Pereiti į pagrindinį turinį

Kalbininkams nėra blogų žodžių – keiksmažodžiai ne išimtis

2022-11-19 10:00

Keikiesi, vadinasi gyveni. Taip šmaikštaujant galima perfrazuoti mokslininkų nuomonę apie keiksmažodžius. Anot žinomo kalbininko Antano Smetonos, gydytojui nėra blogų ligų, tad ir lingvistui nėra blogų žodžių. „Vienintelis klausimas – ar visus juos reikia garsiai tarti“, – juokauja jis.

Išeitis: kad būtų mažau painiavos, doc. A. Smetona siūlo klasifikuoti, ką laikyti keiksmažodžiais, nesikratyti tarmybių, nebausti už vulgarizmus.
Išeitis: kad būtų mažau painiavos, doc. A. Smetona siūlo klasifikuoti, ką laikyti keiksmažodžiais, nesikratyti tarmybių, nebausti už vulgarizmus. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Meilybių daugiau nei keiksmų

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto (VU FF) docentas keiksmažodžių vartojimą gyvoje kalboje laiko natūraliu reiškiniu: žmonės kalba ne tik tam, kad perduotų informaciją ar paveiktų savo klausytoją, auditoriją, bet ir tam, kad išreikštų neigiamas emocijas.

Keiksmažodžiai gali būti ir kalbos šiukšlė, ir jausmų išraiška. Todėl, anot A. Smetonos, svarbu apsibrėžti, kas yra laikoma keiksmažodžiu, o kas ne. Tada viešai kalbėdami keiksmažodžius galėtume cenzūruoti, o stipresnis žodis, kuris nėra keiksmažodis, turėtų teisę gyvuoti. Aiški takoskyra svarbi ir teisininkams, nagrinėjantiems administracinius teisės pažeidimus.

Jei originalo kalba kūrinyje keikiasi, tai išvertus į mūsų kalbą irgi turėtų būti vartojamas keiksmažodis. Koks jis bus, vertėjo reikalas nuspręsti.

Aiškinantis, kas yra tas keiksmažodis, galima pasiklysti: į vieną vietą suplakami ir keiksmažodžiai, ir vulgarizmai, ir kiti neigiami žodžiai.

„Pavyzdžiui, „šūdas“ keiksmažodis ar ne? Lietuviui tai yra keiksmažodis, bet žemaičiui – ne. Jam tai yra normalus žodis, toks pat kaip ir šiukšlė – lietuviškai žemaitiškai ji vadinama pizena. Tuoj susirūpinsime, kodėl žmogus keikiasi, nors iš tikrųjų tai tik šiukšlės pavadinimas“, – VU tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ sako doc. A. Smetona.

Žodynuose paprastai stengiamasi klasifikuoti žodžius, skirstyti juos į vulgarizmus, niekinamuosius žodelius, keiksmažodžius. Vis dėlto kalbininkui toks skirstymas kelia daug abejonių. Lietuvių kalbos žodynas rašytas seniai, rašė jį skirtingi, skirtingų moralinių nuostatų autoriai.

Nors savikritiškiems lietuviams gali pasirodyti kitaip, lietuvių kalboje yra daugiau mažybinių maloninių žodžių negu keiksmažodžių. „Nesame tauta, nusteikusi keiktis“, – sako A. Smetona. Tad atsakymo, kas yra keiksmažodis, jis siūlo ieškoti tose tautose, kuriose keiksmažodžiai yra atskiras kalbos lygmuo, net laikoma turtu.

„Tai yra anglų kalba, rusų kalba ir panašios didžiosios kalbos, kurios turi šį kalbos klodą, nemažai moksliškai ištyrinėtą. Remiantis tais autoriais, galime pasakyti, kas yra keiksmažodis. Tai – nesudėtinga“ , – aiškina mokslininkas.

