Šiomis dienomis Klaipėdos I.Simonaitytės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotojui, rašytojui, skulptoriui Juozui Šikšneliui Viešpats už gražius darbus parašė du penketus.

Nors anais laikais geriausiais laikytų pažymių vertė šiandien kiek pakitus, tačiau žodžio kišenėje neieškantis menininkas vis tiek mano, kad 55 – pats „fainiausias“ vyro amžius: jau peršokta per statistinio infarkto amžiaus kartelę, nekamuoja jokie rimtesni negalavimai, susidraugauta su laiku ir net su pinigais.

I.Simonaitytės bibliotekos fojė ponas Juozas įspūdingai išeksponavo 55 iš kadagio, dzūkiškai – ėgliaus, drožtas lazdas. „Nereikia klausti, ką visa tai reiškia. Aš ir pats šito nežinau“,- užbėgdamas būsimam klausimui už akių sako drožėjas. Pasirodo, tai – paskutinės Juozo lazdos. „Baigiau su tuo užsiėmimu,- išdrožia drūtai. – Kodėl? Gal pavargau. Be to, šiam užsiėmimui reikia tinkamų sąlygų, turėti medienos, ji turi būti paruošta ir dirbtuvių reikia“.

J.Šikšnelis prisipažįsta, kad šiuo metu permąsto vertybes, o į visus užduodamus klausimus mieliau atsakinėtų raštu. Ne todėl, kad jaučiasi didele žvaigžde. „Kas įgimta – tyli, kas įgyta – plepa“,- vieno mąstytojo žodžiais pasiaiškina rašytojas, teigiantis, kad plepėjimas – tai tarsi žmogaus šarvai, kuriais maskuojasi esmė.

Pokalbio metu netikėtai paaiškėjo, kad J.Šikšnelis turi net tris gimimo datas. Dokumentuose parašyta, kad ponas Juozas gimęs kovo 1-ąją. Tačiau iš tiesų – vasario 9 dieną. Klaida atsirado tėvelio sumanymu, kuris pats, gimęs vasario 10-ąją, nenorėjo gimtadienio švęsti kartu su sūnumi. Trečioji gimimo data paaiškėjo, pasklaidžius netikėtai atrastą pradinės mokyklos klasės dienyną, kuriame parašyta, kad J. Šikšnelis gimęs 1949 metų gegužę. Gal todėl jame telpa tiek daug: ir rašytojas, ir skulptorius, ir bibliofilas?

- Tai kurią dieną Jūs švenčiate savo gimtadienį?

- Tais laikais, kai gerdavau degtinę, švęsdavau nuo vasario 9 iki kovo 1 dienos. Tačiau štai ketvirti metai nebegeriu. Atsisakiau visų žalingų ydų, pasilikau tik žalingas mintis. Šiemet visi draugai suėjo vasario 9 dieną. Tačiau kai kas sveikina dar ir šiomis dienomis. Štai, kovo 9 dieną 17 val. kolegės iš Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos mano garbei Meno skyriuje Janonio gatvėje rengia vakarėlį „Paskutinioji dar neužmušė“. Kalbėsime, skaitysime kūrinių ištraukas, dzūkiškai žada uždainuoti „Kuršių ainiai“.

- Kodėl kartais atrodo, kad Jūs visą laiką juokaujate?

- Žinote, manyje – galybė prieštaravimų. Daug kas kaltina, kad niekada nesišypsau. Todėl, kad vaikystėje man priekaištaudavo, esą per daug rodau dantis, o jie buvo negražūs. Tačiau tie, kurie priekaištaudavo, jau seniai kramto dirbtiniais dantimis, o aš, ačiū Dievui, turiu savus. Tie priekaištai įvarė savotišką kompleksą, todėl ir nesišypsau.

- Į kavą nebėrėte cukraus, sakydamas, kad Jūsų gyvenimas ir taip saldus. Tai reiškia, kad jaučiatės laimingas šiame pakankamai subjurusiame pasaulyje?

- Savo gyvenimu esu absoliučiai patenkintas. Nustojau gerti ir apie tai nebijau kalbėti. O gėriau nežmoniškai ir tuomet gyvenau negerai. Nenoriu to laikotarpio išbraukti – būtų beprasmiška perrašinėti savo biografiją. Buvau alkoholikas. Dabar – nesu. Esu laimingas, kad negeriu. Kad turiu nuosavus dantis, kad uždirbu duoną, kurią valgau savais dantimis. Esu lamingas, kad šiuo metu nerašau. Gal, jei atvirai, nelabai laimingas, bet ką padarysi?

- Kodėl nerašote?

- Esu išėjęs dekretinių atostogų.

-?

- Moterys juk irgi išeina lauktis. Ir aš laukiu, perkainoju vertybes. Moterys dar iki dekretinių svarsto, kada ir nuo ko čia susilaukus kūdikio? Aš irgi svarstau. Pavyzdžiui, kas yra literatūra? Nes visa tai, ką iki šiolei žinojau apie kūrybą, ėmė verstis aukštyn kojom. Po dviejų naujausių knygų norisi viską permąstyti. O apskritai, nuo rašymo kenčia ne tik ranka, bet ir užpakalis. Pagalvokite, kiek reikia išsėdėti per dieną – 8 val. darbe ir dar 4 – namuose, prie kompiuterio. Rašymas nė vieno prie gero neprivedė. Vieni išprotėjo, kiti prasigėrė...

