Žinoma, rašysiu ne apie orą. Šiemet vyko jau 68-asis ilgą istoriją turintis festivalis. Berlyne per metus vyksta bene 70 kino festivalių, pačių įvairiausių, kokių tik galite sugalvoti, – nuo įvairių šalių kino dienų iki pornofilmų festivalio (nors tai dar švelnus pavyzdys), taip pat nuolat veikia dešimtys kino teatrų. Filmai Berlyne nuolat rodomi ir netradicinėse erdvėse. Kiną čia gali kurti visi. Greičiausiai ne vienas jūsų draugas yra sukūręs pilnametražį filmą, kurio premjera įvyko kokios nors galerijos ar gėjų baro rūsyje. Ir greičiausiai jūsų draugas jame vaidino pats. Šio miesto raktažodis – įvairovė. Kokybė – jau kitas klausimas.

Tokia iš dalies yra ir Berlinalė. Šio festivalio programoje, kurią sudaro šimtai filmų, galima rasti visko. Tačiau šie metai žada pokyčių.

Tai vienas didžiausių Europos kino festivalių, tačiau jau kuris laikas kai kurių kritikų vadinamas vienu silpniausių A lygio kino festivalių. Praeitais metais 79 Vokietijos kino kūrėjai pasirašė peticiją, kurioje pasisakė prieš septyniolika metų savo pareigas einantį festivalio meninį direktorių Dieterį Kosslicką ir reikalavo skaidrumo įpėdinių rinkimuose, jo kadencijai šiais metais pasibaigus.

Tai vienas didžiausių Europos kino festivalių, tačiau jau kuris laikas kai kurių kritikų vadinamas vienu silpniausių A lygio kino festivalių.

Tačiau kol kas atvykusi į Berlinalę visuomet stengiuosi leistis į paieškas – pažiūrėti ne tik žinomiausių režisierių filmus ar filmus iš konkursinės programos (dėl kurios Berlyne taip pat dažnai burbama), tuos filmus, kuriuos nebūtinai pavyks vėliau pamatyti Lietuvos kino festivaliuose. Kartais pavyksta atrasti perlų. Kartais – ne. Dalijuosi, ką vertingo šiais metais man pavyko pamatyti.

Kas gero

Festivalis man prasidėjo nuo naujausio Weso Andersono animacinio filmo „Isle of Dogs“ (aut. past. – straipsnyje nurodomi filmų pavadinimai anglų kalba, lietuviški pavadinimai – tik tuo atveju, jei jau yra išversti) peržiūros pilnutėliame „Friedrichstadt-Palast“ kino teatre, kuris talpina beveik 2 tūkst. žiūrovų. „Isle of Dogs“ buvo šių metų festivalio atidarymo filmas.

Jis pasakoja apie Megasakio miestą, kurio korumpuotas meras Kobayashi įsako visus miesto šunis ištremti į Šiukšlių salą. Dvylikametis mero globotinis Atari Kobayashi miniatiūriniu lėktuvėliu (nieko neprimena? ) skrenda į salą ieškoti savo šuns. Čia jį pasitinka vietinių šunų gauja, kurių vienas, besivadinantis Šefu, labai skeptiškai žiūri į berniuką… Jie leidžiasi į kelionę per salą ieškoti galbūt pagrobto Atari šuns.

Tai antrasis W.Andersono animacinis filmas. Berlyne šiemet jis pelnė „Sidabrinį lokį“ už geriausią režisūrą. „Isle of Dogs“, be abejo, paperka iki detalių savita W.Andersono visata ir humoras. Ko vertas vien užrašas prieš filmą, kad šunų lojimas filme išverstas į anglų kalbą. Paradoksas – visuomet suprantame šunis, o žmonių – dažniausiai ne, jie kalba japoniškai ir dažnai yra net neverčiami. Vis dėlto tai filmas, kurį žiūrėdamas gerai praleidi laiką, tačiau pamiršti vos palikęs kino teatrą ir pradėjęs gėrėtis saulėto Berlyno vaizdais.

