2015-aisiais minėjome išskirtinės asmenybės – Lietuvos kalbininko, publicisto, pedagogo, vadovėlių autoriaus, literatūrinės lietuvių kalbos normintojo, įvairiausių mokslo sričių terminologo Jono Jablonskio (1860–1930) – 155-ąsias gimimo metines.

Apie J.Jablonskio gyvenimą ir nuopelnus Lietuvos kultūrai rašyti sunku ir rizikinga, kadangi apie jį išleista daug leidinių bei publikuota gausybė straipsnių. Vis dėlto prisiminti ir priminti visuomenei apie išskirtinę J.Jablonskio asmenybę verta.

Unikalus artefaktas

Lietuvos švietimo istorijos muziejus parengė jubiliejinę virtualią parodą "Atminties spalvų retrospektyva. Kalbininkui Jonui Jablonskiui – 155", pasakojančią apie jo gyvenimą ir nuveiktus darbus švietimo ir kultūros srityje. Ypač didžiuojamės galėdami virtualioje parodoje pristatyti vertingą, unikalų eksponatą – J.Jablonskio laišką, adresuotą Juozui Damijonaičiui.

Laiške autorius prašo J.Damijonaičio surasti jo pažįstamai Zofijai Jucevičaitei-Nečajevienei mokytojos darbą kurioje nors lenkų ar rusų mokykloje. J.Jablonskis rašo, kad "ji labai reikalinga (duonos ir) darbo". J.Jablonskis laiške užsimena, kad būtų gerai, jeigu J.Damijonaičio iniciatyva būtų organizuoti lietuvių kalbos kursai tiems mokytojams, kurie neseniai sugrįžo iš Rusijos (nuo 1919 m. J.Damijonaitis dirbo Kauno miesto ir apskrities švietimo instruktoriumi). Tikėtina, kad laiškas parašytas 1919 m. rugsėjo 21 d.

Nesvetinga gimtinė

1885 m. baigęs Maskvos universitetą, J.Jablonskis grįžo į Lietuvą, tačiau joje nebuvo sutiktas svetingai – darbo paieškos buvo bevaisės. Vilniaus apygardos mokyklų kuratorius jo nepriėmė. Pasikartojo XIX a. antrosios pusės situacija, kai išsilavinę jaunuoliai, baigę aukštuosius mokslus užsienyje, Lietuvoje buvo nepageidaujami. Taip atsitiko ir J.Jablonskiui. Tik 1887 m. jam pavyko įsidarbinti Marijampolės teisme, tačiau neilgam. 1889 m. sausio 26 d. J.Jablonskis buvo paskirtas Mintaujos (dab. Jelgava) berniukų gimnazijos senųjų kalbų mokytoju. Gavęs vietą gimnazijoje, J.Jablonskis galėjo lengviau atsikvėpti (jau vien dėl to, kad gimnazijos mokytojų atlyginimai buvo gana dideli). Ten ir prasidėjo tikrasis pedagogo, kalbininko, publicisto, švietėjo ir mokslininko gyvenimas.

J.Jablonskis gyveno ir dirbo ypač sudėtingu ir pavojingu, istoriniais įvykiais išsiskiriančiu laikotarpiu. Visas J.Jablonskio gyvenimas – tai nuolatinė, alinanti, ilga ir sunki gyvenimo kelionė, kurios metu jam teko būti ir mokytoju, ir kontrabandininku, teko patirti ir tremtinio dalią.

Maskva–Lietuva–Mintauja–Revelis–Pskovas–Šiauliai–Vilnius–Panevėžys–Brestas–Gardinas–Veližas–Voronežas–Vilnius–Kaunas – tai ne turistinis kelionių maršrutas, o sudėtingas mėtyto ir vėtyto talentingo lietuvių mokslininko, kalbininko, didžiais darbais paženklintas gyvenimo kelias.

Geriau pažinti asmenybę, įvertinti jo palikimą galime tik susipažinę su amžininkų prisiminimais. O tokių publikacijų gausu tarpukario Lietuvoje ėjusiame leidinyje Lietuvos mokykla, 1921, Nr. 12.

Toli nuo Lietuvos

1889 m. J.Jablonskis apsigyveno Mintaujoje ir berniukų gimnazijoje pradėjo dirbti graikų ir lotynų kalbų mokytoju. Tais pačiais metais pradėjo rašyti straipsnius į literatūros, politikos ir mokslo laikraštį "Varpas".

