– Ar tai pirmieji jūsų vaidmenys kine? Kur jau esate vaidinę?

Paulina: Iki „Pelėdų kalno“ filmavausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studentų filmuose, dalyvavau kuriant filmo „Escaping Sunshine“ tyzerį, Belgijoje filmavausi seriale „The Team“.

Arnas: Turėjau keletą epizodinių vaidmenų trumpametražiuose filmuose, studentų darbuose, „Pelėdų kalnas“ kol kas yra didžiausias mano darbas kine.

Aidas: Šis vaidmuo man taip pat pats didžiausias. Pagrindinius vaidmenis atlikau dviejuose trumpametražiuose filmuose, daugiau – epizodinius vaidmenis: Roberto Mullano filme „Mes dainuosim“, BBC seriale „Karas ir taika“. Kol kas daugiausia istoriniuose filmuose tenka dirbti. Netrukus filmuosiuosi viename projekte Latvijoje.

– Kaip patekote į „Pelėdų kalną“?

Paulina: Kvietė visus, kurie tuo metu mokėsi vaidybos ar teatro režisūros.

Arnas: Kai vyko atranka, mokiausi trečiame kurse. Džiugu, kad atranką praėjo ir būrys mano bendrakursių: A.Jurgaitis, K.Kasperavičius, R.Šmergelytė.

Aidas: Irgi dalyvavau aktorių atrankoje, kurią organizavo Dalia Survilaitė. Tikrai nesitikėjau, kad po to paskambins, bet paskambino. Vyko normali atranka, kuriai reikėjo ruoštis. Norėčiau, kad daugiau tokių atrankų būtų – tiek filmams (nors suprantu, kad režisieriai dažnai iš karto žino aktorių, kurį norėtų matyti, atliekantį tą vaidmenį) tiek teatrui. Čia ypač labai trūksta atrankų – Nacionalinis dramos teatras tik porą jų darė, bent kiek aš atsimenu.

– Kokie jūsų kiekvieno personažai? Kuo jūs panašūs, skirtingi? Paulina, tavo herojė griežtai visad sąžininga sau, kokia esi tu?

Paulina: Taip, ryškiausias Ritos bruožas sąžiningumas sau. Aš labai vertinu tai kaip savybę ir stengiuosi pati taip gyventi.

Arnas: Šmelingas tvirtai jaučia žemę po savo kojomis ir nedvejoja dėl savo veiksmų prasmės bei padarinių. Aš atvirkščiai – visad abejoju, kol priimu sprendimą.

Kurdamas personažą niekada negali nuo savęs pabėgti, nes bet kokio personažo kūrimas prasideda nuo savęs.

Aidas: Tadas yra iš inteligentiškos šeimos, mama – mokytoja, tėvas – dirigentas. Jis irgi norėtų būti partizanu, eiti ginti Lietuvos, bet kažkas jam neleidžia... Jis augęs kultūringoje šeimoje. Jam svarbiau gyvenimas. Jis pacifistas, tačiau dėlto išgyvena. Kadangi yra proto ir širdies įkaitas, pasirenka kitaip kovoti. Tadas taip pat šiek tiek užsidaręs, nerodo emocijų. Jis žino, kad jei parodys tikras emocijas, gali būti smerkiamas valdžios ar draugų. Tuo mes panašūs – aš irgi ramesnio būdo, racionalus. Kai kūriau vaidmenį, Tadas nenužengė toli nuo manęs. Kurdamas personažą niekada negali nuo savęs pabėgti, nes bet kokio personažo kūrimas prasideda nuo savęs. Semiesi iš savęs.

– Kai kurie aktoriai teigia, kad bent dalis personažo visad lieka tavyje, perimi tam tikras jų savybes. Ar jūsų vaidmenys kaip nors jus pakeitė? Ko nors išmokote iš savo personažų?

Paulina: Dar prieš pradedant filmuoti, manyje ėmė užgimti patriotiniai jausmai. Nežinau, ar tai susiję su Rita, manau, labiau apskritai su pačiu filmavimų procesu. Kur daug žmonių, kur viskas taip greitai verda, kad sunku susigaudyti, kur reikia stovėti šaltyje, laukti. Ir tada iš kažkur ant tavo kupros atsiranda paltas. Brolis lietuvis atnešė. Pajutau vienybės galią. Patikėjau, kad galiu kažką pakeisti. Viskas arčiau, nei atrodo.