Keliaujame žiūrėti dar vieno konkursinės programos filmo „Damsel“. Tai, ko gero, skirtingiausiai žiūrovų vertintas festivalio filmas. Tai brolių Davido ir Nathano Zellnerių pasakojimo apie Samuelį Alabasterį (akt. Robertas Pattinsonas), verslų jauną vaikiną, atvykstantį į amerikietišką dykynę valtele ieškoti Penelopės (akt. Mia Wasikowska), savo gyvenimo meilės, kurią jis nori vesti. Kaip vestuvių dovaną jis atsiplukdo miniatiūrinį ponį. Į kelią ieškoti merginos kartu pasiima taurelę išlenkti mėgstantį ceremonijų meistrą Parsoną Henrį. Jiems bekeliaujant Samuelis jam papasakoja, kad Penelopė yra pagrobta ir įkalinta nuošalioje miško kabinoje. Tačiau atvykus paaiškėja, kad Penelopė nebūtinai norėjo būti išlaisvinta...

Įdomu, kad šioje vesterno parodijoje pagrindine heroje tampa moteris ir ji pati yra atsakinga už savo veiksmus. Tačiau žiūrovų nuomonė apie šį filmą pasidalijo būtent todėl, kad vieniems filmo humoras pasirodė juokingas, kitiems – paprasčiausiai lėkštas. Vyrus įkūnijantys veikėjai pasirodė tokie kvaili, kad žiūrint filmą su jais buvo sunku susitapatinti. Bet jei bus proga, pažiūrėkite šį filmą ir susidarykite nuomonę patys. Pamatysite dainuojantį ir šokantį R.Pattinsoną.

Favoritas liko be prizų

Vienas didžiausių šio festivalio favoritų – vokiečių režisieriaus Christiano Petzoldo „Transit“, kuris, deja, liko be apdovanojimų.

„Transit“ veiksmas vyksta išgalvoto šių laikų karo metu. Vokiečių kariai – jau prie pat Paryžiaus. Georgui (akt. Franzas Rogowski) pavyksta pabėgti link Marselio paskutinę minutę. Jis su savimi turi sau gyvenimą atėmusio rašytojo Weidelio daiktų – pastarojo paskutinio kūrinio juodraštį, dokumentus ir Meksikos vizos garantiją. Georgas prisiima jo tapatybę, mat Marselyje gali pasilikti tik tie, kurie išvyks – turintieji leidimą iš priimančios šalies. Daugybė išvykimo ar šio leidimo laukiančių ir dažnai besislapstančių pabėgėlių klaidžioja po miesto gatves, kavines, barus, viešbučius. Georgas sutinka paslaptingą jauną moterį Marie (akt. Paula Beer), jo planai po truputį pradeda keistis.

Annos Seghers romanu paremtas filmas žavi savo poetine visata, kurioje susipina šiuolaikinė ir XX a. Europos istorija. Kartu tai jautri ir slėpininga meilės istorija.

Dar vienas mano asmeninių šio festivalio favoritų – Sandanso kino festivalyje sėkmės sulaukęs amerikietės Josephine Decker „Madeline`s Madeline“. Jis rodytas Berlinalės forumo programoje, kurioje dažniausiai demonstruojami mažai žinomų, tačiau kylančių režisierių eksperimentiniai ar avangardiniai filmai. „Madeline`s Madeline“ pasakoja iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingą istoriją – apie paauglę merginą Madeline, sergančią depresija. Jos mama mano, kad jai reikia ypatingos priežiūros. Madeline pradeda lankyti teatro trupę, kur būna visai kitokia nei namuose. Čia ji – nesuvaldoma gamtos jėga: vieną akimirką – katė, kitą – vėžlys. Ji pradeda atrasti išsilaisvinimą iš mamos suvaržymų, bet kartu ir ryšį su ja. Šis filmas labiausiai sudomino dėl savo vizualumo ir formos laisvės – operatorės Ashley Connor kamera visad siurrealiai priartėjusi prie herojų ar laisvai juda erdvėje, tokius kadrus sujungia asociatyvus montažas, o galiausiai nuginkluoja Madeline įkūnijančios Helenos Howard vaidyba. Filmo scenarijus buvo parašytas remiantis metus trukusiomis improvizacijomis su aktoriais. Šis kūrybinis procesas puikiai atsispindi ir formoje. Tai šviežia kino kalba alsuojantis, jau trečiasis režisierės J.Decker pilnametražis filmas. Gaila, kad dar neatrado Lietuvos kino festivalių programų sudarytojai.

