– Jūsų pasiekimų karpinių mene sąrašas – įspūdingas ir vertas pagarbos. Tačiau dar labiau intriguoja kelias, kuriuo ėjote iki šios dienos. Kas, Jūsų manymu, labiausiai prisidėjo prie šios kūrybinės kelionės – įgimtas kūrybingumas, paveldėtas iš tėvų ar senelių, mokytojai, o gal atkaklus ir tvirtas dzūkaitės būdas?
– Manau, viskas yra svarbu. Bet labiausiai turbūt esu dėkinga sau – už užsispyrimą, valią, darbą, kantrybę. Nuo vaikystės turiu problemų su klausa. Šiais laikais mokyklose jau dirba asistentai, o aš viską dariau savo jėgomis ir visko pasiekiau dėl savo užsispyrimo. Visada norėjau mokytis, sužinoti kažką naujo. Vaikystėje labai mėgau išbandyti naujas technikas. Skaityti ir megzti pradėjau nuo šešerių. Mama sakydavo: nieko nesiskolink ir neprašyk, pasidaryk pati.
– Esate kilusi iš Druskininkų. Ką prisimenate iš savo vaikystės? Ar jau tada jutote potraukį menui?
– Tėvai išsiskyrė, kai man buvo vos šešeri. Mama turėjo daug dirbti, kad išlaikytų mane su sesę. Dažnai būdavau namuose viena. Stovėdavau prie lango, žiūrėdavau į svyruoklį berželį ant kalniuko priešais ir piešdavau vaikiškus paveiksliukus. Sesuo įdiegė, kad įvairiomis progomis sveikindama mamą turiu savo rankomis padaryti dovanėlę. Numegzdavau kokią servetėlę ar išsiuvinėdavau paveiksliuką. Mėgau vartyti žurnalus, knygas apie mezgimą. Mama parodė, kaip uždėti akis ant virbalų, o vąšeliu nerti išmokau pati.
Jau būdama vyresnė, pasiėmusi kokį užsienietišką žurnalą, be aprašymo, sutartinių ženklų, lengvai išmegzdavau bet kokį raštą. Man patiko bandyti, ieškoti ir padaryti. Todėl vos tik pamatydavau kokią naują techniką, puldavau ieškoti literatūros ar žmogaus, kuris parodytų, kaip tai daroma. Taip išmokau makramė – susiradau žmogų, kuris išmokė daryti „stebuklingus mazgelius“.
– Jūsų sesuo Laimutė labai gražiai grojo akordeonu, tad užsimanėte ir Jūs. Deja, tais metais atranka į akordeono klasę nevyko. Ar todėl pasirinkote Dailės mokyklą?
– O, pamenu, kaip supykau. Verkiau, kad sudužo mano vaikystės svajonė. Tada mama patarė: jei mėgsti megzti, piešti, stok į Dailės mokyklą. Teko kažkaip persiorientuoti nuo muzikos prie dailės. Pasirinkau tekstilės specialybę. Būdama antroje dailės mokyklos klasėje, pajutau, kad labai susilpnėjo klausa ir darosi sunku bendrauti, išgirsti užduotis, pastabas, rekomendacijas. Pradžioje bijojau tai pripažinti, slėpiau, net norėjau viską mesti, bet mama nuvedė mane pas Dailės mokyklos direktorių Adelbertą Nedzelskį, kuris buvo ir mūsų klasės auklėtojas, pasikalbėti. Jis taip gražiai ir tėviškai skatino mane tęsti mokslus, kad sutikau. O dailės mokytoja Elma Šturmaitė kategoriškai įdavė į rankas teptukus ir liepė eiti į pamoką piešti. Be jokių atsikalbinėjimų.
Pamenu, diplominius darbus gynėme M. K. Čiurlionio muziejuje. Labai bijojau viešai kalbėti. Galvojau: juk pats darbas yra iškalbingas. Ant sienos buvo pakabintas didelis Genijaus paveikslas, o aš su savo menkučiu diplominiu darbeliu prie jo atrodžiau kaip maža mokinukė.