Daugiausia straipsnių buvo skirta lietuvių kalbos dalykams. "Varpe" pirmą kartą mūsų raštijos istorijoje pradėta diskusija dėl lietuvių kalbos rašybos. J.Jablonskis "Varpui" parašė ir dviejų lietuviškų leidinių recenzijas: Jono Šliūpo knygos "Lietuviszkiejie Rasztai ir Rasztininkai" (Lietuviškieji Raštai ir Raštininkai, 1894, Nr.1) ir Jono Basanavičiaus knygos "Etnologiškos smulkmenos" (1894, Nr. 2).

1890 m. Vinco Kudirkos iniciatyva Mintaujoje gyvenę lietuviai inteligentai susibūrė į "Literatiškąją komisiją", kurios pirmininku išrinko J.Jablonskį. Komisijos tikslas buvo rašyti straipsnius ir rūpintis "Varpo" platinimo reikalais. J.Jablonskis globojo ir gimnazijoje slaptai veikusią "Kūdikio" (1890–1891) draugiją.

Buvęs J.Jablonskio mokinys Mintaujoje, būsimasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona prisiminimuose rašė: "Mintaujoje radau jau susidariusią slaptą lietuvių mokinių draugiją, vardu "Kūdikis". Į ją priderėjo tik vyresniųjų klasių mokiniai, gimnazistai ir realistai, nors šių antrųjų tebuvo keli. Draugijėlė turėjo ir savo knygynėlį, sudarytą daugiausia iš lietuviškų ir lenkiškų knygų. Mokiniai rinkdavos, kartas nuo karto pasiskaitydavo lietuviškų laikraščių, slapčia atgabentų iš užsienio, mėgindavo versti iš svetimų kalbų į lietuvių kalbą. Jų vertimų tikslas buvo pramokti lietuviškai rašyti. (...) Kilus svarbesnių klausimų, vienas kuris nueidavo į Jablonskį pasitarti, nes jis buvo autoritetas visiems. Ypač svarbus klausimas buvo, kurs mokslas pasirinkti išėjus gimnaziją ar šiaip jau vidurinę (aukštesnę) mokyklą. Tai rūpėdavo ypač Jablonskiui.

"Rinkitės tokį mokslą, kurį išėję galėtumėte palikti Lietuvoje, savo žmonių tarpe. Lietuvon grįžti po mokslo neužkirstas kelias gydytojui, advokatui ir kunigui". Mat, tos nuomonės buvęs ir gydytojas Petkevičius (p-lės G.Petkevičaitės tėvas), kurs savo sūnui įsakęs vieną iš tų trijų profesijų pasirinkti, nors šis labai norėjęs būti matematiku ar inžinieriu. Reikia pirmiausia žiūrėti ne to, kas labiausiai tinka, bet kas reikalingiausia Lietuvai."

Lietuvybei tarnavo ir šeima

Tuo metu J.Jablonskio gyvenime įvyko ir asmeninių pokyčių. 1890 m. liepos 24 d. Švobiškio evangelikų reformatų bažnyčioje trisdešimtmetis J.Jablonskis susituokė su išsilavinusia lietuvaite Konstancija Sketeryte. Tikėtina, kad pirmieji santuokos metai, pragyventi Mintaujoje, buvo patys gražiausi ir laimingiausi. Ten 1892 m. gimė vyriausiasis Jablonskių sūnus Konstantinas, vėliau dukros: Ona – 1894 m. ir Julija – 1896 m.

Jablonskių šeima buvo draugiška ir svetinga, į jų namus dažnai užsukdavo svečiai – bičiuliai ir mažiau pažįstami lietuvių inteligentai, vyko slapti pasitarimai įvairiais lietuvybės skleidimo klausimais.

1894 m. vasarą, prisidengus naujagimės Onutės Jablonskytės krikštynomis (krikštatėviai Vincas Kudirka ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė), kad nesukeltų įtarimų rusų žandarams, Jablonskių bute vyko varpininkų suvažiavimas. Prie vaišių stalo buvo sprendžiami svarbūs lietuvių tautinės kultūros klausimai ir ekonomikos reikalai.

Gydytojas, pedagogas Petras Avižonis prisiminimuose rašė: "Jablonskis savo santykiuose su jaunimu ir su vyresniąja inteligentų karta visai neatsižvelgdavo į gresiantį jam pavojų politinės ištikimybės atžvilgiu. Kiek kartų sustodavo pas jį garsusis anų laikų knygų kontrabandininkas Bieliakas (Jurgis Bielinis) su knygų vežimais! Kartą Mintaujos policija buvo areštavusi Bieliaką, ir Jablonskis išvadavo užsistojęs už jį. 1894 m. vasarą įvyko pas Jablonskį "varpininkų" susirinkimas, į kurį suvažiavo iš įvairių Lietuvos vietų keliolika inteligentų, neva į krikštynas sukviestų svečių. Į tą susirinkimą Jablonskis pakvietė ir mane, tuo būdu aš, ką tik matūros (brandos) atestatą gavęs, buvau pirmą kartą paties Jablonskio į politinį Lietuvos gyvenimą įvesdintas."

