– Susikūrėte 2010 m. Papasakokite daugiau, kaip susidomėjote improvizacija ir susibūrėte?

S. Š.: Iš tiesų viskas įvyko dar anksčiau, kai mūsų universitete vyko intensyvūs improvizacijos mokymai su lektoriais iš Austrijos, atrodo, 2008 m. Tada tiesiog susirgome improvizacija ir per porą metų išaugome į trupę, kuri gyvuoja iki šiol, ir tai yra nerealu.

B. R.: Studijuodami Lietuvos edukologijos universitete, Teatro edukologijos studijose, pirmą kartą praktiškai prisilietėme prie teatrinės improvizacijos, kai dėstytojas Vytautas Kontrimas pakvietė lektorių iš Austrijos surengti kelių dienų mokomąsias repeticijas, ir nuo tos dienos ji nebepaleidžia. Visi rinkdavomės po paskaitų žaisti improvizacinio teatro žaidimų, kol dvi meno vadybos studentės pasiūlė pasirodyti ne tik savo draugams. Taip prasidėjo mūsų kelionė. Pajutome, kad teatrinė improvizacija – ne tik smagus būdas leisti laiką, bet ir nuostabi priemonė asmeniniam tobulėjimui. Esame diplomuoti edukologai ir mokymas mums – nesvetimas dalykas, tad pabandėme pasidalyti sukauptomis žiniomis su kitais. Nuo tos akimirkos supratome, kad švietėjiška, edukacinė veikla yra tai, ką norime daryti ir toliau. Dabar jau sunku suskaičiuoti, su kiek žmonių pasidalijome savo žiniomis.

U. Urbonaitės („Llieju kadrus“) nuotr.

E. K.: Viskas prasidėjo nuo žaidimo, kaip ir dera teatre. Kadangi visi studijavome teatro edukologiją, vienas iš dėstomų dalykų buvo teatro sportas, kitaip teatrinė improvizacija. Pradžioje rinkdavomės po paskaitų išbandyti naujų žaidimų. Dauguma mūsų buvo improvizacijų teatro „Pagauk kampą“ gerbėjai. Pati į „Impro 241“ grįžau prieš dvejus metus, kai vaidinau Alytaus miesto teatre.

– Kokiomis dar veiklomis užsiimate?

E. K.: Be „Impro 241“, dar esu organizacijos „Raudonos nosys“ gydytoja klounė. Dirbu klientų aptarnavimo specialiste mobiliųjų žaidimų studijoje „TutoTOONS“, tenka nemažai bendrauti su vaikais iš viso pasaulio. Dar studijuoju dramos terapijos magistrą Vilniaus universitete. Pastaruoju metu labai domiuosi pasakojimo menu (ang. k. storytelling), todėl planuoju išbandyti ir tai.

S. Š.: Dirbu teatro mokytoja gimnazijoje, dėstau improvizaciją kolegijoje, vedu žinias „Laisvės TV“, priklausau taikomojo teatro trupei „4ROOMS“.

B. R.: Dirbu didžiausioje Lietuvos aktorių atrankos agentūroje „Actors Agency Lithuania“ atrankos režisieriumi. Neretai tenka pačiam filmuotis įvairiose reklamose, televizijos serialuose, filmuose. Esu nuolatinis telekomunikacijų reklamos „EŽIO žinios“ vedėjas. Taip pat – dviejų vaikų tėtis ir žiemos sporto entuziastas.

E. S.: Didžioji dalis mano veiklos – mokymai psichikos sveikatos temomis, nes esu Lietuvos Raudonojo Kryžiaus psichologas. Domiuosi alpinizmu, laisvalaikiu mėgstu jodinėti.

– Kas jus suvedė į trupę ir kas vienija?

S. Š.: Visi studijavome teatro edukologiją tuomečiame Edukologijos universitete. Pradėjome savo repeticijas 241 auditorijoje, pirmieji pasirodymai vykdavo taip pat ten. Mus ugdė tie patys puikūs dėstytojai, tad turime daug bendro. Bendra ir mokymų filosofija, aistra improvizuoti.

