Praūžus Kauno bienalės „Tekstilė“ parodų atidarymų bangai, kauniečiai turi gerą progą ramiai, neskubėdami aplankyti dar gerą mėnesį veiksiančias šio grandiozinio dvimečio renginio parodas.

Nuno – tekstilės ateitis

Prieš leidžiantis į tokią ekskursiją pėsčiomis, reikėtų pasirūpinti patogia avalyne – teks ne vieną kilometrą sukarti, didžioji dalis trasos – ekspozicijų salėse.
Eilinio penktadienio pasivaikščiojimą po bienalės parodas pradėjau nuo „Texere“ parodos A.Žmuidzinavičiaus memorialiniame muziejuje. Peržvelgus muziejaus laiptinėje eksponuojamų „Texere“ darbų parodą, kilo abejonių, ar šiai parodai atrinkti geriausi prie Europos tekstilės tinklo veikiančios asociacijos, vienijančios per 600 autorių, darbai: buvo galima išvysti ir skiautinių meną primenančių darbų, ir tradicinio audimo pavyzdžių, skudurinių lėlių, servetėlių ir kt. Muziejaus pirmajame aukšte patenkama į visai kitokį – stilistiškai vieningą, ryškių, lietuviškai tapybos mokyklai neįprastų spalvų – pasaulį. Peru menininko Maximo Lauros personalinėje tapiserijų parodoje „Mėnulio poezija“ iš sodriomis mėlynos, raudonos, geltonos spalvomis trykštančių kūrinių žvelgia pusiau dieviškos, pusiau žmogiškos būtybės, gyvūnai, paukščiai, augalai. Penktos kartos audėjas atskleidžia savąsias Andų kultūros šaknis ir kosminę pasaulėžiūrą.

M.K.Čiurlionio dailės muziejuje V.Putvinskio gatvėje veikia tekstilės technologus labiausiai sudominanti paroda: čia eksponuojami ne kūriniai, bet audinių pavyzdžiai. Audinių autorė – garsioji japonų menininkė Reiko Sudo, iš kurios sukurtų audinių drabužiai siuvami Japonijos imperatoriškajai šeimai. Parodoje pristatoma nuno (lietuvių k. – audinys) tekstilė – dizaino ir gamybos studijos, kuriai vadovauja menininkė R.Sudo, produkcija. Nuno tekstilėje, jungiant tradicines technikas ir estetiką su šiuolaikinėmis technologijomis bei medžiagomis, sukuriami vieni novatoriškiausių audinių pasaulyje. Sakoma, kad ši tekstilė praplėtė vaizduotės ir galimybių tekstilėje horizontus: naujoviškiems audiniams sukurti menininkė naudoja bambuką, paukščių plunksnas, nerūdijančio plieno atspaudus, pieno proteinus.

Kodėl juoda – tai blogis?

Kauno paveikslų galerijos keičiamų ekspozicijų salėje veikia kviestinių autorių paroda. Skirtingai nei ankstesnėse bienalėse, kai ši erdvė būdavo beveik kimšte prikimšta menininkų darbų, dabar čia eksponuojami kūriniai gali laisvai kvėpuoti: erdvės kiekvienam skirta tiek, kiek reikia. Šalia daugmaž dvimačių, skirtų eksploatuoti plokštumoje darbų, išsiskiria keletas erdvinių kūrinių. Tai – tarsi atskiri kambarėliai įrengtos erdvės, kuriuose pristatomi kūriniai bene geriausiai atsiskleidžia vykstant performansams arba šokio spektakliams, gimusiems bendroje tarptautinio šokio festivalio „Aura“ ir bienalės programoje „Šokam“. Viename tokių kambarių iškilęs grafitų garsiųjų meistrų iš Brazilijos – Os Gemeos – namelis, antrajame kabo suomės Siljos Puranen tapybos darbais atgaivinti seni kilimai, trečiame – Berlyno lietuvės Almyros Weigel instaliacija.

Stipriausią įspūdį paliko čia eksponuojami vieno garsiausių britų menininko Yinka Shonibare filmai. Savo dvigubą (Nigerijos ir D.Britanijos) kilmę menininkas atskleidžia pasitelkdamas ryškius, istorinei kolonistų Afrikai būdingus audinius ir kostiumus bei savaip perkurtus žinomus literatūros siužetus. Štai videofilme „Odilija ir Odetė“ perkuriama Piotro Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“ istorija. Juodoji ir baltoji gulbės interpretuojamos tiesiogiai: jas šoka baltaodė ir juodaodė šokėjos. Jos – tarsi viena kitos atspindys veidrodyje. Menininkas netiesiogiai klausia, kodėl Vakarų kultūroje juoda spalva siejama su blogiu.

