– Noriu pasveikinti su artėjančiu gimtadieniu ir, kol dar nepradėjome dainuoti "Su gimimo diena!", paklausti, kaip kito "Jaukių namų" salono vizija per tuos keturiolika? Juk pradėjusios nuo šv.Petronėlės globojamų lino gaminių, meno kūrinių, visai neseniai ėmėtės dar ir senos tekstilės atnaujinimo misijos.

– Ačiū už sveikinimus. Pagrindinė salono veiklos linija liko nepakitusi. Tikrai netapome senų daiktų krautuvėle (juokiasi), o senovinių rankdarbių prikėlimas naujam gyvenimui – tai labiau mudviejų su mama kultūrinė veikla, suteikianti daug džiaugsmo ir leidžianti panaudoti turimus talentus.

Daug skirtingų periodų jau pergyveno "Jaukūs namai". Buvo ir japoniškasis, ir Jūratės Rekevičiūtės kuruojamas meniškasis periodas, ir aukštoji mada, ir netgi floristika… Tad mūsų ištikimieji draugai, esantys su mumis nuo pradžių pradžios, matė viską, perėjo su manim ir mamyte ugnį ir vandenį. Netgi koroną (juokiasi).

Neturime vienos konkrečios vizijos. Iš esmės pildome žmonių norus. Nes jei vienas grosi ir niekas tavęs neklausys, tai kam tų namų, nors ir labai jaukių, reikės?

Mūsų tikslas plačiąja prasme – tai darbas su akordais: ne tik dirbti, bet ir pabendrauti su įvairiais žmonėmis, padraugauti su užsieniu, o ir Lietuvos prestižą kelti. Žodžiu, mūsų planuose – visa puokštė gėrio. O didžiausias gėris – mūsų draugai. Žmonės, su kuriais susidraugavome. Čia kaip iš Antoine de Saint-Exupery "Mažojo princo" – žmonės, kuriuos prisijaukinome, tapo mūsų draugais ir dabar mes už juos su mama esame atsakingos.

Užtai, jei ateityje parduotuvės liktų tik internetinės, netektume pusės dabar turimo džiaugsmo. Aš kaifuoju nuo susitikimų, žinau daugelio šeimų, su kuriomis draugaujame, istorijas ir man visai ne vis vien, apie ką sukasi mano draugų klientų pasaulis. Būdama žmogiškųjų įvykių sūkuryje, jaučiuosi visuomet ant bangos.

Astos Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Tai čia ir slypi jūsų jaukaus salono sėkmės paslaptis?

– Daug yra tų paslapčių. Tarkim, žmogus vieną sykį įsirengė savo namus padedant dizaineriui, architektui. Bet norėdamas juos po kelerių metų truputį atnaujinti, jis nesamdo atskiro specialisto, bet ateina pas mus. Aš pati esu baigusi dizaino studijas, tad mėgstu padrąsinti, patarti, kaip atsinaujinti. Pastebėjau, kad aprangos kultūros srityje žmonės lengviau drįsta keistis. O štai interjere savivaliauti jiems dar nedrąsu. Tuomet duodu naujų idėjų, kitąkart – reikalingų specialistų kontaktų ir t.t.

– Savo klientus, kurie vėliau dažnai tampa šeimos draugais, jaukinatės ne tik salono grožybėmis – išskirtiniais lino gaminiais, keramika, grafika, juvelyrika, bet ir įdomiomis vakaronėmis, ekskursijomis po Šančius, lino kelio edukacijomis, net "Meno geno" parodomis ant raudonų salono plytų sienų... Nepaminėjau dar vienos įdomios veiklos – gal pati ją ir pristatysite?

– Turbūt kalbate apie pastaruoju metu pagreitį įgavusią "Perdarytą tekstilę"? Kai sykį pasiryžome naujam gyvenimui prikelti vienos šeimos draugės mamytės rankdarbius – nė nemanėme, kad tai ilgainiui išsirutulios į kryptingą ir žmonėms labai reikalingą veiklą.

O viskas prasidėjo nuo to, kad vienos mūsų pažįstamos gydytojos pediatrės mama ilgais Sibiro tremties metais siuvinėjo visokias grožybes, kurios vėliau atiteko jos dukrai. Kai ši jas atnešė ir parodė, išsyk supratome, kokios tai vertybės! Bet buvo aišku ir kita – norint jas panaudoti šiais laikais, teks gerokai paplušėti.