– Kas jums yra improvizacija? Kuo ji sužavėjo ir išmokė?

E. K.: Labai mėgstu žaisti ir visada mėgau. Man patiko komandiniai, stalo, kompiuteriniai žaidimai. Improvizacija taip pat turi labai daug žaidimo elementų. Tai erdvė, kuri parodo tau patį save. Man tai padėjo labiau su savimi susipažinti ir eksperimentuoti realiame gyvenime. Palaipsniui pradedi plėsti savo ribas, gebėti keistis. Daugelyje situacijų tai padeda lengviau priimti sprendimus. Moko imtis iniciatyvos ir pasitikėti partneriu. Improvizacija padeda neužsibūti galvojant – tai veiksmas ir mintis tuo pačiu metu.

U. Urbonaitės („Llieju kadrus“) nuotr.

B. R.: Improvizacija – laisvė būti būtent tą akimirką be streso. Joje telpa labai daug dalykų, kurie leidžia matyti, jausti, pajusti, pastebėti, reaguoti, veikti, neužsiblokuoti, priimti ir paleisti. Joje telpa viskas, kas padeda lengviau judėti pirmyn. Visada per mokymus sakau, kad visi ateina su savo tikslais: ko nori išmokti, ką – gauti, bet dažniausiai išeina atradę visai kitų dalykų. Mane improvizacija išmokė sutelkti dėmesį ne į save, bet į partnerį – nesvarbu, ar tai scenos, gyvenimo partneris, ar kolega. Vadovaujuosi filosofija, kad pasistengsiu padaryti viską, kad šalia esantis jaustųsi gerai. Jei jis jausis gerai, gausiu pozityvios energijos ir iš jo. Aišku, ne visada taip būna, bet ilgainiui tai veikia.

E. S.: Man teatro improvizacija yra nuostabus būdas padėti žmonėms bendrauti vieniems su kitais ir atgaivinti žaidimo džiaugsmą. Būdas stebėti procesus, kurie vyksta esant nežinomybei. Tai kūrybinis sportas, susijęs su autentiškomis asmeninėmis ir socialinėmis patirtimis.

– Kaip vyksta pasiruošimai pasirodymams?

B. R.: Pasiruošimo nebūna – juk čia improvizacija. (Šypsosi.) Viskas priklauso nuo koncepto. Jei tai privatus užsakomasis pasirodymas, išanalizuojame įmonės veiklą, stengiamės susirinkti informacijos apie įmonės darbuotojus, kad kuriamos, improvizuojamos situacijos jiems būtų aktualios. Jei tai mūsų organizuojamas pasirodymas, išsirenkame kelias dešimtis žaidimų, kuriuos norėtume sužaisti scenoje priešais žiūrovą, ir atiduodame viską vienam vakaro vedėjui, kuris galutinai nusprendžia, kokie žaidimai bus žaidžiami. Visada stengiamės lipdami ant scenos palikti kiek įmanoma daugiau nežinomybės aktoriams, kad improvizacija būtų tikra.

U. Urbonaitės („Llieju kadrus“) nuotr.

E. S.: Bet koks džiazo muzikantas jums pasakys, kad be taisyklių improvizacijos nebūna. Yra harmonijos standartai, kvadratai, kuriais atlikėjai seka. Teatro improvizacija taip pat turi labai aiškias istorijos kūrimo scenoje taisykles, partneriavimo standartus, teatrinę metodiką, kuria vadovaudamiesi aktoriai veikia scenoje. Kitaip spontaniškumas bus betikslis, ves į niekur. Taigi, eidami į sceną žinome, kokie bus žaidimai, kokios taisyklės, kaip jie veikia, o visa kita nulemia žiūrovų inspiracijos ir pasiūlymai.

E. K.: Pasiruošimas pasirodymams vyksta visą laiką. Taip, gal nėra tikslaus scenarijaus kaip tradiciniame spektaklyje, bet įgūdžius privalome treniruoti nuolat. Repeticijose nuolat bandome naujus žaidimus, stebime vieni kitus ir aptariame.

– Kokios jūsų savybės jums padeda sukurti gerus pasirodymus ir vesti mokymus?

B. R.: Visų pirma tai aktorių branduolys. Visi kartu scenoje esame jau daugiau kaip dešimt metų, tad žinome visas stipriąsias ir silpnąsias vienas kito puses. Per pasirodymą užtenka sekundę pažiūrėti kitam į akis ir suprantame, kas turi imtis iniciatyvos, kada reikia leisti pasireikšti kitam, o kada ištinka vadinamasis baltas ekranas ir aktorius visiškai nežino, ką daryti. Kalbant apie mokymus, esame profesionalūs edukologai ir tai labai padeda, suteikia užtikrintumo proceso metu. Vedame mokymus visi keturi, tad per nuolatinius mokymus studentai / mokiniai gauna progą dirbti su kiekvienu mūsų. Sunku išskirti savybes, kurios padeda, bet sugrįžtančios mokinių / studentų grupės tolesniems mokymams ir per rekomendacijas atvykstantys nauji smalsuoliai teikia vilties, kad viską darome teisingai ir sugebame užkrėsti kitus.

Dažnai girdima frazė: „Aš ne aktorius, vaidinti nemoku“, bet užsiėmimuose vaidinti nereikia, reikia veikti ir kurti esamuoju laiku.

 

– Kaip vyksta jūsų šou ir improvizacijos mokymai?

B. R.: Šou vyksta visiškai improvizuotai. Prieš pasirodymą visada sutelkiame dėmesį į žiūrovus. Apšildome, leidžiame pajusti laisvės pojūtį, kad kiekvienas, sėdintis žiūrovo kėdėje, jaustųsi patogiai, neįsitempęs. Paskui vedėjas apšildo aktorius pasiūlydamas trumpų, greitų žaidimų. Taip apsitrina aktorius ir žiūrovai, pagaunamas bendras ritmas. Galime suprasti, kiek aktyvi publika. Tada vyksta improvizaciniai žaidimai. Kiekvienas jų trunka 5–10 minučių. Vedėjas paskelbia žaidimo taisykles, susirenka iš žiūrovų inspiracijas, nuo kurių aktoriai atsispiria ir kuria etiudą improvizuodami – kuria ir veikia čia ir dabar.

Improvizacijos mokymai 95 proc. vyksta panašiai. Visa teorija pristatoma reflektuojant po kiekvienos užduoties. Pirmiausia, kad galėtum improvizuoti, reikia nebegalvoti, o kad negalvotum, reikia tingėti. Tingime tada, kai esame fiziškai pavargę, tad viskas prasideda nuo kūno ir proto atpalaidavimo ir apšildymo. Vėliau sutelkiame dėmesį į spontaniškumą, reakciją ir reagavimą. Palaipsniui apšildę visus esminius reikalingus „raumenis“, keliaujame prie pratimų – atliekame juos ir reflektuodami analizuojame, kas, kaip ir kodėl. Didžioji dalis veiklos vyksta visoje grupėje arba mažomis grupelėmis, tad išvengiame didelio streso, kai reikia improvizuoti porose ar grupėse prieš žiūrovus ar kitus dalyvius. Dažnai girdima frazė: „Aš ne aktorius, vaidinti nemoku“, bet užsiėmimuose vaidinti nereikia, reikia veikti ir kurti esamuoju laiku. Priėjimas prie dažniausiai labiausiai gąsdinančios dalies – vaidybos prieš kitus – vyksta palaipsniui, kai visi jaučiasi komfortiškai.

