– Kas jus įkvėpė parašyti "Mielasis Edvardai"?

– Viskas prasidėjo nuo to, kad mane apsėdo žinia apie lėktuvo katastrofą, kuri įvyko 2010-aisiais. Atlikdamas komercinį skrydį iš Pietų Afrikos į Londoną lėktuvas, pilnas daugiausia danų keleivių, grįžtančių po atostogų, sudužo Libijoje. Visi keleiviai žuvo, išskyrus devynmetį berniuką, vardu Rubenas van Assouw.

Rubenas buvo rastas maždaug už pusmylės nuo katastrofos vietos, prisegtas sėdynėje saugos diržais. Tyrėjai spėjo, kad jis, sėdėjęs greta fiuzeliažo, buvo katapultuotas iš lėktuvo. Rubenui buvo lūžusi koja ir pradurtas plautis. Visi kiti lėktuvu skridę žmonės, įskaitant ir berniuko tėvus bei brolį, žuvo iš karto.

Apie įvykį informacijos nebuvo labai daug, aš gana greitai nusprendžiau, kad tik rašydama galiu išsiaiškinti, ar įmanoma mažam berniukui atsitiesti po tokios katastrofos, po visos šeimos žūties, kaip jam ne tik išgyventi, bet tiesiog gyventi.

Aš išnagrinėjau gausybę blogiausių scenarijų, praleidau aštuonerius metus lėktuvo, kuriam buvo lemta sudužti, keleivių galvose.

– Koks jūsų pačios santykis su skrydžiais?

– Aš išnagrinėjau gausybę blogiausių scenarijų, praleidau aštuonerius metus lėktuvo, kuriam buvo lemta sudužti, keleivių galvose, ir man... tai nepatinka. Bet aš daug skraidau pristatydama knygą. Ir priskraidžiau per pastarąjį pusmetį (interviu imtas 2020 m. sausį – vert. past.) daugiau, nei per visus ankstesnius metus.

Kai esu ore, man baisu, kad sėdžiu metalinėje skraidyklėje dideliame aukštyje. Viena mano dalis galvoja, kad tai puiku, žavisi daug protingesniais už save žmonėmis, išradusiais stebuklą. Kita pusė nerimauja, nes sėdi metalinėje skraidyklėje dešimties kilometrų aukštyje.

– Nuo pat romano pradžios žinome, kad lėktuvas sudūžta ir kad Edvardas vienintelis išgyvena, tačiau romano veikėjai mus lydi per visą knygą. Ar buvo sudėtinga sugalvoti knygos struktūrą?

– Supratau, kad turi būti dvi gretutinės siužeto linijos, iš dalies todėl, kad kai žmogų ištinka tokia pragaištinga nelaimė, tą naštą jis neša visą gyvenimą. Svarbu ne tai, ar jis sugeba susidoroti su trauma, o tai, ar jis išmoksta gyventi su tokia didžiule našta. Todėl abi siužeto linijos rutuliojamos pramaišiui ir užima romane beveik vienodai vietos. Man atrodo, tokia romano struktūra pasiteisino, ji suteikė kūrybinio ryžto. Šių dviejų siužeto linijų laikymasis padėjo man eiti teisingu keliu.

– Kodėl pasirinkote būtent tokius keleivius romano veikėjus – beširdį milijonierių, linksmo būdo karį, aistringą stiuardesę, o ypač Floridą, prisimenančią savo ankstesnius gyvenimus?

– Kai sumaniau rašyti knygą, mano vyras patarė pirmus metus sugaišti užrašams, skaitymui ir tyrimams. O juk mano mėgstamiausias užsiėmimas – rašyti dailius sakinius, ir man tai tikrai neblogai sekasi. Rašau labiau intuityviai. Savo ankstesniame romane "A Good Hard Look" grūmiausi su siužetu ir iš visų jėgų stengiausi pasakojimui suteikti knygos pavidalą. Galiausiai teko išmesti šimtus puslapių. Mano vyras, stebėjęs romano kūrimo procesą, galiausiai patarė visų pirma apgalvoti struktūrą, o tik paskui kurti veikėjų istorijas.

Ir jis buvo teisus. Per tuos metus daug dėmesio skyriau personažams – lėktuvo keleiviams. Tai buvo puiki proga pasirinkti, į kokius iš jų verta gilintis, nes lėktuvu skrido nemažai žmonių. Norėjau, kad knygos veikėjai būtų kuo skirtingesni, ir vos imdavo bręsti charakterio idėja, apie jį ar apie ją perskaitydavau vieną kitą knygą.