Tuo metu mūsų salone dirbo amžinąatilsį menininkė J.Rekevičiūtė. Vos gavusi užduotį ji tuojau ėmė sukti galvą, kaip iš seno, bet širdžiai brangaus siuvinėto takelio padaryti gražią šiuolaikišką staltiesę ant didelio stalo. Štai nuo to viskas ir prasidėjo...

Dažnai su mama pajuokaujame, kad mūsų salonas – tarsi pagyvenusios tekstilės SPA: gavę seną staltiesę, mes išlyginame jos raukšles, užadome skyles ir prikeliame naujam gyvenimui.

– Prieš keturiolika metų, kaip pati minėjote, dar nevertinote senienų, o ypač tekstilės. Tai kas gi pasikeitė dabar?

– Sykį pabandžiusios ir įtikėjusios mistinėmis savo galiomis, įgijome jų visiems laikams (kvatojasi). Anksčiau sena tekstilė man asocijavosi su muziejų eksponatais, skylėmis, kandžių paliktais ženklais... Čia ne koks paveikslas ar skulptūra, ištvėrę ilgus metus ir nepakitę. Todėl to pirmojo bandymo ėmėmės su didžiulėmis abejonėmis – ar pavyks, ar nesugadinsime, ar, galų gale, pačiam žmogui patiks tas seno daikto naujas įvaizdis?

Mes nežadame senoviniams rankdarbiams amžino gyvenimo, bet jaunystę pailginti galime. Kartais senienų atnešę žmonės jau turi savo vizijas, kurios mums, jas realizuoti pasiryžusioms, atrodo labai utopiškai... Bet gyveni, mokaisi, bendrauji, bandai įtikti klientams. Taip ilgainiui tarp jų ir mūsų užsimezga dar tvirtesnis ryšys, nei galėtų būti tarp paprasto pardavėjo ir pirkėjo.

Dažnai su mama pajuokaujame, kad mūsų salonas – tarsi pagyvenusios tekstilės SPA: gavę seną staltiesę, mes išlyginame jos raukšles, užadome skyles ir prikeliame naujam gyvenimui. O kartais tie seno daikto pakitimai prilygsta ir visai plastinei operacijai – prisiuvame takeliui naujus kraštus, išpuošiame lininiais nėriniais, net pakeičiame jo dydį ir formą, o kartais – net paskirtį.

Astos Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip suprantu, neatstumiate nė vienos, net ir pačios netikėčiausios idėjos, kurios prašo "Jaukių namų" svečiai?

– Stengiamės būti atviros visų norams. Be to, mūsų salono lankytojai pasufleruoja labai originalių idėjų... Jei praleisi jas pro ausis, neįgyvendinsi, pats būsi kaltas. Vadinasi, turi mokėti klausytis ir išgirsti, ko jie iš tavęs tikisi. Kaip vienas iš tokių įsiklausymų į lankytojų norus ir gimė projektas "Perdaryta tekstilė". Jo sujudinti žmonės iki šiol neša mums senovines lovatieses, rankšluosčius, juostas, o mes prikeliame visą tą jų protėvių palikimą naujam gyvenimui.

– Ar visa tekstilė, kurią atneša žmonės, būna tinkama prikelti antram gyvenimui?

– Deja, ne... Kartais pasitaiko, kad plonytė medžiaga tiesiog drykste dryksta rankose, tad baisu su tokia ką nors daryti. Tuomet patariame tą širdžiai mielą prisiminimą saugiai padėti į gražią dėžutę ir kartkartėmis išsitraukti, pasigėrėti.

Praktika daro savo, tad jau nesunkiai atskiriu, iš kurio rankdarbio dar galima kažką išspausti, o su kuriuo jau reikia elgtis labai pagarbiai ir atsargiai. Sykį teko persiuvinėti vieno tarpukario fotelio gobeleną. Oi, kiek vargo buvo... Bet užtai padarėme tikrą meno kūrinį.

Džiugu, kad vis dėlto didžioji dalis tų sevovinių gėrybių būna naujut naujutėlės – saugiai gulėjusios ilgus metus mamų, močiučių kraičių skryniose. Štai neseniai gavome vieną užsakymą padaryti kažką gražaus iš močiutės audėjos palikimo – net širdis džiaugėsi tas kruopščiai kryželiu siuvinėtas servetėles, staltiesėles rankose laikant... Visos jos kaip naujos atrodė.

– Ar paprastai žmonės žino, ką norėtų iš tų močiučių rankdarbių daryti?