Inteligentijos židinys

Mintaujoje J.Jablonskį nuolatos supo išsilavinę lietuvių inteligentai, vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. Visus vienijo bendras lietuvybės idealas, Tėvynės ilgesys ir meilė. J.Jablonskio namuose buvo laukiami ir lietuvių moksleiviai. Čia vykdavo įvairios šventės, vakarėliai su lietuviškomis dainomis, slapti dalykiniai pasikalbėjimai. Visus šildė jauki Jablonskių namų šiluma, o ypač šeimininkės Konstancijos Jablonskienės nuoširdus dėmesys, išradingumas, supratimas ir taktas.

A.Smetona prisiminimuose rašė: "Apie Jablonskį spietėsi Mintaujoje nedidelis lietuvių inteligentų būrelis. Kiek atmenu, buvo: a. a. Lozoraitis, A.Kriščiukaitis, tik įsišventinęs jaunas kun. J.Tumas, paskui Čepas. Kartas nuo karto atvažiuodavo iš Rygos Pr.Mašiotas, atvažiuodavo a. a. G.Lensbergis; buvęs ar du kartu ir a. a. V.Kudirka. Ką jie veikdavo, ir mes, susipratę lietuviai mokiniai, nežinodavome; ir nesiteiraudavome, nes numanydavome, kad anuomet buvo pavojinga tokiais dalykais domėtis. Šventadieniais vaikščiodavome į Jablonskių namus, kur tuomet gyveno A.Kriščiukaitis, mokytis dainuoti. Kriščiukaitis fortepijonu vedžiodavo, o mes dainuodavome: "Ant kalno karklai siūbavo", "Šėriau žirgelį" ir kitas dainas. Tai mums labai patikdavo ir laukdavome šventadienio ateinant. Labai nepaprasta buvo ir labai mus mokinius suskatino savanorių teatras. Kriščiukaitis ir Čepas įsimanė parodyti "Amerika pirtyje". Pasiruošėme ir suvaidinome, žinoma, Jablonskių namuose. Agotos rolę vaidino ponia Jablonskienė. Tai buvo linksma šeimininkės vedama pramogėlė. Susirinko mokinių kiek tik galėjo tilpti, gimnazistų ir šiek tiek gimnazisčių, buvusių Jablonskių šeimynos globoje. Po vaidinimo šokiai, žaidimai ir dainos. Kiek džiaugsmo, kiek pasakojimų buvo po to vakarėlio mokinių tarpe! Kvėpterėjo visus jautri lietuviška dvasia, šeimynos šilima... O mokiniai lietuviai niekur kitur, kaip tik Jablonskiuos, neturėdavo užeigos."

Išsiųstas į šiaurę

1896 m. rugsėjį gubernijos žandarai susekė mokytoją J.Jablonskį ir už tautinį darbą, neleistiną veiklą puoselėjant lietuvybės idėjas iškėlė į Revelį (dab. Talinas), į Aleksandro gimnaziją, – joje dirbo iki 1900 m. pabaigos.

Tokie gyvenimo pokyčiai buvo sunkus išbandymas visai Jablonskių šeimai. Nepaisydamas visų sunkumų, J.Jablonskis vėl įsitraukė į įprastus darbus – dirbo gimnazijoje mokytoju ir rašė straipsnius į "Varpą", saugumo sumetimais pasirašydamas Kazimiero Obelaičio, Jono Obelaičio, Senio, Nenuoramos, Peštuko, P.Kriaušaičio, P.Šiauliškio, Rygiškių Jono slapyvardžiais.

Mokytoją ir Revelyje supo būrelis lietuvių gimnazistų, kuriems jis buvo dėmesingas ir neatsisakydavo padėti ištikus bėdai. J.Jablonskis buvo darbštus, reiklus sau ir kitiems, drąsus ir kilniaširdis žmogus.

