Knygos

Kaip Europoje „geriau“ bendrauti?

Pasaulis pernelyg įvairus, kad jame neiškiltų nesusipratimų, ir pernelyg didelis, kad sutilptų į vieną knygą. Net ne kultūrologui aišku, kad kultūrų įvairovė neišnyks, o intensyvėjant vadinamiesiems „globalizacijos procesams“, vis dažniau prisireiks elementariausių žinių apie kitų šalių elgesio normas ir vyraujančias esmines sampratas, idant tektų patirti kuo mažiau nemalonių netikėtumų ir nesusipratimų.

D. Foster knyga „Europos šalių etiketas“ skirta tiems, kurie nenori būti barbarais. Manantiems, kad kultūra – tiek sava, tiek kitos šalies – yra nieko vertas dėmesio objektas, jokie motyvai nuomonės nepakeis. Kaip sakė A. Kamiu, barbarizmas niekada nebūna laikinas...

Galima drąsiai teigti, kad su lietuvių skaitytojui jau žinoma knyga „Kultūrų sandūra“ aptariamoji knyga „nesidubliuoja“, nes joje aptariama gerokai mažesnė kultūrinė „teritorija“, o ir jos struktūra visiškai savarankiška. Joje šiek tiek mažiau šališkumo ir tų „anekdotų“, kuriuos vienas kitam pasakodami, mes tariamės žiną, kokie yra estai, vokiečiai ar anglai.

Knygą sudaro trys dalys („Vakarų Europa“, „Viduržemio Europa“ ir „Vidurio ir Rytų Europa“), kuriose kiekvienai šaliai skirtos temos dažniausiai yra tos pačios: „Trumpa istorinė apžvalga“, „Apžvalga“ apie politiką ir valdžią, švietimą ir religijas, „Pagrindinės kultūros kryptys“, „Požiūris į laiką“, „Bendravimo būdai“ (tinkamos ir netinkamos temos, gestai ir veido išraiška, apranga, valgiai, šventės, dovanos ir pan.). Kiekviena tema turi ir „antrines“ temas, kuriose svarstomi socialiniai kartų ar lyčių santykiai.

Pats autorius pripažįsta, kad „ši knyga neaprėpia visų Europos tautų ir kultūrų. Pasaulis – dinamiškas ir nuolat kintantis, todėl vienas iš sunkumų, išryškėjęs rašant šią knygą, yra tas, kad šioje pasaulio istorijos stadijoje tautos ir kultūros visada atitinka viena kitą. Pavyzdžiui, nėra valstybės, atstovaujančios baskų kultūrai, tačiau, be jokios abejonės, baskų kultūra Europoje egzistuoja“. Dėl akivaizdžių panašumų ar tapatybės problematikos autorius renkasi ir pristato tik tas šalis, kurios viena nuo kitos akivaizdžiai skiriasi ar tiesiog gali būti kam nors įdomios. Lietuviams nėra ko jaudintis - jie užima tam tikrą vietelę knygoje. Tiesa, pateiktas informacijos kiekis tik patvirtina, kad pasauliui mes esame „nepažinta žemė“, bet tą žemę mes galime „rasti“ skyriuje „Vakarų Europa“...

Iš esmės teigiama, kad skirtingų kultūrų žmonės laikosi tų pačių esminių vertybių, tik žiūri į jas iš skirtingų perspektyvų ir taškų, todėl tolerancija yra visiškai normalus ir motyvuotas procesas, suvokiamas kaip kompromisų paieška, daugumos ir mažumų teisių derinimas.

Neapleidžia kažkur skaityta mintis, kad dar vieną etiketo variantą pasaulyje diktuoja lytys: sakoma, kad bet kuri italė geriau supranta bet kurią vokietę nei bet kurį italą...