Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga išleido reikšmingą knygą apie pokario pasipriešinimo kovas – Stanislovo Abromavičiaus ir Dariaus Juodžio "Jonas Misiūnas-Žalias Velnias".

Nemarusis Žalias Velnias

Vytautas Kavolis, "Sąmoningumo trajektorijoje" žvelgdamas į individualių išgyvenimų prasiveržimus už individualios patirties ribų, kai išgyvenimai bendri, veikiantys istorijoje, teigia, kad lietuvių tauta per savo tūkstantmetę istoriją giliausiai suvokė, kas yra kančios ir laisvės universalumas.

Greta šio teiginio pabrėžta dar viena mintis: į triuškinančią žmogiškumą istoriją galime atsakyti vien galingu bendrumu, vieningumu. Ir gilia likimine atmintimi.

S.Abromavičiaus ir D.Juodžio knygoje "Jonas Misiūnas-Žalias Velnias" šios V.Kavolio mintys patvirtinamos Lietuvos partizanų karo prieš sovietinę okupaciją istorija, ypač ta dalimi, kurią sudaro Didžiosios Kovos apygarda (DKA), veikusi ir pakaunėje, vadovaujama legendinio vado Jono Misiūno-Žalio Velnio.

S.Abromavičius Lietuvos partizanų karo istorijai kaip rašytojas paskyrė didelę ir reikšmingą savo kūrybinio darbo dalį. Žalio Velnio asmenybė jį domino ne vieną dešimtmetį. Ankstyvesni veikalai ("Žalio Velnio takais", "Didžioji Kova", "Didžiosios Kovos apygardos partizanai", "Du Aleksandro Zapkaus gyvenimai", "Vieno gyvenimo istorija" ir kt.), regis, buvo prologas dabartinės knygos, kuriai sutelkta gausi medžiaga: dokumentai iš Lietuvos ypatingojo archyvos, istoriko Kęstučio Kasparo darbas "Lietuvos karas", Romo Kauniečio "Aukštaitijos partizanų prisiminimai", žurnalo "Genocidas ir rezistencija", "Laisvės kovų archyvai" ir kiti šaltiniai. Antrasis autorius – Istorijos instituto doktorantas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyr. specialistas Darius Juodis, išnaršęs Ypatingojo archyvo fondus, regis, buvo geras pagalbininkas.

Amžininkų balsai

Labai svarbus šioje knygoje yra skyrius "Amžininkų atsiminimai". Juos skaitant girdi balsą liudininkų, kurių pasakojimai šiandienei kartai jau yra Lietuvos istorijos dalis. Mūsų kartos kiekvieną atsivėrimą dar gali priimti kaip savo gyvenimo dramatišką erdvę, kurioje dabartis nenustumiama į praeitį.

Per šioje knygoje esančią faktų tankmę iškyla DKA partizanų kova ir ryžtas aukotis už tautos būvį, įveikiant pragarišką sovietinę naikinimo, klastos, žiaurumo, nužmoginimo sistemą, nesuklumpant net tada, kada ryškėja dramatiškiausia realybė, kurioje mirties daugiau nei gyvenimo. Be to, vis šiurpiau didėjanti kančios ir beviltiškumo pragarmė žūtbūtinai stengiasi atimti priesaikose visa esatimi patvirtintą pareigos šventumą.

Skaitytojas, sekdamas knygoje atskleidžiamų faktų tankmę, bus sustabdytas prie DKA pradžios ir tragiškos pabaigos, partizanų telkimo ir veiklos struktūrų, vis tankiau rezgiamo apie Žalią Velnią NKVD informatorių, agentų, smogikų, žudymo įvairovės kursus baigusių specialiosiose mokyklose žmogžudžių tinklo, Žalio Velnio užrašų (lankydamas DKA dalinius, bunkerius, partizanų ryšininkus, jis su ginkluote nešdavosi ir rašomąją mašinėlę), laiškų moterims, jaunimui, vadinamiesiems sovietiniams aktyvistams, primindamas pareigą prisidėti prie šventos ir garbingos kovos už mūsų tautos ir žmonijos laisvę. Bent kantriu gyvenimu prisidėti, išvengiant išdavystės ir abejingumo.