– Dažniausiai ne... Atneša, parodo ir klausia patarimo. Kaip žinote, pagal pirmąją specialybę esu vaikų gydytoja. O pagal antrąją – Londono KLC dizaino mokyklos absolventė – taigi, šiek tiek susijusi su menais (juokiasi). Kai pati pritrūkstu idėjų, kviečiuosi kitus šio amato profesionalus. Drauge ieškome geriausių sprendimo būdų.

Kitą kartą dar ir geriau, kai žmogus neturi idėjų, nes kartais tų idėjų šimtai, o galimybių iš daikto kažką išspausti – nulis... Smagu, kai žmogus, atnešęs rankdarbį, mumis pasitiki ir leidžia fantazuoti, daryti savo nuožiūra. Tuomet iš gražiausių, kokybiškiausių senos staltiesės ar lovatiesės vietų gimsta daug naujų servetėlių, staltiesėlių, pagalvėlių arba vienas koks originalus stalo, lango ar lovos uždangalas.

– Kaip manote, kodėl žmonėms tik dabar prireikė ryšio su protėviais per senus tekstilės rankdarbius? Ar tai tvaraus gyvenimo būdo apraiškos, o gal labiau istorinės praeities su brangiais giminės žmonėmis išsaugojimas?

– Manau, kad šiai bangai įtakos turėjo ir pandeminė situacija, karantinai. Žmonėms staiga atsirado daug laiko, ėmėsi tvarkyti namus, sodybas; versti sandėliukus. Ir netikėtai juose atrado lobių lobius... Dažniausiai pas mus užsukę su tokia senelių skryniose rasta tekstile pasakoja, kad feisbuko puslapyje pas kažką matė, kaip gražiai mokame tuos daiktus atnaujinti. Ir kad jie patys kažko panašaus norėtų.

Dar viena priežastis – tai visą pasaulį supurčiusi ekologinė banga (kuri mane be galo džiugina), taip pat ir noras pažinti, išsaugoti savo šaknis per giminės paveldą. Svarbu ir stilingo interjero paieškos... Juk mūsų pasiūtos pagalvėlės, takeliai puikiai tinka net prie santūriai modernaus skandinaviško stiliaus. Jie taip pat puošia sodybas, kurias lietuviai įsirengia ne prasčiau nei savo tikruosius namus.

– Kaip jaučiatės judvi su mama, vos ne kasdien čiupinėdamos tikrų žmonių gyvenimus, jų istorijų fragmentus? Turbūt ne vieną užsakymą palydi ir ne mažiau įdomus pasakojimas?

– Visko būna. Seniai su mama supratome, kad, visų pirma, turime būti geros klausytojos. Parduotuvių šiandien pilnas visas internetas, bet gyvo, nuoširdaus bendravimo ten nėra... Todėl mes mėgstame artimą ir nuoširdų ryšį su žmonėmis, kurie mumis pasitiki ir patiki mums brangiausius savo daiktus – senolių atminimą.

Visokių istorijų prie puodelio arbatos išgirstame. Vienos jų linksmina, kitos, priešingai, ašarą išspaudžia. Bet jau niekada nepalieka abejingų. Dažnai mūsų atnaujintą senovinę tekstilę žmonės pamato pas savo draugus, kaimynus. Patinka. Išsiklausinėja, kas ir kaip. Tada ir patys panašių grožybių, kurias galima perdirbti, randa. Taip pas mus ateina ir vėl draugų ratas išsiplečia.

Astos Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Žinau, kad rengiate lino edukacijas, mokote tradicinio japoniško furošikio meno iš lietuviško lino. Ar savo įgudusia akimi pastebite, kuo senasis linas nuo dabartinio skiriasi? O gal nesiskiria?

– Skirtumas tikrai yra. Kur linas, augintas ir austas rankiniu būdu Lietuvoje prieš 100 metų, o kur dabartinis linas – fabrikinis. Mano galva, šių dienų linas, nors ir kaip kokybiškai naujomis technologijomis apdirbtas būtų, bet 100 metų tikrai netvers.

Kartais žmonės atneša mums daiktą ir sako, kad jiems nereikia, bet išmesti gaila. Tuomet atnaujiname ir priglaudžiame salone.

