu kam nors šis romanas sukels tam tikrų minčių ar jausmų (nesvarbu, pasigerėjimą, nerimą, pasipiktinimą, o gal susierzinimą), būsiu laiminga. Rimvydas Stankevičius "Betliejaus avytėje" rašo, kaip ieškojo ir vis dar ieško SAVOSIOS knygos. Manau, kad vargu ar būna tokių – viso gyvenimo knygų. Kad yra skirtų tam tikroms mūsų gyvenimo dienoms ar akimirkoms – tuo tikiu. Pernai atsitiktinai susipažinau su viena moterimi, kuri susijaudinusi ėmė pasakoti, kad anais laikais "Nemune" išspausdintas mano novelių ciklas "Metų laikai" jai suteikė tiek stiprybės ir vilties, kad ji, nepaisydama įvairių komplikacijų, laikydamasi to mano literatūrinio recepto, sugebėjo išnešioti ir pagimdyti savo vienintelę dukrą. Man tai buvo itin netikėta, nes juk anuomet rašydama noveles paprasčiausiai kalbėjausi su savo dar negimusiu kūdikiu ir visiškai negalvojau, ar tie pokalbiai bus kam nors įdomūs ir reikalingi... Pasirodo, ji lig šiol išsaugojusi tą ar ne 1986-ųjų "Nemuno" numerį ir dabar jį skaitanti vaikelio besilaukianti jos dukra.

Taigi norėčiau, kad ir "Maranta" būtų reikalinga bent vienam žmogui. Ir to jau gana. Jau ne veltui būsiu prie kompiuterio praleidusi pastarųjų penkerių metų savaitgalius, vakarus ir naktis.

– Kokia apskritai jūsų prozos kūrinių pradžia? Ką šiuo metu nešiojate savyje – gal poeziją, vertimą?

– Jau sakiau – ilgametis apsėdimas, prasidėjęs nuo kokio nors įstrigusio įvykio, mažmožio, pokalbio arba kieno nors niekaip iš atminties neišdylantis veidas, nuolatos įkyriai mane persekiojantys, sau pačiai užduoti, neatsakyti klausimai. Ką nešioju? Literatūroje dvyniai negimsta kartu. Taip buvo su mano "Didžiąja sala" – antroji šio romano knyga išėjo po dviejų metų, – taip, regis, bus ir su "Maranta": rašau antrąją knygą, o kada baigsis "gimdymas" – nežinau. Tikėkim, kad po metų, kitų, kai "kūdikį" jau bus galima ir skaitytojams parodyti. O prie vertimų dažnai sugrįžtu, nes pirma – man patinka šis darbas, o antra – kas nenori padoriau gyventi? Neseniai skaičiau Roberto Walserio laiškus, kuriuose jis dėkoja savo geradarei poniai Marmet už atsiųstą sūrį ir sviestą: "Žmogus pasijunta visai kitokiu žmogumi, jeigu ankstyvą rytą ant duonos gali užsitepti sviesto..." Neturiu tokios dosnios ponios Marmet, todėl privalau pati pasirūpinti savo gera rytine savijauta.