Gyvi alsuojant mirčiai

Puslapiai, skirti J.Markulio, V.Pečiūros, tobulai sovietinių MVD ir MGB budeliškų struktūrų paruoštų agentų, jo parankinių, veiklai, Žalio Velnio klaidinimas, suėmimas, tardymas, nužudymas, 1945 m. pavasario vadinamoji didžioji ofenzyva, kai į DKA teritoriją buvo mesta Raudonosios armijos divizija, atskleidžia tokią šiurpią grėsmę, kuri net šiandien žvelgiančiam į Lietuvos partizanų karo realybę kelia nuostabą: kaip tie žaliukai atsilaikė dar visą dešimtmetį?

Skaitytojas, tikiu, šioje knygoje atras atsakymą ne tik į šį klausimą, bet ir kitus, atskleidžiančius vis pragarėjančią grėsmę tautai – vienui vienai žūtbūtinėse grumtynėse, Maršalo planams prikeliant Antrajame pasauliniame kare nugaluotą Vakarų Europą ir bolševikinei "Pravdai" vis kalenant, kad JAV prezidentas Harry Trumenas klouniškai tik žvangina ginklais, o sovietinis lageris, pergalingų orkestrų lydimas, žygiuoja į brandaus socializmo statybas.

Skaitytojas šioje knygoje taip pat atras svarbiausią Lietuvos partizanų kovos kario tikslą, Žalio Velnio pabrėžtą vieninteliame DKA laikraščio "Laisvės keliu" numeryje ir partizanų Deklaraciją apie būsimą laisvą Lietuvą. Dėl būsimos laisvos Lietuvos ir vyko partizanų karas su prozajišku bolševikiniu pasauliu.

Nuostabu šiame kare dalyvavusiųjų pasakojimuose pajusti tylų paslaptingą išdidumą, kuraime glūdėjo – giliai giliai – išdidi tiesa: Lietuva per mūsų aukojimąsi neprarasta. Ne per galingu balsu skelbiamas chartijas neprarasta, bet per tautos gaivalingos dvasios ištvermę.

Dar tik svajojantys, dar tik sapnuojantys laisvę, dar jaučiantys mirties alsavimą, jie vis dėlto tikėjo, kad jeigu ir nesulauks išlaisvintos Tėvynės šventės, vis tiek suvoks, kad jie nugalėjo.

Mirę bunkeriuose, tardymo ir kalinimo urvuose, lageriuose, slaptavietėse, mirtinai sužeisti, susisprogdinę, suversti stribynų kiemuose, į šulinius, į mėšladuobes, prikalti prie tvorų, supjaustyti diskiniais pjūklais – jie nugalėjo! Ir nesvarbu, kad jie negirdėjo Angelo balso, kaip Prancūzijos šventoji Žana savo tėvo vasaros sode: "Kilkit ginti Tėvynę, Dievo sūnūs ir dukros!" Jie girdėjo Tėvynės balsą: "Ginkite mane kaip save, jūs man – vieninteliai, kaip ir aš jums – vienintelė."

Žuvęs kovo 11-ąją

Knygoje nuotraukų nedaug. Tik tos, kurios papildo turinį, ne tik priartindamos tekste iškeliamų asmenybių veidus ar kai kurių sovietinių saugumo bylų fragmentus, bet ir tai, kas nepriklauso kasdienybei. Priverčia susimąstyti ir spausdinamos partizaninių dokumentų faksimilės. Taip pat Misiūnų giminės, kilusios nuo Valmonių, Pasvalio krašto, istorija, išlikusios nuotraukos.

Spausdinama iki šiol nežinoma 1932 m. Lietuvos kariuomenės puskarininkio Jono Misiūno nuotrauka, kaip ir paskutinioji, padaryta 1946 m. pabaigoje Vilniaus MGB kalėjime. Įsižiūrėkite į laikyseną, į prispaustas prie kūno rankas, sugniaužtus kumščius, ne į objektyvą žvelgiančias savigarbą išsaugojusio žmogaus akis. Nekrūptelėkite staiga pastebėję už esančio jau nesančiojo šešėlį. Žalias Velnias žuvo Maskvos Butyrkų kalėjime 1947 m. kovo 11-ąją.

Jei rasčiau Žalio Velnio mums nežinomų užrašų puslapius, tikiu, kad juose iškart pamatyčiau du sakinius:

"Laimingi, užauginti gyventi ir mirti iš tikrųjų už tikras vertybes.
Mes girdėjom Tėvynės balsą – ginkite mane kaip save, jūs man – vieninteliai, kaip ir aš jums – vienintelė."