Šventoji keikimosi trejybė

Lietuviškuose žodynuose keiksmažodžiais vadinami žodžiai ar žodžių junginiai, kurių vartosena yra ribojama visuomenės moralės ir kurie yra skirti įžeisti, neigiamai įvertinti ar pykčiui išreikšti. Doc. A. Smetona siūlo tris konkretesnius kriterijus, kaip atskirti keiksmažodžius.

„Yra šventoji keikimosi trejybė: vyriškas lytinis organas, moteriškas lytinis organas ir sueitis. Juos vadinkite vulgariai ir tai bus keiksmažodžiai", – sako jis.

Visus šiuos dalykus galima pavadinti ir paprastai – mokslo terminais, neutralios kalbos žodžiais ar aiškinant vaikams – eufemizmais. „Tačiau yra ir bjaurių pavadinimų – savų ir skolintų. Jei susitariame, kad ši šventoji keikimosi trejybė, kiti lytiniai organai ir organizmo išskyros (pvz., myžalas, šūdas), – tai ir yra keikimosi bazė“, – sako doc. A. Smetona.

Šiuos žodžius vertėtų surašyti į atskirą knygelę ir viešai, gerbiamoje kompanijoje jų nevartoti.

Pagalba nuo skausmo

Ar, suskirsčius keiksmažodžius į tris grupes, nepasirodys, kad lietuvių kalboje keiksmažodžių beveik nėra? Anot doc. A. Smetonos, pagal šį apibrėžimą keiksmažodžių daug nėra ir kitose kalbose. Esama kelių dešimčių pagrindinių keiksmažodžių ir daug išvestinių, morfologinių, fonetinių perdirbinių. Pvz., rusiškajame „Didžiajame keiksmų žodyno“ tome visas tomas yra skirtas žodžiui „ch*i“, antras tomas – žodžiui „p***a“. Tad daug tų žodžių nėra", – sako jis.

Lietuvių vartojamų keiksmažodžių lobynas gausiai papildytas rusų kalbos keiksmais. Doc. A. Smetonos tai nestebina: kalėjimuose įsigalėjo rusų kalba, tad ir į mūsų kalbą įsiveržęs žargonas yra rusiškas. „Paradoksalu, kad dabartinė jaunoji lietuvių karta rusų kalbos net nemoka, nežino ir nesupranta, o keikiasi rusiškai“, – pastebėjo VU docentas.

Keiksmai nėra nereikalinga kalbos šiukšlė – tokie jie tampa tada, kai vartojami netinkamoje vietoje, kiekviename sakinyje, be jokio tikslo. Jei mes stipriai susižeidžiame ir nusikeikiame, keiksmas išsprūs kaip neigiamos emocijos, skausmo išraiška.

„Yra atliktas įdomus eksperimentas. Dviem žmonių grupėms buvo liepta įkišti ranką į ledinį vandenį. Laukta, kiek ištvers. Tačiau vienai grupei leido keiktis, o kitai – ne. Paaiškėjo, kad ta, kuri galėjo keiktis, ranką šaltame vandenyje išlaikė vos ne dvigubai ilgiau. Taigi keiksmažodis – puikus anestetikas, kodėl jis gali būti nereikalingas? Tik turi būti vartojamas vietoje ir laiku“, – aiškina doc. A. Smetona.

Bendra visiems sluoksniams

Mokslininkas prieštarauja įsitikinimui, esą keikiasi tik žemo išsilavinimo, nekultūringi žmonės.

Impulsas: keiksmažodžius yra pamėgę įvairių viešų akcijų rengėjai. (P. Paleckio/BNS nuotr.)

„Tyrimai rodo, kad daugiausia keikiasi kraštutiniai visuomenės sluoksniai – žemiausias, kuris nesupranta, kur reikia, kur nereikia keiktis, ir inteligentijos, aukščiausias, ypač rafinuotas sluoksnis, kuris tai daro sąmoningai. Aš labiau siečiau keiksmus su kaimo ir miesto kultūra. Keiksmas greičiau yra miesto kultūros dalykas. Žemdirbys nėra žemasis sluoksnis. Proletariatas – žemasis sluoksnis. Jame atsiranda erdvė nereglamentuotam, primityviam bendravimui. Be to, ten nyksta vadinamosios kaimo moralės ribos“, – sako VU docentas.