Dėl Krispino Kokso – šykštuolio milijonieriaus – perskaičiau Jacko Welcho knygą "Jack: Straight from the Gut" (neplanuotai pralinksminusią). Floridą sugalvojau perskaičiusi Neilo Gaimano "Smėlio žmogaus" seriją, ypač mane įkvėpė tai, kokiu būdu jis peržengia laiko ribas. Kurdama Bendžaminą perskaičiau Sebastiano Jungerio "Karą" ir pasikalbėjau su bičiuliu, sausumos kariuomenės kapitonu.

– Jūs susikoncentravote į Edvardo gyvenimo detales, jo sveikimo istoriją – jis vengia eiti pasivaikščioti sutemus ir miegoti viršutiniame aukšte. Papasakokite, kaip rašėte apie jo traumą.

– Pirmieji Edvardo metai po avarijos, kuri atsitinka pirmoje knygos dalyje, iš pradžių atrodė labai aiškūs. Sutelkiau dėmesį į fizinį išgyvenimą: ar jis galės valgyti, vaikščioti, miegoti. Bet paskui įstrigau. Galimybės rutulioti veiksmą bet kuria linkme atrodė neribotos. Yra knygos versija, kurioje Edvardo gyvenimas baigiasi 75-erių.

Galiausiai (regis, baigiantis penktiesiems rašymo metams) nusprendžiau apie jo išgijimo procesą rašyti remdamasi psichologine koncepcija, kuri yra žinoma kaip Maslow psichologinių poreikių piramidė. Šios hierachijos apatinėje dalyje yra pagrindiniai poreikiai: išgyvenimas, prieglobstis, maistas ir vanduo. Trikampis palaipsniui susiaurėja iki saugumo jausmo, meilės ir priklausymo poreikio, pagarbos ir galiausiai – saviraiškos. Visomis šiomis pakopomis naudojausi kaip orientyrais, kol Edvardas brendo, išgyveno kančią ir sveiko.

– Edvardas – labai padorus žmogus. Jis atsisako išgryninti jam duotą čekį, pasibaisi, kai Šei motina įtarinėja, kad jis miegojo su jos dukterimi, ir nepriima neabejotinai puikių universitetų pasiūlymų, nes nori likti su Šei. Jo moralinio kompaso rodyklė nepajudinama. Ar buvo kitų Edvardo versijų, kur jis ne toks sąžiningas?

– Buvo kelios versijos, bet jų Edvardas nuobodesnis. Norėjau parašyti knygą apie gerus žmones, patenkančius į siaubingą padėtį. Manęs nedomino Edvardo elgesio moralumas, jis išgyvena tokią baisią širdgėlą, kad pykti ar tūžti atrodo tiesiog neįmanoma. Silpniausiuose juodraščiuose Edvardas buvo pernelyg tykus ir pasyvus. Stengiausi ištraukti jį iš tos būsenos, norėjau, kad jis pradėtų aktyviai gyventi naują gyvenimą.

– Esate literatūrinio žurnalo redaktorė, dėstote kūrybinį rašymą, be to, turite šeimą. Kaip kuriate tokioje dinamiškoje aplinkoje? Rašote kasdien ir toje pačioje vietoje ar visur, per pertraukas, kai atsiranda laiko?

– Kol susilaukiau vaikų, turėjau griežtą dienotvarkę, parašydavau tam tikrą skaičių spaudos ženklų, turėjau ir darbo aplinkos preferencijas – rašydavau ryte ant sofos tuščiame bute. Bet visa tai baigėsi gimus vyriausiajam sūnui. Pastaruosius dvylika metų rašau visur ir visada, kai tik pasitaiko proga, ir tai mane visiškai tenkina. Panašu į dar vieną pakopą, pripažinimą, kad rašymas – dalis manęs, kad jis būtinas kaip koks dantų valymasis, ir jeigu turiu bent penkias minutes, kad išsivaliusi dantis parašyčiau kelis sakinius, aš pasakau "ačiū" ir parašau.