Lietuvių spaudos darbuotojas, 1891–1895 m. "Varpo" ir "Ūkininko" redaktorius Jonas Kriaučiūnas prisiminimuose rašė: "Į Jablonskius Revelin aš atvykau iš Kryžių kalėjimo (Petrapilėje) 1900 m. Su pačiu Jablonskiu buvau jau seniai susipažinęs, dar studentavimo laikais, (...) nuo pat pirmojo pažinties momento aš dideliai pamėgau tą karštą patriotą, teisų, dorą žmogų ir lyg lipte prilipau prie jo visa širdimi. Todėl ir, atvykęs Revelin, ėjau stačiai į jo namus, kame mane pasitiko lyg seniai lauktą svečią, nors laikymas pažinties su manimi tada buvo pavojingas daiktas mokytojavusiam tuo laiku rusų gimnazijoje Jablonskiui. Kadangi aš buvau Revelin ištremtas trejiems metams ir administracijos buvau laikomas po atvira policijos priežiūra, kuri stengėsi užbėgti man visus kelius bent ką užsidirbti, o man teišduodavo pragyvenimui tiktai 6 rublius mėnesiui, tai aš be gausaus parėmimo iš šalies nebūčiau galėjęs gyvuoti. Didelę to parėmino dalį aš radau Jablonskio namuose, kame tuomet gyveno ir Andrius Bulota, dabar pagarsėjęs savo politikos pakraipa ir savo taktu."

Apie Joną Jablonskį, kaip ir kitados Mintaujoje, kada jis ten mokytojavo gimnazijoje, Revelyje taip pat buvo susispietę ten gyvenę jauni lietuviai. Jiems, anot J.Kriaučiūno, "tas karštas Lietuvos mylėtojas darė geriausios įtakos tautybės ir išvis dvasios tobulinimo atžvilgiu, steigdamasis kiekvieną remti ir iš medžiaginės pusės".

Produktyvios vasaros

Vasaras Jablonskių šeima leisdavo Lietuvoje. Parvykęs į tėviškę atostogų, J.Jablonskis apsigyvendavo pas gimines ar bičiulius. Vaikščiodamas po apylinkes ir bendraudamas su vietiniais žmonėmis, nesiskirdavo su sąsiuviniu ir pieštuku rankose. Leisdavo laiką tyrinėdamas tarmes, rengė lietuvių kalbos gramatiką.

J.Jablonskis daug nusipelnė normindamas lietuvių kalbą. 1899 m. J.Jablonskis su P.Avižoniu išleido Lietuvišką gramatikėlę Petro Kriaušaičio slapyvardžiu (Petras – tai P.Avižonis, o Kriaušaitis – J.Jablonskis). Po poros metų, 1901 m., J.Jablonskis Petro Kriaušaičio slapyvardžiu išleido vieną iš reikšmingiausių darbų – Lietuviškos kalbos gramatiką, kurioje įtvirtino aukštaičių kauniškių tarmę.

Revelyje, kaip ir anksčiau, J.Jablonskį nuolat persekiojo žandarai. Nors ir labai saugojosi, nuo jų dėmesio ne visada pavykdavo išsisukti. Kartą nutiko labai pavojinga ir kiek kurioziška situacija, kuriai esant padėjo buvęs J.Jablonskio mokytojas iš studijų Maskvos universitete laikų – rusų profesorius Fiodoras Koršas.

Apie šią situaciją kunigas, poetas, vertėjas, pedagogas, literatūros ir kultūros tyrinėtojas Motiejus Gustaitis rašė:

"Štai vieną gražų rytą policija darė pas jį (J.Jablonskį) kratą ir knygoje ar kame ten randa parašyta žodį "Šungalvis". Susidomėjo kratikai, geležėlę radę: bene bus tai pseudonimas? Koks radinys! Bet ką jis reiškia? Suburtomis pajėgomis išsiverčia žodžiu "prochvost" – lietuviškai "šunkara". Oho, tai blogas ženklas! Surašo protokolą ir užveda bylą. Jablonskis turėjo Revelyje gerą pažįstamą – profesorių Koršą. Šis, bylą betardant, draugiškai Jablonskį užtarė, išrodydamas, jog "Šungalvis" tai ne keiksmo žodis, o tik vieno graikų šventojo – Kiokefalės sulietuvintas vardas, reiškiąs šunies galvą... Tuo byla ir pasibaigusi. Vis dėlto galų gale Jablonskiui liepta pasiduoti į dimisiją."

Nesibaigianti tremtis

Tolesnis J.Jablonskio gyvenimas tapo dar sudėtingesnis, sunkesnis ir pavojingesnis. 1900 m. žandarai per kratą pas daktarą Vaineikį Palangoje rado sąrašą lietuvių inteligentų, kuriame buvo minima ir J.Jablonskio pavardė. To pakako, kad krata būtų atlikta ir pas pastarąjį. Krėsdami žandarai rado slaptos lietuviškos spaudos, lietuviškų knygų, surinktos tautosakos rankraščių. Po tardymų ir apklausų J.Jablonskis buvo atleistas iš Revelio gimnazijos ir 1902 m. gegužės 14 d. caro vyriausybės įsakymu už dalyvavimą kovojant su lietuviškosios spaudos draudimu dvejiems metams ištremtas į Pskovą.