Dar vienas didžiausią įspūdį palikusių festivalio filmų – Guso van Santo „Don’t Worry, He Won’t Get Far on Foot“, taip pat varžęsis su kitais filmais konkurse.

Šio filmo tema iš pirmo žvilgsnio toli gražu ne itin patraukli – filmo pagrindinis herojus Johnas, jaunas vyras neįgaliojo vežimėlyje, turintis problemą dėl alkoholio, prie ratelių prirakintas nuo tada, kai po vienos vakarėlių nakties Los Andžele jo draugelis užmigo prie vairo. Jis sutinka gražuolę švedę Annu, sugrąžinančią jam norą gyventi, ir turtingą hipį Donį, kurio namuose vyksta neįprasti anoniminių alkoholikų susirinkimai, padedantys pamatyti save ir pasaulį iš kitos perspektyvos. Po truputį Johnas savo paties gyvenime pastebi grožį ir humorą, kurie jam padeda atrasti talentą karikatūriškiems komiksams piešti. Filmas paremtas karikatūrininko Johno Callahano memuarais. Tai galbūt ne geriausias G.van Santo filmas, bet jis, kaip ir herojaus gyvenimas, pripildytas skaidraus humoro su vienu ryškiausių metų vaidmenų.

Alternatyva

Taip pat, manau, verta bent trumpai paminėti kitus Berlyne matytus ir atmintyje išlikusius filmus. Švedų režisierių Axelio Peterséno ir Månso Månssono groteskiškos dramos „The Real Estate“ centre – 68-erių Nojet, kuri, mirus tėvui, paveldi daugiabutį Stokholmo centre. Ji nori jį parduoti, tačiau paaiškėja, kad to visiškai nenori daugybę metų namą specialiai prastai prižiūrėję jos giminės ir, žinoma, paties namo gyventojai. Ji stoja į kovą su jais.

Spaudai skirtos peržiūros metu žmonės masiškai ėjo iš salės, galima įtarti, kad tai buvo dėl lėto filmo ritmo, bet vis dėlto jie šį tą praleido – šis filmas vertas dėmesio dėl ultraskandinaviško juodo humoro ir vizualikos – Nojet įkūnijanti aktorė Léonore Ekstrand kameros sekama iš labai labai arti, taip, kad galima įžvelgti kiekvieną jos senstančio kūno odos porą (nors ji pati lanko sporto klubą ir visaip kitaip bando pasipriešinti bėgančiam laikui), taip pat filme įspūdingai derinami šilti ir šalti atspalviai.

Vienas nuotaikingiausių festivalyje matytų dokumentinių filmų – muzikos dokumentika „Shut Up and Play The Piano“ (rež. Philipp Jedicke) apie kontrastingą ir itin charizmatišką muzikos pasaulio asmenybę Chilly Gonzalesą, kuris savo karjeros metu išbandė daugybę stilių – nuo punk iki repo ar performanso meno, tačiau galiausiai liko prie... pianino.

Arthauso kinui skirtoje programoje „Panorama“ šiemet karaliavo Azijos šalių kinas. Iš jų pavyko pamatyti filmą „Old Love“ (rež. Park Kiyong) – minimalistinį tiek kameros darbo, tiek biudžeto požiūriu, kiek lėtoką, tačiau poetiškai sudėliotą, jautriai herojus sekantį filmą apie po daugybės metų netyčia Seulo oro uosto susitinkančius buvusius mylimuosius. Gyvenimo, likusio praeityje, prisiminimai sukuria melancholijos pojūtį, kuri lydi herojus visą filmą.

„Central Airport THF“ (rež. Karim Aïnouz) pasakoja apie buvusiame viename didžiausių pasaulio pastatų, pastatytame dar nacių ir 2003 m. uždarytame, Berlyno Tempelhofo oro uoste apgyvendintus pabėgėlius. Filme žvelgiama į jų kasdienybę. Iš vienos pusės, šis filmas sveikina Berlyną kaip miestą, kuris perdirba erdves, – karo reikmėms tarnavęs oro uostas apgyvendintas pastogės ieškančiaisiais, tačiau, iš kitos pusės, parodomos jų gyvenimo sąlygos – šeimos gyvena oro uosto angaruose, sukonstruotose vos kelių kvadratinių metrų erdvėse, ir pasilieka čia net kelerius metus, nors pradžioje buvo žadama, kad ten gyvens tik laikinai, kelis mėnesius. Reflektuojamas šios vietos su pačiu miestu ryšys – buvusiame pakilimo lauke, už oro uosto pastato, kur gyvena pabėgėliai, tvoros, įsikūręs parkas, kur berlyniečiai mėgsta bėgioti ar gerti alų. Filme yra kadras, kur apie pabėgėlius nenutuokiantys girti turistai linksmindamiesi perlipa šią tvorą.

Ką pamatysime Lietuvoje

Jau žinomi kai kurie filmai iš Berlyno, kurie bus rodomi Lietuvoje. Šių metų „Kino pavasario“ programoje „Meistrai“ pamatysite neseniai seksualiniu priekabiavimu kelių moterų apkaltinto Kim Ki-duko siaubo trilerį „Žmogus, erdvė, laikas ir žmogus“ („Human, Space, Time and Human“), kuriame jis vaizdingai ir brutaliai prabyla apie atsakomybę už savo neapgalvotus poelgius. Režisierė Malgorzata Szumowska kritiškai, bet su juodo humoro doze pristato Lenkijos visuomenę, jos prietarus ir konservatyvumą komiškoje dramoje „Veidas“ („Mug“). Režisierė už savo filmą „Kūnas“ („Body“) 2015 m. pelnė „Sidabrinį lokį“ kaip geriausia režisierė, šis filmas taip pat rodytas „Kino pavasaryje“. Filipinų režisierius Lavas Diazas savo istoriniame epe „Šėtono laikas“ („The Season of the Devil“) toliau tyrinėja siaubingas savo šalies traumas ir ieško naujų kino formų – čia jo veikėjai dainuoja.

„Kino pavasaryje“ bus galima išvysti Berlinalėje apdovanotus filmus. „Paveldėtojos“ („The Heiresses“, rež. Marcelo Martinessi) pelnė netgi tris prizus: „Sidabrinį lokį“, Alfredo Bauerio prizą už naujų perspektyvų atvėrimą ir FIPRESCI kritikų apdovanojimą, o pagrindinę veikėją įkūnijanti Ana Brun laimėjo geriausios aktorės titulą. Taip pat „Dovlatovas“ („Dovlatov“, rež. Aleksejus Germanas jaunesnysis) – jo dailininkė ir kostiumų dizainerė Jelena Okopnaja pelnė „Sidabrinį lokį“ už įspūdingą meninį indėlį.

„Kino pavasaryje“ taip pat galėsite pamatyti filmus „Vienintelis vaikas“ („Last Child“, rež. Shin Dong-seok), „Bokštas. Šviesi diena“ („Tower. A Bright Day“, rež. Jagoda Szelc).

Konkursinės programos filmai „Transit“, „In The Aisles“ (rež. Thomas Stuberis, Vokietija, 2018), „Pig“ (rež. Mani Haghighi, Iranas, 2018), „3 Days in Quiberon“ (rež. Emily Atef, Vokietija, Austrija, Prancūzija, 2018) bei „Ága“ (rež. Milko Lazarovas, Bulgarija, Vokietija, Prancūzija, 2018) nupirkti platinimui Lietuvos kino teatruose ar festivaliuose.