- Tai kodėl tuomet tampama rašytoju?

- Studijų metais sukausi tarp literatų, tačiau pats tuomet dar nerašiau. Nei į sienlaikraštį, nei į „Lietuvos pionierių“, bet neseniai aptikau senuose užrašuose tokį kūrinį – „Detektyvas“. Nežinau, kas paskatino rašyti.... Gal tai buvo bandymas kažkur save įtvirtinti? Paneigti savo negalią...Viskas juk siejasi. Nesistengiu viso to išnarplioti ir paaiškinti – tai sunku. Niekas po vieną nevaikšto. Ir priežastys – taip pat.

- Kas Jumyse pirmiau pradėjo skleistis – noras tašyti, ar noras rašyti?

- Ko gero, abu dalykai kartu. Pirmieji bandymai ir drožti, ir rašyti buvo juokingi. Iš pradžių drožiau kaukes. Vienam bičiuliui pasigyriau, tai jis pasiūlė geriau rašyti. Pradėjau, 1972 m. atvykęs į Klaipėdą po mokslų. Pirmasis kūrinys buvo vienaveiksmė pjesė. Jų esu prirašęs nemažai. Liaudies kultūros centras jas pirkdavo ir net normaliai mokėdavo. Teko matyti vieną savo pjesės pastatymą Klaipėdoje. Patiko. Pjesė buvo apie tarybinius laikus. Tuomet ji tiko, o dabar jau atgyvenusi. Tik genijai gali sukurti amžinus dalykus. Būdamas pats realistas ir linkstu į realijas. O šiaip, labai sunku rasti amžinybės grūdą šiame nuolat besikeičiančiame pasaulyje.

- Į bibliotekininkystę retai kada pasuka vyrai...

- Kai vienuoliktoje klasėje pasakiau, kad noriu į bibliotekininkystę, siūlė rinktis žurnalistiką. Sako, bibliotekoje reiks knygas nešioti, ką ten veiksi su viena ranka? Tiesa, labiau norėjau tapti archyvaru, tačiau tokia specialybė buvo tik Maskvoje. Nors dauguma mano kolegių buvo moterys, pirmame kurse studijavo net 14 vyrų. Iš jų – dabar žymus žurnalistas Vaitekūnas, poetai Glinskis, Verba. Tačiau po pirmojo kurso likome keturi.

- Mėgote knygas skaityti?

- Mėgau. Buvau perskaitęs visą kaimo, kuriame gyvenau, biblioteką. Labiausiai mane traukdavo nučiupinėtos knygos. Pažindavau knygas iš viršelių, visas buvau iščiupinėjęs. Skaičiau daug. Ir dabar labai mėgstu. Kuo toliau, tuo storesnes knygas renkuosi. Dabar skaitau Deiviso „Europos istoriją“, o jinai – pusantro tūkstančio puslapių. Tokia knyga galima du žmones priploti. Neseniai antrą kartą perskaičiau irgi neploną U. Eko „Fuko švytuoklę“.

- Turbūt skaitote darbo metu...

- Atsiprašau – nedrįskite manęs šituo įtarinėti! Kai kas galvoja, kad darbo metu ir rašau.

- Tai kada Jūs skaitote, rašote ir drožiate?

- Esu atpalaiduotas nuo buities – ačiū mano žmonai Teresei. Dabar nežinau, kiek kainuoja batonas, duona, cukraus kilogramas. Nebežinau ir kiek degtinė ar alus kainuoja. Jau pamiršau, kaip gaminamas valgis, nors po truputį vėl bandau atgauti šiuos įgūdžius. Kadaise mėgdavau gaminti. Nesiskundžiu dviem dalykais – pinigų ir laiko stygiumi.

Pinigų stygiumi nesiskundžiu ne todėl, kad esu bosas. Mano poreikiai niekada nesikerta su mano finansinėmis galimybėmis. Visą gyvenimą pradirbus bibliotekoje, turtų, žinia, nesusikrausi. Iš rašymo – taip pat. Kaip ir iš drožimo. Iš visų drožinių tik du trys procentai daryti už pinigus, o visi kiti – išdovanoti. Tiesiog aš gerai sugyvenu su laiku. Tai reiškia, kad jį planuoju. Juolab kad nuo vasaros tik skaitau, o neberašau.

Prieš pusantrų metų pabaigiau vieną kūrinį. Tai – juodraštinis variantas. Nežinau, ar jis pasieks svetimas akis. Kol kas jo pavadinimas „Užrišti ir išrišti“. Apie žmogų, kuris krenta ir keliasi. Noriu, kad praeitų laiko ir į jį galėčiau pažiūrėti kitomis akimis.

- Ačiū už pokalbį.