Knygos

Kaip keitėsi Pereira

A. Tabucchi (žymiausio portugalų literatūros specialisto Italijoje) knygos „Pereira liudija“ vienas iš epizodinių veikėjų daktaras Kardozas teigia, kad „tai, kas vadinama norma arba mūsų tapatybe, arba savastimi, – tik rezultatas, o ne prielaida, ir priklauso nuo vyraujančio „aš“ (P. 84). Būtent apie asmenybės transformaciją, apie naujo „aš“ formavimąsi ir iškilimą, apie galimybes tapti „kitokiu“ žmogumi ir yra šis romanas.

Pagrindinis knygos veikėjas Pereira – laikraščio „Lisboa“ kultūros puslapio redaktorius – iš pirmo žvilgsnio neatrodo simpatiškas: apolitiškas, mėgstąs omletus su kvapiosiomis žolelėmis, geriąs limonadą su cukrumi, kamuojamas antsvorio, su mirusia žmona kasdien bendraujantis „per nuotrauką“... Realybė, kurioje gyvena Pereira, – 1938 metų Portugalija, valdoma diktatoriaus Salazaro: ramiausiai gyvena tie, kurie nesikiša į politiką, apie ją nekalba ir nenori nieko pakeisti. Pereiros pažintis su Monteiru Rosiu ir jo drauge Marta priverčia kultūros puslapio redaktorių pamatyti pasaulį ir kunkuliuojantį gyvenimą. Pamažu apolitiškasis Pereira tampa politiškai „nepatikimas“: į telefoninius skambučius pavesta atsiliepti namsargei; vyriausiasis laikraščio redaktorius reikalauja būti iš anksto informuotas apie ruošiamus spausdinti tekstus... O ir Pereira - XIX a. prancūzų literatūros mėgėjas – galų gale pradeda versti (gal nesąmoningai, o gal jau paveiktas naujų patirčių) apsakymus, kuriuose atvirai jaučiama maišto dvasia.

A. Tabucchi knygos „Pereira liudija“ pavadinimas yra ne tik pavadinimas ar frazė, bet ir romano leitmotyvas, priemonė, formuojanti savitą pasakojimo stilistiką. Atrodo, kad trumpą gyvenimo atkarpą pasakoja kažin koks nematomas „advokatas“ (autorius?), teigiantis, kad pasakojimo teisingumą Pereira liudija (patvirtina, kad taip ir buvo, kaip pasakojama šioje knygoje). Pasakojama objektyviai vertinant, jau žinant, kaip baigsis pradėta pasakoti istorija.

A. Tabucchi vaizduojamas Pereiros ir Monteiros Rosio keistas ryšys artimas M. Kunderos konstruojamiems nenuspėjamiems ir paradoksaliems veikėjų tarpusavio santykiams. Monteirą Rosį Pereira pasamdo rašyti didžiųjų rašytojų, kurie netrukus gali palikti „ašarų pakalnę“, išankstinius nekrologus. Rosis – gyvenimo mylėtojas – rašo revoliucingus nekrologus, kurie netinka spausdinti katalikiškas pažiūras turinčiame laikraštyje. Nepaisant to, kad visi Rosio parašyti nekrologai keliauja į aplanką, o ne į laikraštį, Pereira jaunajam kolegai moka honorarus iš savo kišenės, padeda susirasti „nuošalią vietelę“ jo tokiam pat maištingam pusbroliui ir galų gale savo namuose slepia patį Rosį, jau ieškomą Salazaro režimo šalininkų...

Tragiška Monteiros Rosio gyvenimo baigtis galų gale „pažadina romųjį redaktorių iš letargo miego“ ir priverčia imtis veiksmų, apie kuriuos šis anksčiau nė nebūtų pagalvojęs...

Reikia „paliudyti“, kad knyga tikrai gera. Saikingai politizuota, bet ne daugiau. Kas be ko - įdomi. Įdomūs veikėjai. Tekstas „tamprus“, gerai „suręstas“. Ypač patrauklūs Monteiros Rosio rašyti nekrologai (tai naujas požiūris į G. Lorkos ar F. T. Marinečio kūrybą ir gyvenimą) ir Pereiros bei daktaro Kardozo pokalbiai.

Knyga liudija A. Tabucchi esant talentingą, plačios erudicijos kūrėją, su kuriuo pažintis – garbė skaitytojui.