Arnas: Tikriausiai tai buvo labiau svajonė negu pamoka, pirmą kartą perskaitęs „Pelėdų kalno“ scenarijų buvau labai susižavėjęs Šmelingu. O tai, kad šis darbas vyko su tokia profesionalia komanda, draugais ir kolegomis, buvo tikrai nepamirštamas nuotykis ir gausybė vertingų pamokų, neabejotinai tai yra didelė inspiracija ateities darbams.

Aidas: Aš anksčiau galvodavau, kokio tipo aš aktorius. Ar vienas iš tų, kuriuose pasilieka vaidmens, ar iš tų, kurie sugeba juos palikti. Vis dar nežinau, kuriam tipui priklausau. Vis dar mokausi. Nemanau, kad Tadas mane pakeitė. Galbūt pabudino. Tapau atviresnis, empatiškesnis. Kartais užsisklendžiu savyje ir tada personažas ar įvykis vėl mane atveria.

– Kaip ruošėtės vaidmenims?

Paulina: Išmokstu tekstą, tada, kad pavyktų organiškai suvaidinti, bandau jį pamiršti. Tada praeinu tekstą su partneriu ir einame atsigerti kavos.

Arnas: Dažnai užmigdavau apsikabinęs scenarijų besiruošdamas kitai pamainai (šypsosi). Dar vyko susitikimai su režisieriumi, vaikščiodavau po Senamiestį mokydamasis tekstą, su „Rammstein“ muzika, kurios mums davė klausytis režisierius, kad geriau pajustume niūrią pokario nuotaiką. Taip pat žiūrėjau dokumentinius filmus, skaičiau amžininkų dienoraščius, artimųjų pasakojimai taip pat buvo labai svarbūs. Vis dėlto atrodo, kad viskas į vietas sukrisdavo filmavimo aikštelėje.

Aidas: Ėjau į Genocido aukų muziejų, kalbėjausi su tėvais, prisiminiau močiutės istorijas apie jos jaunystės laikus, apie slogią atmosferą, bet pagrindinė inspiracija vaidmeniui man buvo scenarijus. Jeigu geras scenarijus, jame gali viską rasti. Taip pat ruošėmės kartu su Paulina ir Aleksandra Metalnikova. Kartu turėjome keletą scenų. Aš paskambindavau joms ir mes susitikdavome, apie scenas pakalbėdavome, išsidėliodavome jas, bet svarbu būdavo tiesiog kartu pabūti, iš anksto pradėti kurti santykį. Dėl to aikštelėje mums nebuvo baisu.

– Ar bandėte suprasti, kokie buvo pokario žmonės, kaip jie mąstė, elgėsi, atrodė, kokios buvo jų vertybės, kuo jie skyrėsi nuo šiuolaikinių žmonių? Kokius atradote skirtumus?

Paulina: Žmonės visais laikais buvo žmonės. Vienintelis pastebėjimas, kad mūsų karta bręsta vėliau. Vėlyvoji paauglystė atrodo baigiasi tik po universiteto. Šeimos kuriasi vėliau, nes ilgą laiką labai baisu prisiimti atsakomybę už bet ką.

Arnas: Režisieriaus pozicija buvo, kad filmas yra kuriamas šiandien, ir aš labai su juo sutinku. Žinoma, filmavimo aikštelę dailininkai apipavidalindavo taip, kad aš tam tikrų daiktų net nebuvau iki šiol matęs. Tikriausiai tai nuskambės ganėtinai abstrakčiai, bet manau, kad iš esmės gyvenimo skonis buvo daug aštresnis.

Aidas: Jausmai, mąstymas, norai – niekuo nesiskyrė, manau, kad skyrėsi tiesiog aplinkybės. Ta pati meilė, tos pačios išdavystės, apgaulės, pavydas. Tik viskas būdavo santūriau, pavyzdžiui, negali atvirai sakyti visko, ką galvoji, jauti ir pan. Bet visa tai vyko, tik paslapčia. Mūsų herojai – jauni žmonės.

– Ką filmo kūrimo metu supratote apie Lietuvą, patriotizmą?