O dar didelis džiaugsmas mums, prisiėmusioms atsakomybę už seno daikto naują veidą, suvokti, kad niekada negali žinoti, kuo baigsis jo rekonstrukcija. Kartais ir pačios savo akimis netikime, kad taip gerai pavyko (juokiasi). O kai dar klientai atsiunčia nuotraukų ir pamatai, kaip moderniai tas daiktas viename ar kitame interjere atrodo! Tuomet tikrai sunku patikėti, kad čia toji pati seniena, kurią – sudilusią ir aptriušusią – prieš keletą savaičių rankose laikei!

– Tai kiekvieno seno daikto istorija – kaip atskiras įdomus nuotykis?

– Na, taip… Prašau žmonių, kad būtinai atsiųstų tų nuotykių įrodymų, t.y. nuotraukų, kur ir kaip mūsų atnaujintas daiktas buvo panaudotas. Vieni pažadą tesi, kiti pamiršta. Bet ir be daiktinių įrodymų matome, kad šitoji veikla puiki ir rankdarbius vertinantiems lietuviams labai reikalinga! O mudvi su mama išvis jaučiamės kaip kokios stebukladarės, išpildančios pačias gražiausias žmonių vizijas ir svajones.

Patikėkite, susiūti nesudėtinga. Kur kas sudėtingiau parinkti tinkamas medžiagas, jų faktūras, spalvas; atrinkti tinkamus naudoti senienų fragmentus. Tai jau įdirbio klausimai.

Kartais žmonės manęs klausia, ar negalima būtų tų senienų panaudoti ant drabužių. Hmm… Ne visada tai įmanoma. Nes drabužį nešiojant yra didesnė trintis. Ne visi sendaikčiai gali ją atlaikyti. Saugiau juos paversti mažiau trinties patiriančiomis interjero detalėmis. Beje, garsūs pasaulio dizaineriai, kaip ir mūsų Juozas Statkevičius, ne kartą savo kolekcijose plėtojo šią rankdarbių temą.

– Jau daugelį metų jus sieja graži draugystė su Tekančios Saulės šalimi Japonija. Gal šią senų rankdarbių atnaujinimo idėją pasufleravo koks pažįstamas japonas?

– Ne, ne… Ten labiau vyrauja šilko tekstilė. O siuvinėjimas, manau, pas juos atėjęs iš Vakarų. Turiu vieną mintį, susijusią su Japonija, – noriu senus, bet puikios kokybės gryno šilko kimono, parsivežtus iš ten, perdaryti į stilingus bluzonus. Turint omeny Japoniją ir japonus, tai jie dėl antro daiktų gyvenimo išvis padūkę.

– Ar jūsų namuose yra panašiai atnaujintų močiučių, promočiučių siuvinių, kurie, kaskart į juos žiūrint, virpintų širdį, keltų ypatingų emocijų?

– Rankdarbių yra, tik jie dabar gyvena jau ne mūsų namuose, bet Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Padovanojome muziejininkams XIX a. pabaigą menančių nertų servetėlių, keletą pagalvių užvalkalų. Tai vis mūsų prosenelių darbai. Tesiilsi jie muziejuje. Tesigroži jais žmonės, kuriems rūpi istorinis lietuvių paveldas. O mes panašių grožybių prisižiūrime kasdien (juokiasi).

Linksma gimtadienio apklausa

Prašau Astos užbaigti sakinius.

Gimtadienis pavasarį yra geriau nei gimtadienis žiemą.

Blogas pirkėjas yra tas, kuris neturi idėjų.

Geras pirkėjas yra tas, kuris dalijasi viskuo, ką turi pats, – idėjomis, draugais, kontaktais, pažiūromis.

Salono "Jaukūs namai" TOP prekė: šypsena!

Jaukių namų siela yra Dalia (mano mamytė), bet aplink ją dar sukasi daugybė jai padedančių žmonių – dukra Asta, dizaineriai, siuvėjai, klientai, draugai.

"Jaukių namų" salono kredo – "Arčiau žmonių!"

Jei prakalbėtų salono sienos, papasakotų daug įdomių istorijų. Dažnai dirbame kaip psichologų tarnyba arba kaip nemokami Japonijos gidai.

Draugystė su japonais yra pats šauniausias mūsų nuotykis!

Asta Kavaliauskaitė pati panaši į japonę, nes… (skamba garsus juokas – past.). Aš visai nepanaši į japonę (juokiasi). Mano mama net ne japonė! Nors gerai! Gal truputį ir panaši… Kai skridau į Japoniją pirmą kartą, man net nedavė pildyti emigracijos anketos, skirtos visiems europiečiams. Tai gal rimtai panaši?!

Gimtadienio proga linkiu salonui daug gerų draugų!