"New York Times" bestseleris

Vieną vasaros rytą dvylikametis Edvardas, jo brolis, tėvai ir 183 kiti keleiviai Niuarke įlipo į lėktuvą, besirengiantį skristi į Los Andželą. Tarp keleivių atsidūrė Volstrito vunderkindas, mergina, mėginanti susigyventi su žinia, kad nelauktai pastojo, sužeistas karo veteranas, grįžtantis iš Afganistano, verslo magnatas, laisvo būdo moteris, paliekanti ją nuolat kontroliuojantį sutuoktinį... Perskridęs pusę šalies, lėktuvas sudužo. Išgyveno vienintelis Edvardas. Jo likimas prikaustė visos šalies dėmesį, tačiau svarbiausia jam, likusiam vienam, buvo rasti vietą pasaulyje. Edvardo neapleido jausmas, kad svarbi jo dalis liko ten, danguje.

Literatūriniu žvilgsniu

*Kūrinys, kurį perskaitę pasikeisite į gera... Nepraleiskite.

Rašytoja Jodi Picoult

*"Mielasis Edvardai" – davė peno apmąstymams, vertė pritariamai linksėti, rūpintis veikėjais ir ne kartą išspausti ašarą...

Dramaturgė Emma Donoghue

*"Mielasis Edvardai" – tai ir savita meditacija apie išgyvenimą, ir, – o tai dar svarbiau, – pavyzdys, kaip susikurti gyvenimą, kurį iš tiesų būtų verta gyventi.

Rašytoja Hannah Tinti

Pelnė pripažinimą

*2019 m. lapkritį romanas "Mielasis Edvardai" buvo įtrauktas į Simpson / Joyce Carol Oates Literary Prize ilgąjį sąrašą.

*2020 m. nominuotas svarbiai Goodreads Choice premijai, kurią nuo 2009-ųjų teikia milijonai skaitytojų.

*Romanas "Mielasis Edvardai" išleistas beveik 30-yje šalių.

Iš knygos "Mielasis Edvardai"

2013 metų birželio 12 diena

Vakaras

Nacionalinės transporto saugos organizacijos (NTSO) tyrėjų komanda į vietą atvyksta septynios valandos po nelaimės – tiek užtrunka, kol atskrenda iš Kolumbijos apygardos į Denverį, tada išsinuomoja automobilius ir nuvažiuoja į nedidelį miestelį šiaurės Kolorado lygumose. Vasarą dienos ilgos, tad jiems atvykus dar šviesu. Tikrasis jų darbas prasidės kitą dieną auštant. Dabar jie susirinko visko apžiūrėti ir tiesiog įsivažiuoti.

Pasisveikinti su vyriausiuoju NTSO tyrėju atvyko miestelio meras. Jiedu drauge pozuoja žiniasklaidos nuotraukai. Paspaudęs tyrėjui ranką, meras, be kita ko, dar ir buhalteris, mat miestelis negali sau leisti samdyti darbuotojų visu etatu, slepia drebančias rankas kišenėse.

Policija aptvėrė teritoriją, NTSO komanda su apsauginiais oranžiniais kostiumais ir veido kaukėmis laipioja po nuolaužas ir aplink. Žemė į visas puses lygi, jos paviršius apdegęs, pajuodęs, kaip skrudintuve pamirštas skrebutis. Ugnis užgesinta, bet ore mirguliuoja karštis. Lėktuvas nušliuožė medžių viršūnėmis ir įsikasė į žemę. Gera žinia bent ta, vienas kitam kartoja komandos nariai, kad ši vieta negyvenama. Ant žemės niekas nenukentėjo. Tarp kėdžių, lagaminų, metalo ir galūnių rastos dvi sumaitotos karvės ir negyvas paukštis.

***

Per dvidešimt keturias valandas po tragedijos į Denverį lėktuvais ir automobiliais suplūsta aukų artimieji. Miestelio viešbutyje "Marriott" jiems rezervuota keletas aukštų. Birželio tryliktąją 17 valandą NTSO atstovas, malonių manierų vyras aknės randų paženklintu veidu, viešbučio banketų salėje praneša naujienas šeimoms ir žiniasklaidai.

Artimieji sėdi ant sulankstomųjų kėdžių. Palinkę pirmyn, tarsi klausytųsi pečiais, panarinę galvas, tartum plaukų folikulai galėtų nugirsti ką nors, ko nepagautų jokia kita kūno dalis. Poros atvertos, pirštai išskėsti. Jie įdėmiai klausosi, vildamiesi, kad po pranešamais faktais slypi kita, geresnė, ne tokia žlugdanti tiesa.

