"Anksčiau, kad pamatytum naują karikatūrą, reikėdavo išlaukti savaitę, kol išeis kitas ją publikuojančio leidinio numeris. O dabar – atveri interneto platybes ir jų "prisivalgai" tiek, kad net galvą skaudėti pradeda", – sako menininkas. Apie tai, kas paskatino jį susidomėti karikatūros žanru, kokia riba skiria humorą nuo užgaulios pašaipos, ką veikia karikatūrininkus vienijanti bendruomenė, kalbame su R.Vičiu.

– Kas paskatino jus susidomėti karikatūros žanru? Kokia buvo jūsų, kaip karikatūrininko, kūrybinio kelio pradžia?

– Šiuo žanru susidomėjau vaikystėje. Nežinau, kodėl, bet pradėjau labai mėgti karikatūras, tikriausiai jau gimiau su juoko genu. Tuo laiku interneto dar nebuvo, todėl žurnaluose, laikraščiuose, mokykliniuose vadovėliuose, ypač istorijos, ieškodavau karikatūrų, šaržų. Bandžiau juos kopijuoti, o vieną dieną pats nupiešiau kažką panašaus, modeliais pasirinkęs savo klasiokus, mokytojus. Apsidžiaugiau, kai klasiokai pažino tuos, kuriuos piešiau, juokėsi, rodė visiems mano piešinius. Tai drąsino kurti toliau. Skatino ir vidinis pasitenkinimas, kad kažkam patinka tai, ką piešiu, kad pasiseka prajuokinti net tuos, kurie paprastai būna labai rimti.

– Kas įkvepia kurti karikatūras: pasaulio ir šalies aktualijos, asmenybės, kasdieniai įvykiai?

– Viskas aplinkui gali įkvėpti: ir buitis, ir žmonių profesijos, jų ydos, pomėgiai, poelgiai, manieros, ir gamta, jos reiškiniai, ir gyvūnai, ir dar daugelis kitų dalykų.

– Kaip atrandate, pastebite būtent tą detalę, kuri tampa karikatūros akcentu ir jūsų pasirinktą temą / motyvą kūrinyje atskleidžia visomis vaivorykštės spalvomis?

– Einu gatve. Pradeda lyti. Žiūriu – prie gėlių skvero stovi speciali mašina su vandeniu ir žmogelis, laistantis tas gėles. Aišku, jo darbas yra laistyti gėles mieste, bet darbas keistokas, kai tuo metu lyja (juokiasi). Tokį vaizdą iš karto įsirašau į atmintį. Taip kyla idėjos – savaime, spontaniškai. Jei reikia nupiešti žmogų – mintimis jį nuskenuoju ir viskas tampa aišku. Populiarūs karikatūrų personažai yra politikai, kurie išsiskiria galbūt kažkokiais poelgiais, pasisakymais ar dar kažkuo, nekalbant jau apie išvaizdą. Gerai, jei turiu kur užsirašyti, nusipiešti eskizą. Tiesa, šiais moderniais laikais, kai mobilieji telefonai atstoja viską, fiksuoti idėjas yra daug lengviau. Pagavęs jas einu į studiją kurti.

– Ar, kuriant karikatūrą, didžiausias iššūkis yra išlaikyti balansą tarp šmaikščios ironijos ir užgaulios pašaipos?

– Riba tarp šmaikščios ironijos ir užgaulios pašaipos yra labai plonytė. Kartais net nepastebima. Kas vienam atrodo šmaikštu, kitam – jau užgaulu. Niekada nenoriu užgaulioti, stipriai pašiepti. Noriu viską pavaizduoti per linksmą humorą. Bet tikrai yra buvę, kad, nupiešus šaržą ar karikatūrą, žmogus įsižeidžia. Tačiau tokia žmogaus reakcija reiškia, kad pavaizduota taikliai, tik gal per daug į centrą pataikyta. Smagu, kai karikatūroje lieka ir spėlionė, abejonė, ar čia tikrai tai, kas pavaizduota.

Riba tarp šmaikščios ironijos ir užgaulios pašaipos yra labai plonytė. Kartais net nepastebima. Kas vienam atrodo šmaikštu, kitam – jau užgaulu.

– Kokiomis technikomis kuriate? Ar nuo kilusios idėjos priklauso ir tai, kokią techniką pasirinksite?

– Stengiuosi būti įvairus, nes noriu daug ką išbandyti. Rašant magistro darbą teko domėtis tapyboje naudojamomis skirtingomis medžiagomis, technikomis ir kt., tai tapo inspiracija išbandyti kažką naujo karikatūros žanre. Pavyzdžiui, tapybą plastilinu. Plastilinas mene nėra naujiena – ypač animacijoje, skulptūroje. Bet karikatūrų, tapytų plastilinu, neteko matyti. Tapiau ant kartono, drobės, metalo, medienos. Pamenu, pirmąjį kartą nemažai žmonių nustebinau. Vėliau bandžiau tapybą dažais jungti su tapyba plastilinu. Mano profesijos žinios (R.Vičys – restauratorius, aut. past.) man padeda paruošti medžiagą, ant kurios ketinu tapyti plastilinu, taip, kad darbas ilgiau išsilaikytų nepakitęs, nepažeistas. Tačiau artimiausia man – tapyba aliejiniais dažais, nes vien dažų kvapas skatina kurti. Patinka ir akvarelė, akrilas, guašas, pieštukai, tušas. Kol kas ieškau tos rolandiškos technikos.

– Anksčiau karikatūros buvo populiarios spaudos leidiniuose, tačiau dabar, kai leidiniai persikelia į virtualiąją erdvę, šis žanras nebėra toks aktualus.

– Kad šis žanras nebėra toks aktualus nesutinku. Karikatūros tiesiog persikėlė į virtualiąją erdvę, kur gilesni vandenys, sraunesnės upės, aukštesnės bangos. Ir konkurencija, manau, didesnė. Kadangi virtualiojoje erdvėje karikatūros, šaržai lengviau prieinami, apima jausmas, kad šis žanras nebėra toks aktualus, laukiamas. Anksčiau, kad pamatytum naują karikatūrą, reikėdavo išlaukti savaitę, kol išeis kitas ją publikuojančio leidinio numeris. O dabar – atveri interneto platybes ir jų "prisivalgai" tiek, kad net galvą skaudėti pradeda.

– Ar karikatūros žanras keičiasi?

– Galbūt pakito technika – dabar kompiuterinė grafika daug įvairesnė, techninės galimybės platesnės, bet daug kas priklauso nuo dailininkų, jų pasirinkimų. Aišku, laikui einant, skiriasi aktualijos, temos.

– Ar Lietuvoje aktyvi karikatūrų kūrėjų bendruomenė? Kokiomis veiklomis ji užsiima?

– Žinoma, aktyvi, nors karikatūrininkų ir nėra daug. Juos vienija asociacija "Humor Sapiens". Dar yra "Šaipokai". Karikatūrininkų bendruomenė rengia parodas, viešina darbus, skatina bendrauti tarpusavyje ir kurti, tobulėti.

– Užsiminėte apie "Šaipokus" – Kauno humoristų klubą, kuriam priklausote. Kuo unikalūs yra kauniečiai karikatūrininkai?

– Kaip kaunietis galiu pasakyti, kad kauniečiai karikatūrininkai yra vieni geriausių. "Šaipokai" yra tarsi broliai ir seserys, visada garsėję šiltu, nuoširdžiu bendravimu, pagalba vieni kitiems. Gaila, kad naujų ir jaunų kūrėjų nėra daug. Bet norisi nusiteikti pozityviai.