Po Dailės mokyklos įstojau į tuometį Stepo Žuko Taikomosios dailės technikumą. Dėl suprastėjusios klausos mokytis buvo sunku, bet bendrakursiai labai palaikė. Mano diplominis buvo pinta makramė liemenė iš močiutės verptų plonų lininių siūlų ir mano pačios darytų keraminių karoliukų. Kai jį gyniausi, paprašiau komisijos, kad manęs neklausinėtų, nes blogai girdžiu. Komisija sumažino pažymį. Vien dėl to, kad negalėjo klausinėti... Buvo skaudu.
Kai atsirado galimybė neakivaizdžiai studijuoti, įstojau į Kauno technologijos universitetą, dizaino specialybę, tačiau po kelių semestrų išėjau. Perėjau į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti socialinio darbo. Pradėjau vėl nuo pirmo kurso, nes skyrėsi dalykai, kreditai.
Taip savo jėgomis dirbau ir mokiausi, apsigyniau diplomą, o siūlai, virbalai, vąšelis tuo metu buvo mano poilsis ir meditacija.
– Beveik du dešimtmečius Jūsų profesinis kelias buvo glaudžiai susijęs su žmonėmis, turinčiais negalią. Ką Jums, kaip žmogui ir kūrėjai, suteikė ši patirtis – ko ji išmokė, kuo praturtino?
– Lietuvos specialiosios kūrybos draugija (LSKD) „Guboja“ vykdė meninį užimtumą žmonėms su negalia. Buvo dar tik pati jos veiklos Druskininkuose pradžia. Vilniuje ši organizacija jau seniai gyvavo. Bandėme kurti panašų padalinį ir savo mieste. Prigalvojome veiklų, kad būtų įdomu ir mums, ir žmonėms su negalia. Turėjau būti lanksti, smalsi ir kūrybinga – skatinti, palaikyti gubojiečius, kad lankytų, kurtų, bendrautų, prasmingai leistų laiką. Tuo metu žmonės su negalia labai bijojo viešumos, buvo užsidarę namuose. Pratinome juos lankyti užsiėmimus, daryti parodėles, pasakoti apie savo darbus. Dar ir dabar susitinkame su kai kuriais jų, pabendraujame.
– Pamažu artėjame prie svarbiausio – karpinių. Sakėte, kad jie atsirado tada, kai dirbote apipavidalintoja viename Druskininkų darželyje.
– Kai dirbau lopšelyje-darželyje „Bitutė“, dar nebuvo kompiuterių, interneto. Piešiau stendus, sveikinimus, kūriau priemones vaikams, kad būtų lengviau ir įdomiau išmokti raides, skiemenis, skaičius. Dažnai tuos savo darbus papuošdavau karpiniais. Taip pamažu ir pradėjau karpyti.
Iš pradžių mažus darbelius, paskui jau užsimaniau ir A4, A3 formato. Mane visada žavėjo dideli darbai. Kadaise vaikystėje esu net sieną išpiešusi guašu. Matyt, jau tada manyje slypėjo noras kurti didelės apimties darbus.
Pirmą didelį karpinį (maždaug 4 m juostą) iškarpiau Merkinės kultūros centrui, kai sesuo Laimutė (ji dirba Merkinės kultūros centre meno vadove) organizavo folkloro ansamblio „Kukalis“ dešimtmečio jubiliejų ir scenai reikėjo papuošimo. Vėliau Merkinės kultūros centrui iškarpiau ir pirmas nemažas langų užuolaidėles.
– Kuo labiausiai žavi ši technika? Kas vyksta Jūsų galvoje, prieš imant į rankas žirkles?
– Pirmiausia ilgai brandinu idėją. Galvoju, kokia bus pagrindinė mintis, kaip atrodys kompozicija. Paveiksliukui juk reikia vienaip, užuolaidėlei ar dideliam erdviniam darbui – kitaip. Tada piešiu eskizus, tik paskui konstruoju karpinį. Pirmiausia visada būna mintis, idėja. Kas žavi? Grafika. O karpinys juk ir yra mažoji grafika.
– Jūsų kūryboje dažnai atsispindi lietuvių literatūra, mitai, tautosaka. Kodėl šie motyvai tokie svarbūs?
– Mėgstu skaityti. Namie turiu daug įvairių knygų. Man artima lietuvių pasaulėžiūra. Domina mitai, mūsų šaknys, būtis, erdvė, kas mes esame… Nuo mažens buvau linkusi į filosofinius pamąstymus. Įomi ir pagonybė – lietuvių sąsaja su gamta. Pati augau Druskininkuose, apsupta gamtos. Ji man labai svarbi. Ir šiandien, pasivaikščiojus po pušynus, puikiai persikrauna galva, susidėlioja mintys.
– Kai ką nors skaitote, ar jau išsyk matote karpinį?
– Būna įvariai. Jeigu turiu tikslą sukurti seriją darbų pagal konkretų autorių, tuomet skaitau ir bandau suprasti, kas jam būdinga, ką karpinyje turėčiau būtinai pavaizduoti. Dažnai išsirašau sakinius, pastraipas arba pasižymiu, ką turėčiau iškarpyti. Būna, kad atsigulu miegoti, o mintys lenda į galvą, dėliojasi kompozicija. Tada keliuosi ir piešiu eskizą, kad iki ryto nepamirščiau. Būna, kad dirbu kitus darbus ir staiga gimsta idėja karpiniui ar net visam karpinių ciklui. Tada viską metu ir lekiu piešti eskizų, rašyti pastabų.
Man svarb ne komplimentai, o tai, kaip žmogus jaučiasi žiūrėdamas į mano darbus – ar juos supranta, kokių emocijų patiria.
– Kaip pasirenkate autorius, pagal kuriuos kuriate? Jei nereikėtų minėti jokių sukakčių ir datų, pagal kokio autoriaus kūrybą karpytumėte tiesiog savo malonumui?
– Dažnai ir taip karpau savo malonumui. Bet jeigu man patinka jubiliejinių metų idėja (pavyzdžiui, Piliakalnių, Dainavos, Tautodailės metai), stengiuosi sukurti seriją darbų ir būtinai surengti parodą ta proga. Kai buvo Piliakalnių metai, ieškojau padavimų apie Dzūkijos piliakalnius. Sunku surasti tikrų padavimų, bet dar sunkiau juos perteikti karpinyje. Kaip parodyti, kad ežeras nusileidžia iš dangaus į žemę (juokiasi)? Sugalvojau, kad prie karpinio dar pateiksiu ir pačius padavimus. Tuomet žiūrovui bus suprantamiau, įdomiau. Dainavos metais gimė karpinių ciklas „Dzūkiški padavimai karpiniuose“. Negi galėjau jo nepadaryti, kai pati esu dzūkė?!
Mane sieja graži ilgalaikė draugystė su Druskininkų savivaldybės viešąja biblioteka ir jos direktore Laimute Žėkiene. Tai ji pasiūlė karpiniuose perteikti Vytauto Mačernio ir Ričardo Gavelio kūrybą. Man tai buvo savotiškas iššūkis, tačiau įdomus. Teko gerokai pastudijuoti tiek apie autorius, tiek apie jų kūrybą, tiek ir apie to meto kultūrą.
Kai ruošiausi M. K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms skirtoms parodoms, karpinių idėjas, jų kompozicijas taip pat labai kruopščiai apgalvojau. Nors esu M. K. Čiurlionio kraštietė ir tikrai daug žinau apie jo iškilią asmenybę, bet vis tiek dar gilinau žinias, skaičiau papildomos literatūros, lankiau paskaitas. Paskui sukau galvą, kaip viską išreikšti, kad neįžeisčiau Kūrėjo, kuris buvo be galo jautrus, emocionalus.
– Ar karpiniai galėtų kalbėti apie šiuolaikinį pasaulį – globalumą, ekologiją, karą, vienatvę?
– Gal būtų sunkiau visa tai išreikšti, bet, manau, galėtų. Kaip jau sakiau, karpinyje būna konkretus piešinys, o abstraktumą sunku pavaizduoti, bet tam juk yra simboliai. Esu iškarpiusi „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“, „Atmintis“, daug gyvybės medžių. Man sunku karpyti skaudžiomis temomis. Karpinius labiau naudoju kaip terapinę ir atsipalaidavimo priemonę. Taip pat – saviraiškai.
– Savo karjeroje pasiekėte maksimumą. Dalyvavote daugiau nei 100 parodų, surengėte daugiau nei 30 autorinių parodų. Esate ne vienos tarptautinės parodos laureatė, ne vieno „Aukso vainiko“ laimėtoja, o pernai Jums buvo suteiktas Tradicinių amatų meistrės vardas. Kur toliau? Gal į rekordų knygą?
– Oi, ne (juokiasi). Nenoriu jokių rekordų. Man smagu kelti sau iššūkių ir juos įveikti. Ypač tokius, kaip dabartiniai 5 m aukščio darbai. Labai malonu, kai atsiranda žmonių, kurie gėrisi mano sukurtu darbu. Tada esu išties laiminga.
– Kodėl savo karpiniais mažai dalijatės socialiniuose tinkluose? Sakote, kopijuoja? Bet argi kažkam pavyktų pakartoti virtuoziškus Jūsų žirklių judesius?
– Anksčiau kėliau atskirus karpinius. Pamačiau, kad daug kultūros centrų ar šiaip organizacijų ima ir pasisavina – pasidaro reklaminius skelbimus, konferencijų programas, nesugebėdami net paminėti, kieno tai darbas. Arba atsispausdina karpinį kompiuteriu, o paskui išsikarpo ir pateikia kokiam nors konkursui kaip savo darbą. Tai ne mano vienos patirtis. Daug mūsų, karpytojų, yra tai patyrusios. Todėl jau kurį laiką dalijuosi tik nuotraukomis iš parodų.
– Ar turite kūrybos ritualų? Kada ir kur geriausiai sekasi kurti?
– Geriausiai sekasi kurti namie. Juk, kaip sakoma, čia ir sienos padeda. Ritualų? Neturiu. Kai atsiranda idėja, įkvėpimas, tada neskaičiuoju nei darbo valandų, nei miego, tik piešiu ir karpau.
– Kiek laiko užtrunka sukurti vieną karpinį? Ką darote, kai darbas nesiseka?
– Sunkus klausimas. Visi to klausia. Na, pasakykit, man, kiek laiko reikia norint sukurti gerą romaną? Nežinote? Taip ir su karpiniais. Aš daug skaitau, daug analizuoju pasirinktą temą. Dar daugiau galvoju, koks formatas, stilius, kokia kompozicija būtų vieno, o kokia tiktų visai serijai. Pavyzdžiui, R. Gavelio „Vilniaus pokeris“ sukurtas pagal pokerio kortų struktūrą, o „Dzūkiški padavimai“ šonuose turi stilizuotas dzūkiškas juostas. Jeigu matau, kad darbas nevyksta sklandžiai, tiesiog palieku jį, trumpam atsiriboju. To užtenka, kad po kelių dienų ir vėl viskas eitų kaip iš pypkės.
– Ar turite savo mylimiausią karpinį – tokį, kurio niekam nedovanotumėte?
– Turiu pirmą kuklų savo karpinį „Tulpmedis“, kuris kabo mano namuose ir dar nebuvo niekur eksponuotas. Jis – mano karpinių kelio pradžia.
– Ar yra žmogus, kurio žodžiai Jus palietė taip giliai, kad liko atmintyje iki šiol?
– Mane itin stiprina šviesaus atminimo Dailės mokyklos direktoriaus ir mūsų klasės auklėtojo A. Nedzelskio žodžiai. „Tu dabar stovi ant kalnelio, o reikia lipti į kalną“, – sakė jis man, baigiančiai technikumą. Pati irgi visada taip pagalvoju prieš kokį naują iššūkį. Per mano jubiliejinę parodą „Šimtažiedis“, kur iškarpiau daug žalių gyvybės medžių, auklėtojas sakė: „M. K. Čiurlionis ieškojo žalios spalvos, o tu ją radai.“ Pasikartosiu, kad man svarb ne komplimentai, o tai, kaip žmogus jaučiasi žiūrėdamas į mano darbus – ar juos supranta, kokių emocijų patiria.
– Jei reikėtų apie save papasakoti vienu karpiniu, koks jis būtų?
– Oi… Gal būtų popieriaus lapas su keliais įplyšimais – kaip netobulo gyvenimo. Gal kitokio gyvenimo? Aš visada sakau, kad esu iš kitokio molio drėbta, nes, atrodo, viską suprantu, matau ir darau kitaip (šypsosi).
Naujausi komentarai