Sunku įsivaizduoti, kiek teko jam iškentėti tremtyje be šeimos, be Lietuvos ir be pragyvenimo šaltinio. "Tuo laiku buvo suimta ar bent įpainiota daug lietuvių inteligentų. Tai buvo bene pikčiausias laikas lietuvių inteligentijai", – prisiminimuose rašė A.Smetona.

Gyvendamas Pskove, J.Jablonskis redagavo brolių Antano ir Jono Juškų lietuvių kalbos žodyną ir rašė straipsnius į slapta leidžiamus lietuviškus laikraščius, pasirašydavo Kazimiero Obelaičio ir kitais slapyvardžiais. 1903 m. kovo 12 d. J.Jablonskiui buvo suteikta malonė ir likusį bausmės laiką leista atlikti Kauno gubernijoje.

Kadangi neturėjo teisės apsigyventi Vilniuje, pasirinko Šiaulius. Ten tęsė A. ir J.Juškų lietuvių kalbos žodyno redagavimą, tvarkė grafų Zubovų archyvą. Lietuvoje J.Jablonskis jautėsi gerai, tarsi tėvynės oras būtų vaistas nuo visų išgyvenimų. Mielai bendravo su jį lankančiais lietuvių inteligentais.

Prabėgus metams J.Jablonskis jau keliavo į Vilnių. Nuotaika pakili – labai džiaugėsi atgauta lietuviškos spaudos laisve. 1904–1906 m. dirbo pirmojo dienraščio "Vilniaus žinios" ir "Lietuvos ūkininko" redakcijose, knygų leidimo bendrovėje "Aušra", taisė įvairių knygų kalbą, dėstė lietuvių kalbą kaip fakultatyvą keliose Vilniaus mokyklose, nors tų pamokų – vos aštuonios per savaitę, bet ir tai didelis džiaugsmas. Tačiau J.Jablonskiui nelabai sekėsi įsitvirtinti Vilniuje – vėl teko keliauti.

Atgauta kalba, bet ne ramybė

Kazimieras Jokantas (pedagogas, gydytojas, Lietuvos Respublikos švietimo ministras 1925–1926 m. ir 1939–1940 m.) prisiminimuose rašė: "Atgavus spaudą, J.Jablonskį jau matome Vilniuje, besidarbuojantį "Vilniaus žinių" redakcijoj. Stvėrėsi naujo užsiėmimo karštai, su dideliu džiaugsmu. Turėti lietuvių kalba dienraštį ir jį redaguoti – buvo išsvajota laimė tam, kurs visą amžių kovojo ir vargo dėl spausdinto žodžio teisių. Dar Šiauliuose būdamas kalbėdavo: "Kokie laimingi tie latviai, estai! Turi savo spaudą, savo didelius dienraščius – ir niekas jų netrukdo paprastame kultūros darbe. Ar sulauksiu nors dienų gale to laiko, kada laisvai galės eiti dienraščiai lietuvių kalba? Kaip tai keista: eina mūsų laikraščiai čia pat Lietuvoje, niekas nieko nesako ir dargi rusų paštas juos išvažioja!.. Svajonė... Tačiau tas entuziazmas neilgai truko. Laikraščio leidėjas inžin. P.Vileišis žiūrėjo į dienraštį, kaipo į grynai privatų savo reikalą, į jo redaktorius, kaipo į savo kanceliarijos valdininkus, kurie, neturėdami savo valios ir nuomonės, privalėjo daryti tik tai, ką jiems įsako viršininkas. Ne toks buvo mūsų mokytojas, kad taptų bet kieno vergu, o ypatingai spaudoje, kurią jis taip idealizavo ir kuri taip artima buvo jo širdžiai. Be vietos ir duonos liko, bet vergauti atsisakė. "Vilniaus žinioms" irgi neišėjo tai sveikaton, jos nepatapo rimtu vienijančiu tautą organu, kokiu turėjo labai daug šansų likti."

1906–1908 m. J.Jablonskis dirbo Panevėžio mokytojų seminarijoje. Tačiau ir ten nebuvo lemta ilgiau užsibūti. Mokytojų seminarijos direktorius ir kiti "tikrieji rusai" negalėjo kęsti, kad lietuvių kalba buvo įleista į mokyklą. Taigi ėmė visokiais būdais kovoti su ta naujove.

"Mokytojai rusai rezgė įvairias pinkles, kad tik nebūtų dėstoma lietuvių kalba, ir kitaip ieškojo priekabių, kaip įmanydami stengėsi atsikratyti J.Jablonskio, – vėliau prisiminė prezidentas Antanas Smetona. – Toks įtemptas gyvenimas, nuolatiniai kraustymaisi, alinamas darbas skaudžiai atsiliepė J.Jablonskio sveikatai – susirgo inkstų liga. 1908 m. jis buvo iškeltas į Bresto gimnaziją dėstyti lotynų kalbos. 1911 m. J.Jablonskis Rygiškių Jono slapyvardžiu išleido lietuvių kalbos mokslui labai reikšmingą veikalą "Lietuvių kalbos sintaksė". Tačiau sveikata akivaizdžiai prastėjo, netiko klimatas, ir J.Jablonskis buvo priverstas pats pasiprašyti perkeliamas į Gardino gimnaziją, kur jį užklupo Pirmasis pasaulinis karas."

Pirmosios pamokos

Buvęs J.Jablonskio mokinys, poetas, kunigas Antanas Jononis prisiminimuose rašė: "Buvo 1906/7 mokslo metai, kuomet turėjau laimės būti Jablonskio mokiniu ir lyžtelti nors truputėlį gimtosios kalbos iš jo lūpų. Tada teturėjau tik 12 metų ir buvau I-os klasės realisčiukas. (...)

Išvydau pirmą sykį Jablonskį jau žilą, smailia barzdike, mėlyna rusų mokytojų uniforma, tik lietuviškai kalbantį mokytoją;(...). Ko niekuomet neužmiršiu, tai jo veido lipšnios šypsenos. Pradėjome skaityti lietuvių pasakas, rašyti diktantus. Gerai įsivaizdinu, koks buvo tuomet mano rašymas, kuomet daugiau darydavau žodyje klaidų, negu jame raidžių. Tik vienas Konstantas Jablonskis, 7 kl. moksleivis (jubiliato sūnus), klaidų nedarė ir būdavo, šaukiamas rašyti ant lentos. Kuriam laikui mūsų mokytojas pranyko, ir išgirdome, kad serga. Po ligos vėl išvydome gerb. jubiliatą, kiek suliesėjusį, bet su ta pačia šypsena. (...)"

Mokymas tuomet buvęs mišrus – bendras visoms klasėms, nes ir vyresniųjų klasių mokiniai lietuvių kalbos ne kiek daugiau mokėję. "Pirmą sykį prie jo ir aš lietuviškai rašyti paėmiau plunksną. 1907 m. Užgavėnėms gerb. jubiliatas mums visiems uždavė darbo, paprašė visų užrašyti girdėtų ir vartojamų patarlių, priežodžių ir t.t., sakęs, tai būsią suvartota kažkokioms knygoms. Bet kam jos būsiančios reikalingos, aš tuomet neįsivaizdavau. Namie su tėvo pagalba surašiau, kaip mokėjau, didelėmis raidėmis patarlių pluoštą ir po atostogų su kitais draugais įteikiau Jablonskiui. Iš gerb. jubiliato gavome visi ačiū ir tai buvo didelė mums laimė..."

Karo verpetuose – Voronežas

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir vokiečiams užėmus Lietuvą, lietuvių gyvenimai komplikavosi – teko trauktis į carinės Rusijos gilumą.

Dalis pradinių, vidurinių ir specialiųjų mokyklų moksleivių ir mokytojų išvyko į didžiuosius Rusijos miestus (Peterburgą, Maskvą, Jaroslavlį, Tambovą, Voronežą ir kt.). Daugiausia Lietuvos inteligentijos, moksleivių ir pedagogų susitelkė Voroneže. Ten buvo steigiamos gimnazijos, įvairūs mokytojų kursai, leidžiami vadovėliai, vyko aktyvus švietėjiškas ir kultūrinis gyvenimas.

1915 m. Kauno gubernijos atstovo Rusijos Valstybės Dūmoje Martyno Yčo iniciatyva iš Vilniaus į Voronežą buvo evakuotos berniukų ir mergaičių lietuvių gimnazijos, kuriuose nuo 1917 m. buvo mokoma ir lietuvių kalbos. Šiose gimnazijose dirbo žymūs lietuvių pedagogai: Pranas Mašiotas (abiejų gimnazijų direktorius), Marcelinas Šikšnys, Tomas Ferdinandas Žilinskas, Juozas Balčikonis, Konstantinas Šakenis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, J.Jablonskis, Zigmas Žemaitis, Jonas Murka, Juozas Damijonaitis, Juozas Vokietaitis ir kiti. Šalia tiesioginio pedagoginio darbo jie rašė ir leido vadovėlius mokykloms.

Traukdamasis nuo karo, J.Jablonskis su mokiniais iš pradžių pateko į Veližo miestelį, didžiausią Vilniaus apygardos užkampį, toli nuo geležinkelio (dabar Smolensko sritis, Rusija). Ten gyveno baisiomis sąlygomis, nusilpo, liga sparčiai progresavo. Kai M.Yčas pakvietė jį atvykti į Voronežą, jis pasiūlymą priėmė. 1915 m. rudenį J.Jablonskis jau apsigyveno Voroneže ir lietuvių gimnazijose ėmė dėstyti lotynų ir lietuvių kalbas. Ten jis jau nevaikščiojo, į pamokas važiuodavo vežimėliu. Kiek pajėgdamas atsidėjo kalbai, lietuviškai terminijai.

1916 m. J.Jablonskis su kitais autoriais parengė ir išleido dviejų dalių chrestomatiją "Vargo mokyklai" ir jos priedą "Mūsų žodynėlis" (1918), taip pat išleido rašybos taisyklių rinkinį.

Vėliau M.Yčas prisiminimuose rašė: "J.Jablonskis dėl nesveikatos išėjo iš mano gimnazijos ir turėjo gauti visą pensiją. Jo darbas oficialiai nutrūko, bet iš tiesų dar jo padaugėjo. Jis pasilieka vyrų gimnazijos globėjų tarybos nariu ir aktingai dalyvauja visų svarbesnių gimnazijos reikalų aptarime, redaguoja vadovėlius, taiso kalbą, grupuoja būsimuosius filologus.

Reikia paminėti dar vienas dalykas. Vasaros metu 1917 metais, padedant Lietuvių centro komitetui ir Švietimo ministerijai, suorganizuota pirmieji lietuvių mokytojų vasariniai kursai. Lektorium buvo pakviestas taip pat ir J.Jablonskis. "Saulės" kursų bendrabučio sode po dideliu šakotu medžiu sudėti suolai, kuriuose sėdi gausinga ir įvairi auditorija. Čia matai beūsius jaunus vyrukus mokytojus ir jaunas mergaites, iš įvairių Rusijos kampų suvažiavusius, čia vėl mūsų seni veikėjai Pranas Mašiotas, Tomas Žilinskis, dr. Jonas Šliūpas, ką tik iš Amerikos atvažiavęs, ir kiti. Visi sėdi ir klauso lietuvių kalbos lektoriaus Jono Jablonskio, kuris savo račiukuose sėdėdamas laiko paskaitą. Kaip aš tuomet pagailėjau, kad aš ne dailininkas. Koks tai puikus siužetas! Prašyte prašosi, kad ant drobės perkeltum visą tą vaizdą. Šiame siužete išreikštas visas mūsų vargo mokyklos pabėgėlių Rusuose mokyklos laikotarpis."

Aktyvaus darbo netrūko

Voroneže J.Jablonskis buvo visų pedagogų ir intelektualų dėmesio centre. Jablonskių bute vakarais rinkdavosi įvairių dalykų komisijų nariai, kurie rūpinosi lietuviška terminologija. J.Jablonskis noriai talkino jiems, siūlydamas lietuviškus įvairių mokslo dalykų terminus.

Tuo metu matematikos vadovėlių lietuvių kalba beveik nebuvo. 1906 m. P.Mašiotas išleido aritmetikos uždavinyną pradinėms mokykloms, buvo išleista ir keletas kitų autorių uždavinynų, tačiau kiekviename jų buvo vartojami vis kitokie matematikos terminai. Todėl trys Lietuvos matematikai – P.Mašiotas, M.Šikšnys ir Z.Žemaitis, susirinkę pas J.Jablonskį, ėmėsi didelio ir labai reikalingo darbo – lietuviškų matematikos terminų norminimo. Dažniausiai P.Mašiotas kūrė algebros, Z.Žemaitis – geometrijos, M.Šikšnys – aritmetikos terminus, o J.Jablonskis juos apsvarstydavo – nevykusį ištaisydavo arba pasiūlydavo savo. Taip toli nuo Lietuvos karo metais gimė daug naujų lietuviškų žodžių – terminų, kurie mažai pakitę išliko iki šių dienų.

1917 m. J.Jablonskis išleido vadovėlį "Aritmetika. Mokslo pradžia ir terminai". Voroneže pradėjo rašyti lietuvių kalbos gramatiką, ją baigė grįžęs į Vilnių 1919 m.

Nepriklausomoje Lietuvoje

Po ilgos ir varginančios, dvi savaites trukusios kelionės traukiniu 1918 m. birželio pabaigoje J.Jablonskis ir kiti lietuvių inteligentai, moksleiviai, karo pabėgėliai iš Voronežo sugrįžo į Lietuvą (iš viso 1 342 žmonės). J.Jablonskis apsigyveno Vilniuje. 1919 m. P.Kriaušaičio ir Rygiškių Jono slapyvardžiu išleido "Lietuvių kalbos gramatiką" – vieną geriausių ir išsamiausių lietuvių kalbos vadovėlių.