Paulina: Ne supratau, o pajutau.

Aidas: Tai, kad šnekos ir darbai – tai skirtingi dalykai. Nemanau, kad šis filmas manyje pagimdė patriotizmą, tą jausmą jau buvau pajutęs anksčiau. Prieš įstodamas į LMTA dvejus metus studijavau užsienyje, bet, nors ir turėjau galimybę pasilikti ten, grįžau į Lietuvą. Čia ir tėvai, ir draugai, ir kalba...

– Kodėl dabar svarbu kalbėti apie pokario laiką? Ką apie jį žinojote jūs? Kaip tai pasikeitė filmavimams pasibaigus?

Paulina: Todėl, kad neišmanantieji istorijos yra linkę ją kartoti.

Arnas: Dabar minimas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Džiaugiuosi, kad galiu savo vaidmeniu prie to prisidėti, tačiau, manau, kad apie pokario laiką reikėtų kalbėti ne tik dabar. Tai mūsų istorija. Pasibaigus „Pelėdų kalnui“ tas laikas tapo artimesnis, asmeniškesnis, ryškesnis.

Aidas: Tai mūsų palikimas. Ten prasidėjo dabartinė mūsų valstybė. Man kaip žmogui įdomu. Jeigu nebūčiau aktorius, tikriausiai būčiau istorikas. Man tai artima. Žmonės tampa daug sąmoningesni, jei nusimano, supranta, mėgsta istoriją.

– Aidai, Arnai, jūsų personažai personifikuoja dvi pasirinkimo galimybes – ginkluotą kovą su okupacinio režimo nešėjais arba slaptą priešinimąsi, prisitaikant prie išorinių sovietinės tikrovės reikalavimų. Kuris požiūris jums kiekvienam kaip žmogui artimesnis?

Arnas: Ko gero, slaptas, bet nenustočiau kurti, tai būtų mano pasipriešinimas ir manau, kad aš toks ne vienas.

Aidas: Man irgi artimesnis slaptas pasipriešinimas. Būtų gerai, kad nė vieno nereikėtų – nei slapto, nei atviro.

– Kaip sekėsi dirbti su ekscentriškumu garsėjančiu režisieriumi A.Juzėnu? Ko išmokote?

Paulina: Sunku. Į pamainą kaip į karą. Iš pradžių labai bijojau, bet kai supratau, kad jis linki gero, tik keliai to pasiekti kitokie... Tada atsirado susikaupimas, susikalbėjimas ir supratimas.

Ko gero, šis filmas man iš esmės tapo savotiška kino mokykla ir už tai esu labai dėkingas režisieriui.

Arnas: Darbas su režisieriumi tikrai nebuvo nuobodus. Kiekviena diena buvo naujas iššūkis, naujas nuotykis. Ko gero, šis filmas man iš esmės tapo savotiška kino mokykla ir už tai esu labai dėkingas režisieriui.

Aidas: Man su juo dirbti buvo fantastika. Jis buvo pirmas tikras mano kino mokytojas. Labai greitai išmokau techninių dalykų, pavyzdžiui, darbo su kamera. Aš jam taip pat labai dėkingas. Nesvarbu, kad jis kartais galbūt pakeldavo balsą. Tai smulkmena. Jis pavydėtinai degančių akių. Jis kūrėjas. Jis tuo dega. Viskas, ko jis nori iš aktorių, tai tokių pat degančių akių. Iki šiol susiskambiname, pasikalbame. Jam rūpi ateinanti jaunų aktorių karta.

– Ar buvote pažįstami su kitais „Pelėdų kalne“ vaidinančiais jaunais aktoriais anksčiau? Ar tai, kad esate skirtingų kursų, dėstytojų, teatro mokyklų mokiniai, netrukdė?

Paulina: Visus pažinojau. Su kai kuriais gyvenome viename bendrabutyje, o su Aidu – šalia vienas kito. Esame draugai.

Aidas: Su Paulina ne tik gyvenome šalia, bet ir mokėmės paraleliniuose kursuose, o su Arnu buvome kurso draugai. Pažinojau ir kitus jaunuosius aktorius. Mes visi labai susidraugavome. Apie ką ir yra filmas – apie tą draugų kompaniją.