Tačiau, pastebi mokslininkas, iki XX a. vidurio mes neturėjome lietuviškos miesto kultūros. „Dėl okupacijų, amžinųjų karų... Mes tik XX a. padarėme tai, ką kitos nacijos padarė prieš kelis šimtus metų“, – akcentavo doc. A. Smetona.

Ar reikėtų bausti žmones, ne vietoje ir ne laiku pavartojusius keiksmažodžius? „Nieko nereikėtų bausti, išskyrus atvejus, nurodytus Administracinio nusižengimo kodekse. Negali negražiai sakyti policininkui, negali keiktis renginiuose ir t. t.“, – anot kalbininko, visais kitais atvejais keiksmažodžių vartojimas atspindi asmens kultūrą.

Anglai – jūrininkų tauta, vyriški kolektyvai, yra daug keiksmažodžių. Kodėl jie iki mūsų neatėjo?

„Jei bendraujant su studentais vienas studentas vartoja keiksmažodžius, aš konstatuoju: jis yra chamas, mėšlabridis, kuris atsidūrė ne savoje vietoje“, – sako pašnekovas.

Ginklas ir magija

Pasak pašnekovo, panagrinėjus obsceninės ir stiprios neigiamos leksikos tikslus ir prasmę galima pamatyti platesnę jų reikšmę nei tik emocijų raiška.

Pavyzdžiui, pragmatinis keikimosi tikslas yra kalbinė agresija – pasiuntimas su įžeidimu arba atsisakymas su įžeidimu. Yra situacijų, kur ji yra reikalinga. „Nuo chamo, kurį sutikai degalinėje, iki karo, kuris už kelių šimtų kilometrų vyksta“, – sako doc. A. Smetona.

Mokslininkas pasakoja, kad keiksmažodžiai gali būti vartojami abejingumui, dievagojimuisi išreikšti. „Jei jau dabar nemesiu rūkyti, šūdas būsiu“, – pavyzdį pateikia mokslininkas.

Be to, vartoti keiksmažodžius galime ir be pragmatinio tikslo. „Tokiu atveju dažniausiai nebūtinai vartojami keiksmažodžiai, gali būti  neigiamai konotuoti žodžiai – pejoratyvai, paprastai nukreipti ne į pašnekovą, o į save patį, todėl šiuo atveju nėra įžeidimo“, – sako doc. A. Smetona. Kai keiksmažodžiai padeda išreikšti emocijas, pvz., įsidūrus adata, užsigavus kojos pirštą, jie padeda gamintis endorfinams.

Esama tyrimų, kad keiksmažodžiams būdavo suteikiamos maginės funkcijos, tad draudimai vartoti kai kuriuos žodžius gali būti susiję su prietarais.

„Dar vienas dalykas yra pertarai (nereikalingas, kalbant nuolat pasigaunamas žodis). Kaip tas čečėnų vadas (Ramzanas Kazydorvas – red. past.) vartoja „don, don“. Arba kaip vienas mūsų prezidentas, iš kurio „Dviračio žinios“ pasišaipydavo žodeliu „vansi“. Vietoj šių pertarų galima vartoti keiksmažodžius, nuolat „blyksėti“. Tai rodo net ne žmogaus moralę, o retorikos įgūdžių nebuvimą, minties greičio ir kalbos aparato nesutapimą. Kai mintis bėga greičiau už kalbos aparatą, tuomet pradedama pildyti tas tuščias vietas visokiais nereikšmingais žodeliais“, – aiškina mokslininkas.

Doc. A. Smetona atkreipia dėmesį į tai, kad keiksmažodžiai gali būti vartojami ne kaip keiksmai, o tiesiog kaip paprasti įvardžiai. „Paduok man tą šūdelį...“ Čia ne agresija – tiesiog vartojame vietoj įvardžio. Tais 30 keiksmažodžių galima pakeisti bet kurį neutralų žodį“, – sako kalbininkas.