1919 m. vasarą J.Jablonskis persikėlė gyventi į Kauną. Laikinojoje sostinėje prabėgę metai – intensyviausios mokslinės karjeros laikotarpis. 1922 m. jis išrinktas Lietuvos universiteto garbės nariu ir profesoriumi, buvo svarbiausias įvairių mokslo ir administracijos sričių terminologas, vadovėlių ir knygų kalbos taisytojas, literatūrinės lietuvių kalbos normintojas.

Paminėtini didžiojo lietuvių kalbos mokytojo vadovėliai, išėję nepriklausomoje Lietuvoje: "Gramatika ir mokykla" (1921 m.), "Lietuvių kalbos gramatika" ( 2-asis pataisytas leidimas, 1922 m.), "Lietuvių kalbos vadovėlis" (1925 m.), "Pasakėčios" (1927 m.), "Linksniai ir prielinksniai" (1928 m.), "Mūsų kalbos žodynėlio dalykai" (1929 m.).

Ypač vertingi jo straipsniai kalbos norminimo klausimais – jų parašė per 234. Tačiau J.Jablonskio sveikata silpnėjo, jis ne tik nebevaikščiojo, bet ir sunkiai valdė rankas, nebegalėjo rašyti. Straipsnius jam padėjo rašyti studentai, kuriems diktuodavo tekstus. Prie šio darbo labai prisidėjo ir nuolatinė jo pagalbininkė žmona Konstancija.

Akademinį darbą J.Jablonskis dirbo iki 1926 m. ir visus ketverius metus paskaitas studentams skaitydavo savo bute.

Išvardyti visų J.Jablonskio darbų neįmanoma, nes jis taisė daugybės raštų kalbą, apie tai neretai žino tik autoriai. Su mokiniais vertė vadovėlius, grožinę literatūrą, redagavo Julijos Žymantienės-Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Jono Biliūno ir kitų lietuvių rašytojų kūrinius. J.Jablonskis išugdė būrį lietuvių kalbos mokytojų, kalbininkų, kurie tęsė gerbiamo mokytojo tradicijas – puoselėjo bendrinę lietuvių kalbą.

1928 m. gegužės 15 d. J.Jablonskis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu.

Pedagogas, kanklininkas, spaudos darbuotojas, poetas Justinas Strimaitis vėliau prisimins: "Per Aukštųjų kursų iškilmingą atidarymą dalyvavo ir mūsų jubiliatas Jablonskis. Kiti įžymūs mokslo darbininkai sveikino pradedant tą didį darbą žodžiu, mūsų jubiliatas – raštu. Sveikinimus lydėjo publikos gausūs delnų plojimai, o Jablonskis, jautrus būdamas, kelis kartus silpnomis rankomis suplojęs, nuo darbų pavargusią žilą galvą susiėmęs, verkė. (...) Kada p. Žemaitis, Aukštųjų Kursų vadovas, perskaitė J.Jablonskio sveikinimą, kuris baigėsi žodžiais..." Aukite, dirbkite, bręskite. Jūsų J.Jablonskis", – pasipylė audringas delnų plojimas, o sveikintojas tik nulenkė galvą ir susiėmęs ją rankomis verkė. Visa salė valandėlei nutilo. Daugelio akyse publikoje žibėjo dėkingumo ašaros: suprato publika mūsų kultūros istorijos prasmės pilnus žodžius."

Dalyvavo J.Jablonskis ir atidarant Steigiamąjį Seimą Kauno miesto teatre, Vienybės aikštėje šventinant paminklą kritusiems dėl Tėvynės laisvės kovotojams, aukštesniųjų mokyklų mokytojų suvažiavime.

J.Jablonskio gyvenimas, kaip ir jo amžininkų, buvo sudėtingas ir sunkus. Jis išgyveno lietuviškos spaudos draudimo metus, paženklintus dideliais gyvenimo išbandymais, pavojais, trėmimais ir atkaklia kova už lietuvišką žodį. Pergyveno Pirmojo pasaulinio karo baisumus, ankstyvą negalią, bet vis tiek nenuilstamai dirbo Lietuvos kultūros, švietimo, lietuvių kalbos tvarkymo ir terminologijos srityse.

Perskaičius prieš 100 metų J.Jablonskio parašytus žodžius "Maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didi gėda savosios gerai nemokėti", kyla vertas pamąstymo (išties retorinis) klausimas – ar tikrai gerai mokame gimtąją kalbą?