Galiniame salės kampe sustatytos ištaigingos gėlių kompozicijos, į kurias niekas nežiūri. Raudoni ir rausvi bijūnai didžiulėse vazose. Baltos lelijos. Jų liko po vestuvių, salėje vykusių vakar. Dėl jų kvapo keletas šeimos narių daugiau niekada gyvenime nebeįžengs į gėlių krautuves.

Per pranešimą žiniasklaidos atstovai stovi atskirai. Per interviu jie vengia akių kontakto su šeimos nariais. Visus puola saviti tikai: vienas vyras kasosi rankas, tarsi užpultas nuodingosios gebenės, tiesiogiai transliuojama pranešėja vis taisosi plaukus. Informacija sklinda tiesiogiai rodomais televizijos interviu ir elektroniniu paštu siunčiamais straipsniais. Dėmesys sutelkiamas į "žinomus" keleivius. Plastiko baronas, išgarsėjęs savo imperija, kurią automatizavęs atėmė iš tūkstančių darbuotojų darbo vietas. Volstrito genijus, vertas maždaug 104 milijonų dolerių. Jungtinių Valstijų kariuomenės pareigūnas, trys koledžo dėstytojai, civilinių teisių aktyvistas, buvusi "Įstatymo ir tvarkos" serialo scenaristė. Jie maitina faktais išbadėjusias burnas – žinia prikaustė visą pasaulį. Savo nuomonę išsakė net tolimiausi interneto užkaboriai.

Žurnalistas iškelia į kamerą "The New York Times", norėdamas parodyti stambiomis raidėmis išspausdintą antraštę, kokiomis paprastai skelbiama apie prezidento rinkimus ir pasivaikščiojimus Mėnulyje. Joje rašoma: 191 ŽUVĘS LĖKTUVO KATASTROFOJE, VIENAS IŠGYVENO.

Spaudos konferencijai baigiantis, giminės turi tik vieną klausimą, visi linksta į jį kaip į langą tamsiame kambaryje:

– Kaip laikosi berniukas?

***

Nesubyrėjusios lėktuvo dalys bus nugabentos į NTSO įstaigą Virdžinijoje. Ten tyrėjai dėlios dėlionę. O dabar ieško juodosios dėžės. Komandai vadovaujanti moteris, šešiasdešimtmetė savo srities legenda, žinoma tiesiog kaip Donovan, įsitikinusi, kad ją ras.

Žmogui, turinčiam tiek patirties kiek ji, ši užduotis neatrodo sudėtinga. Nuolaužos išbarstytos aštuonių šimtų metrų spinduliu, aplink nėra vandens telkinių ar pelkių, tik kieta žemė ir žolė. Nieko neįmanoma pamesti ar prarasti, viskas pasiekiama. Aplink mėtosi apdegęs metalas, perpus suskilusios kėdės, stiklo šukės. Kūnų gabalai, bet nė vieno viso lavono. Lengva pražiūrėti žmogaus kūną ir dėmesį sutelkti į metalą. Į tai, kad visa tai logiška. Donovan komandą sudaro vyrai ir moterys, jų darbas yra laukti, kol nutiks tragedijos. Jie stengiasi kiek galėdami, po kaukėmis sučiaupę lūpas, rašosi inventorių ir į maišelius krauna įrodymus.

***

Po kelių dienų rezervuoti kambariai "Marriott" ištuštėja – šeimos išvažiavo. Kasdienis informavimas žiniasklaidoje liovėsi. NTSO komanda rado juodąją dėžę ir grįžo į Virdžiniją. Paskelbta, kad per tris savaites jie praneš, ką išsiaiškino, o po maždaug šešių mėnesių Vašingtone, Kolumbijos apygardoje, vyks viešas įrodymų svarstymas.

Žinių pranešėjų akiratis prasiplėtė: atsirado keli straipsniai apie berniuko tetą ir dėdę, kurie atskrido iš Naujojo Džersio jo įsivaikinti. Leisė Kertis, trisdešimt devynerių, yra jaunesnioji Džeinės Adler sesuo ir vienintelė likusi berniuko kraujo giminė. Nuotraukoje nedrąsiai šypsosi šviesiaplaukė moteris su strazdanomis ir putniais skruostais. Apie ją dar žinoma tik tiek, kad ji – namų šeimininkė. Jos vyras Džonas Kertisas, keturiasdešimt vienų, yra kompiuterių specialistas, konsultuojantis vietinius verslus. Vaikų jie neturi.

Informacija apie viską ir visus, susijusius su avarija, vis dar ryte ryjama, tad televizijos ir interneto žinovai ir toliau spekuliuoja. Ar pilotai buvo girti? Ar lėktuvas sugedo? Ar šimtu procentų aišku, kad tai buvo ne teroristinis išpuolis? Gal vienas iš keleivių išprotėjo ir užgrobė pilotų kabiną? Gal tai dėl audros? "Google analytics" duomenimis, savaitę po įvykio 53 procentai internetinių paieškų Jungtinėse Valstijose buvo susijusios su avarija. "Kodėl, – niurna senas žinių vedėjas, – iš visų siaubingų naujienų šiame siaubingame pasaulyje mums šitaip rūpi tas vienas nukritęs lėktuvas ir tas vienas berniukas?"

***

Ligoninėje jis guli jau savaitę. Į palatą įeina moteris su ramentais, ji – Denverio ligoninės viešųjų ryšių skyriaus vadovė, jai liepta informuoti šeimą apie visus nemedicininius reikalus.

– Suzana, – pasisveikina Džonas Kertisas. Jis aukštas ir barzdotas, blyškus ir pilvotas, kaip ir priklauso žmogui, didžiąją gyvenimo dalį praleidžiančiam prie kompiuterio ekrano.

– Ar jis šiandien kalbėjo?

Leisė – išblyškusi, su kavos dėme ant palaidinės – papurto galvą.

– Nuo tada, kai jam pasakėme, ne.

– Ar nusprendėte, kaip norite jį vadinti – Edžiu ar Edvardu? – klausia Suzana.

Džonas atsigręžia į žmoną ir jiedu susižvalgo. Žvilgsnis – išsekęs ir pavargęs – išduoda, kad nuo tada, kai sulaukė skambučio, jie miegojo ne ilgiau kaip valandą. Lėktuvas sudužo tą savaitę, kai Leisė ir Džonas tarpusavyje nesikalbėjo, mat ji norėjo ir toliau mėginti susilaukti kūdikio, o jis – nebe. Dabar tas barnis ir tyla atrodo beprasmiški. Jie buvo nusviesti nuo savo gyvenimo žirgo. Priešais gulintis palūžęs sūnėnas – jų rūpestis.

– Juk tai nepažįstamiems žmonėms, ar ne? – teiraujasi Leisė. – Jie nepažįsta nei jo, nei mūsų. Žiniasklaida turėtų vartoti tikrą jo vardą. Edvardas.

– Ne Edis, – pritaria Džonas.

– Gerai, – sutinka Suzana.

Edvardas – toks dabar jo vardas – miega ar bent dedasi miegantis. Trys suaugę žmonės žvelgia į jį, tarsi matytų pirmą kartą. Jo kakta apvyniota tvarsčiu, iš po jo kyšo vešli plaukų kupeta. Oda balta ir permatoma, po akimis – tamsūs ratilai. Jis sulyso ir atrodo jaunesnis nei dvylikos. Ant krūtinės, po laisvu ligoninės chalatu, pražydo ryški kraujosruva. Abi kojos sugipsuotos, dešinioji dar ir pakelta. Pėdos apmautos oranžinėmis kojinėmis, pirktomis ligoninės suvenyrų krautuvėje. Ant padų baltomis raidėmis užrašyta: DENVERIS!!!

Edvardui po ranka – minkštas pliušinis dramblys, į kurį Leisei sunku pažvelgti. Perkraustymo įmonė, pasamdyta pervežti Adlerių šeimos daiktų į kitą šalies pakraštį, naktį po avarijos sustojo Omahos motelyje. Jie iškraustė sunkvežimį stovėjimo aikštelėje, visas dėžes sukrovė ant asfalto. Atvožė vieną, su užrašu: "Edžio kambarys." Ištraukę pliušinį dramblį, nusiuntė į Denverio ligoninę su rašteliu: "Pamanėme, kad berniukas jo pasiges."

Suzana sako:

– Vis dar ketiname po dviejų dienų jį skraidinti, nes jo būklė stabili. Tam paskirtas asmeninis lėktuvas, tad abu galėsite keliauti kartu.

– Visi tokie malonūs! – nurausta Leisė. Ji tokia strazdanota, kad raudonis tiesiog sujungia visas strazdanas į vieną. Moteris išsiugdė naują įprotį grąžyti strazdanotas rankas, tarsi vis kartojamas veiksmas galėtų pakeisti nepriimtiną realybę.

– Dar keli dalykai, – kalba toliau Suzana, įsiremdama į ramentus. – Ar buvote įsijungę internetą?

– Ne, – atsako Džonas. – Nelabai.

– Na, tik pranešu, kad atsirado keletas feisbuko puslapių, skirtų skrydžiui arba Edvardui. Kažkas buvo sukūręs ir tviterio paskyrą @stebuklingasberniukas su Edvardo nuotrauka, bet ją uždarė.

Džonas ir Leisė mirksi.

– Rašoma daugiausia teigiamai, – pasakoja Suzana. – Užuojauta, palaikymas ir panašiai. Apie jus buvo šiek tiek kalbama žiniose, nes žmonėms smalsu, kas priglaus Edvardą. Tiesiog nenoriu, kad nustebtumėte, ką nors panašaus užtikę.

– Daugiausia teigiamai? – paklausia Leisė.

– Troliai, – paaiškina Džonas.

– Troliai? – Leisės akys kaip lėkštės.

– Žmonės, rašantys provokuojamus komentarus internete, tikėdamiesi sulaukti emocionalaus atsako, – sako Džonas. – Jų tikslas – liūdinti žmones. Kuo daugiau žmonių jie nuliūdina, tuo geriau jiems sekasi trolinti.

Leisė suraukia nosį.

– Kai kurie tai laiko meno rūšimi, – aiškina Džonas.

Suzana vos girdimai atsidūsta.

– Jei, prieš jums išvykstant, negausime progos dar sykį deramai pasikalbėti, norėjau priminti apie advokatus, užsiimančius asmens sužalojimo ar aviacinėmis bylomis. Bijau, kad jie puls jus kaip maitvanagiai. Bet prie jūsų artintis jie galės tik praėjus keturiasdešimt penkioms dienoms po įvykio. Tad, prašau, nekreipkite į juos dėmesio arba duokite į teismą. Žinote, kad visas ligoninės sąskaitas apmoka oro linijos. Skubėti nėra ko. Pirmiausia gausite socialinio draudimo mirties išmokas, tada gyvybės draudimo, jei kuris nors iš Edvardo tėvų buvo draustas. Visa kita sutvarkyti užtruks, ir nesileiskite nieko įtikinami, kad reikia skubiai imtis kokių nors teisinių veiksmų.

– Gerai, – tarsteli Leisė, nors akivaizdu, kad nesiklauso. Kampe stovinčio televizoriaus garsas išjungtas, bet ekrano apačioje reklaminėje juostelėje rašoma: "STEBUKLINGAS BERNIUKAS IŠLEIDŽIAMAS Į LIGONINĘ PRIE GIMINAIČIŲ NAMŲ."

– Žmonės gali būti siaubingi, – sako Suzana.

Edvardas pasimuisto lovoje. Pasuka galvą, parodydamas švelnų, nubrozdintą skruostą.

– Kai kurie kitų lėktuvo keleivių artimieji norėjo pamatyti Edvardą, bet mes neleidome, – kalba moteris.

– Varge, – atsidūsta Džonas. – Kam jiems jį pamatyti?

Suzana gūžteli.

– Gal dėl to, kad Edvardas paskutinis matė jų mylimus žmones gyvus.

Džonas krenkšteli.

– Atsiprašau, – Suzana nurausta. – Ne taip pasakiau.

Leisė atsisėda į vieną iš kėdžių prie lango. Saulės šviesa aureole apgaubia pavargusį jos veidą.

– Dar kai kas, – priduria Suzana. – Skambins prezidentas.

– Prezidentas?

– Prezidentas. Jungtinių Valstijų.

Džonas nusikvatoja, juoko papliūpa sutrikdydamas kambario rimtį. Ir įtampą. Ir laukimą, kada berniukas ištars dar žodį. Laukimą, nutildantį visus įėjusius ir atskiriantį tuos, kurie neteko, nuo visų kitų.

Leisė panardina pirštus į neplautus savo plaukus ir Džonas sako:

– Jis skambins telefonu, Leise. Nematys tavęs.