Nuogas berniukas ir maldos

M.Žilinsko galerijos prieigose keistai atrodo Petro Mazūro skulptūrinio nuogaliaus ir maldas simbolizuojančių Tibeto vėliavų kaimynystė. Džiugu, kad vėliavos vis dėlto iškilo. Kinijos menininko Wango Haiyuano instaliacijos sudedamųjų dalių kelionė į Lietuvą menininkui nepigiai atsiėjo, tačiau metalinių vamzdelių, sudariusių didžiąją krovinio dalį, neprireikė: bienalės organizatoriai nusprendė, kad tokia kaip brėžiniuose – turėjusi siekti 7 m aukščio – instaliacija būtų nesaugi. Kūrinys vadinasi „Vėjas iš plynaukštės“, tačiau iš trijų pusių galerijos sienų supamos vėliavos vėją nedažnai  pagauna – dažniausiai kabo liūdnai nukarusios.

M.Žilinsko galerijos pastogėje glaudžiasi daugiausia bienalės parodų. Todėl tam, kad akys mažiau apraibtų ir patirtumėte mažesnį informacinį šoką, čia veikiančioms parodoms apžiūrėti reikėtų skirti atskirą dieną.

Čia eksponuojama ir garsioji Lozanos bienalės kolekcija, ir aukštąsias technologijas ir tekstilės ateitį pristatanti paroda „Dar kartą į ateitį“, ir spalvingosios Kosta Rikos ir Portugalijos kolekcijos, taip pat personalinės garsių tekstilės menininkų parodos. Tarptautinėje konkursinėje parodoje „Dar kartą pasakojimas“ tekstilės kalba autoriai pasakoja asmenines istorijas. Šiai parodai apžiūrėti reikėtų skirti daugiausiai laiko: asmeninės istorijos paaiškėja perskaičius darbų aprašymus.
Paroda „Dar kartą istorija“ turėtų labiausiai dominti lietuvį žiūrovą: Monika Žaltauskaitė-Grašienė ir Daiva Zubrienė į tekstilę perkėlė – žakardo technika išaudė – žinomiausius Lietuvos dailininkų tapybos, grafikos darbus, videofilmų kadrus.

Prioritetas – anglų kalbai

M.Žilinsko dailės galerijoje į akis krenta ryškus kontrastas tarp bienalės lėšomis naujai suremontuotos pirmojo aukšto salės ir aptriušusių antrojo ir trečiojo aukšto salių. Kai kurios jų – lietaus vandens išmargintomis sienomis ir grindimis. Kyla klausimai: ar atsitiktinai ten, kur per kiaurą stogą varvantis vanduo labiau išmargino sienas, eksponuojami lietuvių menininkų darbai? Ar nekiltų tarptautinis skandalas, jei toks vanduo negrįžtamai sugadintų kokį užsieniečio kūrinį?

Daugelyje bienalės parodų, šalia kūrinių aprašymų anglų kalba, pasigedau lietuviškų tekstų – paprastai šia kalba pateikiamas tik bendras parodos aprašymas.
Ekspozicijų salėse sutikau vos vieną kitą žiūrovą. Tikėtina, kad parodos gausiau parodos lankomos trečiadieniais, kai tai galima padaryti nemokamai. „Šįkart atėjau ramiai apsižiūrėti – po parodų atidarymo taip ir nebuvau užsukusi. Rytoj atsivesiu studentus“, – laikinai pagausinti žiūrovų auditoriją žadėjo menotyrininkė, Vytauto Didžiojo universiteto docentė Rasa Andriušytė-Žukienė.

Ankstesnėje bienalėje buvo daug į gatvę, atsitiktinį praeivį nukreiptų renginių, akcijų, kuriose atsidūręs, neretai suabejodavai, kuo visas tas supantis veiksmas susijęs su menu. Šį kartą bienalė pristato daugiau grynojo meno pavyzdžių, menininkų išėjimo į gatves beveik nebuvo, išskyrus duonos kepimo akciją ir Fluxus troleibusą. Taigi šiemet, norint pažinti tai, ką siūlo bienalė, tenka lįsti į ekspozicijų sales arba kur nors  šalia jų – prekybos centrą „Akropolis“, „Žalgirio“ areną.