E. S.: Yra trys komunikacijos priemonės, kurias improvizuodami treniruojame: verbalinė kalba, kūno kalba ir dėmesingumas. Gyvenimo scenoje visus juos irgi naudojame. Per mokymus sistemingai taikome metodus, leidžiančius mokiniams ne tik lavinti šias priemones, bet ir patirti partneriavimo ir kūrybos džiaugsmą. Tačiau improvizacija ne visada yra tik malonumas – būtinas laikas analizei, savirefleksijai, scenos partnerių grįžtamajam ryšiui. Dalyviams tenka dažnai priimti nepatogias aplinkybes, bet tai galinga ir santykius keičianti patirtis.

U. Urbonaitės („Llieju kadrus“) nuotr.

– Kokie jausmai apima scenoje? Kaip juos valdote?

E. K.: Sportinis, žaidybinis azartas. Būti scenoje tikrai yra džiaugsmas, nes situacijos kuriamos ne tik su aktorių, bet ir su žiūrovų pagalba. Kai visi kartu nežinome, kaip pasisuks viena ar kita linija, ir visi kartu stebime tiesioginę transliaciją. Ką išgyvena aktorius scenoje, kartu su juo išgyvena ir žiūrovas. Tai labai suvienija ir sustiprina kiekvieno iš mūsų patyrimą.

B. R.: Azartas ir adrenalinas. Niekada nežinai, kas tavęs laukia toliau, nežinai, kur atsidursi, nežinai, koks bus žiūrovo ar galų gale partnerio pasiūlymas. Niekada negali sugalvoti į priekį, nes scenos partneris visada gali pasiūlyti kažką tokio, apie ką net nepagalvojai. Viena iš pagrindinių taisyklių yra sakyti „taip“ ir eiti pasiūlytu keliu pirmyn.

– Kokių tikslų keliate pasirodymams ir mokymams? Kada sakote, kad pasirodymas ar mokymai tikrai pavyko?

B. R.: Pasiekti auditoriją ir procese būti kartu. Kad nesijaustų trinties ir nepatogumo. Kad žiūrovas sirgtų ir išgyventų viską kartu su aktoriais, kurie vaidina scenoje. Per mokymus visada yra tikslas grąžinti visus į vaikystę, kai kritikuoti, vertinti, stebėti save iš šalies būdavo tabu. Sukurti tokią terpę, kad visi jaustųsi lygūs ir saugūs būdami savimi. Pavykęs šou ar mokymai yra tada, kai žiūrovo / studento / užsiėmimo dalyvio viduje atsiranda tikrų emocijų ir per tą laiką visi pabūname čia ir dabar.

– Kaip dažnai rengiate pasirodymus ir kam rekomenduojate juose apsilankyti?

E. K.: Kol kas daugiau rengiame privačių pasirodymų įmonėms nei plačiajai visuomenei. Netrukus kaip tik planuojame viešą pasirodymą, juo atšvęsime vasaros pradžią. Apie pasirodymus skelbiame „Impro 241“ socialinių tinklų paskyrose. Kviečiame apsilankyti visus, kurie susipažinę su improvizacija ir, žinoma, naujokus. Tai erdvė gerai praleisti laiką, kartu kurti, išgyventi ir paleisti, nes tai nepakartojama.

B. R.: Daugiau dėmesio skiriame mokymams ir teatrinei improvizacijai populiarinti. Deja, kol kas Lietuvoje vis dar egzistuoja supratimas, kad improvizacija skirta tik profesionaliems aktoriams ir tik jie gali improvizuoti. Tačiau iš tiesų improvizacija skirta visiems. Tai nuostabi priemonė asmeniniam tobulėjimui, sau pažinti. Pasirodymų numatoma vasaros pradžioje, taip pat organizuojame „IMPRO Open Mic“, kur kartu gali improvizuoti visi norintys, planuojame bendrą pasirodymą kartu su improvizacijos teatru „Improwoodas“ ateinantį rudenį.