Keiksmažodžius taip pat dažnai pasitelkia rašytojai, žurnalistai norėdami charakterizuoti įvairius visuomenės sluoksnius. Anot mokslininko, yra tokių veikėjų, kuriems charakterizuoti reikia keiksmažodžių.

Tuos atvejus, kai verčiant žinomus rusiškus ar angliškus kūrinius vietoj keiksmažodžių rašomi daugtaškiai, sakomi „pypsiukai“ ar riebus keiksmažodis pakeičiamas neutraliu „velniu“, kalbininkas vadina vertimo broku. „Jei originalo kalba kūrinyje keikiasi, tai išvertus į mūsų kalbą irgi turėtų būti vartojamas keiksmažodis. Koks jis bus, vertėjo reikalas nuspręsti“, – mano doc. A. Smetona.

Kada drausti ir bausti?

Kaip elgtis su tais keiksmažodžiais? Anot VU dėstytojo, draudžiama ten, kur nurodyta Administracinių teisės pažeidimų kodekse ar kituose įstatymuose.

Kad būtų išvengta teisinių nesusipratimų, mokslininkas ragina padaryti aiškų tikrų keiksmažodžių, kurių viešojoje kalboje neturėtų būti, sąrašą – ši misija turėtų būti pavesta mokslininkams. Kalbėjimas privačioje aplinkoje neturėtų būti niekaip teisiškai reglamentuojamas.

Vaikas su pirmais keiksmažodžiais dažniausiai susiduria mokykloje arba jau net ir darželyje, kai patenka į viešojo bendravimo erdvę. Tačiau į šią aplinką kalbą vaikai irgi atsineša iš šeimų, kurios turi skirtingas tradicijas ir kalbines patirtis. Vienose šeimose kūno dalys vadinamos išgalvotais ar mažybiniais maloniniais žodžiais, o kitose – įvardijamos oficialiais ar net necenzūriniais žodžiais. Todėl, doc. A. Smetonos manymu, jau iki mokyklos kai ką vaikui pasakyti verta, kad jis nebūtų priblokštas ir traumuotas psichologiškai.

„Kai kurių šių žodžių įvardijimas reikalingas ir mokymo tikslais mokykloje. 4–5 klasėse, kai prasideda lytinis ugdymas, vaikas šalia vaikiškų pavadinimų susipažįsta su moksliniais tų pačių kūno dalių, procesų ir veiksmų pavadinimais. Žvelgiant adekvačiai, per leksikos pamokas galima būtų irgi pasakyti, kad egzistuoja ir kitokios leksikos klodas ir kad dalis tos leksikos yra svetima“, – sako mokslininkas.

Ar reikėtų edukuoti jaunimą, aiškinti, kurie keiksmažodžiai yra labiau vartotini, kurie – ne? „Gyvenimas yra įvairus. Kai per leksikos pamokas aiškinama, kad „fortkė“ yra nevartotina, geriau „orlaidė“, galima pasakyti (ir apie keiksmažodžius – red. past.). Jei mokytojas adekvatus, jis turėtų pasakyti, kad yra ir toks leksikos klodas ir kad dalis tos leksikos yra svetima", – mano doc. A. Smetona.

Jis pritaria minčiai, kad karo Ukrainoje kontekste derėtų atsisakyti ir rusiškų keiksmažodžių. Anot jo, užaugo karta, kuri laisvai kalba angliškai, bet, net nemokėdama rusiškai, vis tiek vartoja rusiškus keiksmažodžius. „Keista, kad neperima angliškų keiksmažodžių. Juk anglai – jūrininkų tauta, vyriški kolektyvai, yra daug keiksmažodžių. Kodėl jie iki mūsų neatėjo? Gal tėvai, seneliai perduoda vaikams, anūkams rusiškus“, – juokiasi mokslininkas.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų