Jis - vienas žymiausių Didžiosios Britanijos rašytojų paaugliams. Vienas kūrinys, romanas "Martynas Pigas", virto filmu, kitas, "Lukas", buvo nominuotas "Guardian" vaikų knygos apdovanojimui.

Kevinas Brooksas neslepia, kad būdamas jaunuolis svajojo tapti rokenrolo žvaigžde, tačiau muzika nenuvedė ten, kur svajojo.

Gimęs Eksteryje, Didžiojoje Britanijoje, rašytojas studijavo filosofiją bei psichologiją Birmingame, vėliau buvo kultūros studijos Londone. Per savo gyvenimą jis pakeitė daug darbų: dirbo degalinėje, krematoriume, pašto tarnautoju, net pardavėju zoologijos sode, kol pagaliau atsidėjo vien rašymui.

Koks tas jūsų, rašytojo, kelias?

Tai labai ilgas kelias. Pradėjau skaityti ir rašyti nuo mažumės. Visada žinojau, kad rašymas yra tas dalykas, kurį norėjau išbandyti,  ir išbandžiau jo daug: poezija, apsakymai... Nebuvo jie labai geri, tiesiog mėgavausi tuo, ką dariau. Kai buvau 15-16 metų, labai susidomėjau muzika. Išsikėlęs į Londoną bandžiau ją kurti, pradėjau groti punk grupėje.

Svajojote tapti muzikantu?

Norėjau tapti rokenrolo žvaigžde, bet ta kūryba nesisekė taip, kaip svajojau. Buvo kelios sutartėlės, bet muzika nenuvedė ten, kur norėjau. Dešimt metų tai dariau, teko ieškotis konors kito, nes daug iš to neuždirbau. Dirbau kitus darbus, kad iš to galėčiau gyventi. Muzikuodamas parašydavau apsakymą ar ką nors kita, bet visada kirbėjo mintis sukurti romaną. Suvokęs, kad rokenrolo žvaigde netapsiu, jėgas išbandžiau tapyboje ir skulptūroje.

Kaip sekėsi šiose srityse?

Per kelerius metus pavyko parduoti vos vieną paveikslą. Tuo metu man buvo per trisdešimt ir supratau, kad ligi tol nebuvau parašęs didesnio kūrinio. Reikėjo būti disciplinuotam, atsakingam, o aš šių savybių neturėjau. Penkerius metus to ir mokiausi: kaip dėlioti romaną, rimtai ėmiausi šio darbo.

Kodėl nusprendėte rašyti paaugliams?

Iš tiesų, neketinau rašyti būtent jaunimui. Pirma knyga buvo rimtesnis romanas, jame buvo pasakojama apie keistoką penkiolikmetį. Aprašiau jauną vaikinuką, pamačiau, kad man tai patiko ir įdomu. Išsiunčiau rankraštį visoms įmanomoms leidykloms ir agentūroms, bet niekas nenorėjo spausdinti.

Tačiau nenuleidau rankų, nes kurdamas turi būti pasirengęs, kad žmonės prie tavęs nepuls išskėstomis rakomis. Kadangi pirmos knygos taip gerai nepriėmė, tai praėjus pusmečiui, įsivažiavęs į naują romaną, nusiunčiau leidyklai rankraštį.

Ir vėl nesėkmingai?

Leidykla man paskambino ir pasakė, kad norėtų spausdinti. Prieš vienuolika metų, po daug bandymų, mano svajonė išsipildė. Tai svajonė, iš jos ir gyvenu. Visus jausmus į antrą romaną ("Lukas" - red. past.) ir sudėjau, išėjo kupinas jausmų ir emocijų kūrinys.

Tik dabar pradėjau rašyti knygas, trilerius, suaugusiesiems. Viena knyga greit išeis. Suaugusiųjų romane veikėją nukeliu į salą, kur Lukas (iš knygos "Lukas" - red. past.) buvo. Ir nors tai visiškai kitas kūrinys, galima įžvelgti tam tikrų sąsajų.

Jūsų kūryboje aštriai ir realistiškai vaizduojamas žmonių gyvenimas. Tai - fantazijų vaisius ar šiandienos realijos?

Ir tai, ir tai. Daugiausia – mano paties vaizduotė. Stengiuosi neimti savo praeities išgyvenimų ir jų nepinti į knygas. Lygiai taip pat nededu pažįstamų žmonių išgyvenimų. Kuriu vien tik iš galvos, tačiau, kaip ir bet kuris kitas rašytojas, remiuosi savo potyriais. Pavyzdžiui, vienoje knygoje yra labai neigiamas personažas. Kai kuri šį chrakterį, tu vis tiek prisimeni piktą žmogų, juo pasinaudoji. Šiuo atveju galima pasakyti, kad remiamasi patirtimi.

Galbūt nauja mada rašyti "purvinai", neigiamai apie paauglių gyvenimą? Ar ne per daug tokių knygų?

Gal ir mada, nors aš asmeniškai nesidairau, kas madinga, o kas ne. Rašau ne tam, kad žmonės kūriniu susidomėtų, kad paliesčiau purviną temą. Taip, jas liečiu, bet ne dėl jų pačių, o jos ten tiesiog yra. Melvinas Burgessas rašo jautriomis temomis, jis tikrai yra kontroversiškas. Kontroversiškumas ateina iš laikraščių, televizijos ir skaitydamas knygą to, kas visiškai negirdėta, nematai.