"Joju vienas" (2011) ir "Upė Jekaterinai" (2013). Šie du poezijos rinkiniai jų autoriui, poetui Gintautui Dabrišiui pelnė Antano Baranausko literatūrinę premiją, kurią Anykščių rajono savivaldybė yra įsteigusi 2010 m.

Su poetu, bitininku G.Dabrišiumi – pokalbis apie premijas, žemę ir kūrybą.

– Kiekvienam menininkui svarbu būti patebėtam, sulaukti dėmesio. Poetai šia prasme taip pat ne išimtis, bet vis dėlto labai smalsu, kaip priimate tokį savo kūrybos įvertinimą?

– Tvyro ore tendencija, kad premijų per daug. Bet būtent per tai poezija priartėja prie visuomenės. Tas dėmesys man skiriamas per atstumą, ir aš čia nieko blogo nematau. Bet pats tas žodis "premija" yra baisus, tarsi aš būčiau dirbęs kokius viršvalandžius ir tapęs socialistinio lenktyniavimo nugalėtoju...

Kita vertus, tai tarsi savotiškas ryšys su praeitimi, su buvusiaisiais... Prisilieti prie jo takų, prie jo namuko... Man A.Baranauskas davė premiją tarsi iš savo kišenės. Sako, Gintai, rašyk!.. Gal aš jam ir ranką pabučiuočiau... Nors vyskupui žiedą reikia bučiuoti. Aš juk tęsiu jo tradicijas – pasistačiau namuką tolėliau, atsiskyriau nuo ūkės. Ką, ar aš neklausiau? Klausiau. Kartą net jo namuką išmatavau ir stebėjausi, kodėl tokia trumpa lova? Ir ta knyga ("Anykščių šilelis") visą laiką atsidurdavo mano rankose – visokiais gyvenimo periodais. Į kariuomenę eidamas ją, vienintelę, pasiėmiau. Ir beveik 200 metų atstumas mums – ne kliūtis.

Anykščių žemėje taip gera... Visą laiką ten kažką mylėjau. Ar pušį?.. Ar vakarą?.. Ar samanas?.. Ar obuolį, ar Vanago (anykštėno rašytojo Rimanto Vanago – aut. past.) žmoną (juokiasi)? Baisiausiai seilę varvinau... Vanagas buvo pačiame jėgų žydėjime. Ir su manimi, ir su meru eidavo muštynių tiesiogine ir perkeltine prasme.

Viskas toje žemėje kaip buvo, taip ir išlikę. Keli rašytojai – Dionizas Poška, Kristijonas Donelaitis, Antanas Baranauskas – lyg aptūpė tą kraštą ir išsaugojo, apglėbė savo šiltais sparnais. Rašytojai sukuria tą aurą, tą atmosferą. Per rašytoją viskas vyksta, per kalbą. Nes tekstai lengvai skleidžiami, lengvai kopijuojami, platinami, skaitomi. O dailininkų sukurti paveikslai atsiduria muziejuose.

Pavyzdžiui, Vilkaviškis kaip mutavo. Pasikeitė iš esmės. Nes nė vieno rašytojo nėra.

– Kalbamės tokiu metu, kai viskas gamtoje tarsi apmirę. Nėra šviesos, nėra spalvų. Bet iš tiesų tas sutemų metas, ta erdvė dvasiškai yra labai išskaidrėjusi – viskas taip arti. Kaip niekad mūsų laikas liečiasi su išėjusiųjų. Nori nenori, o siela virpa...

– Nieko nepadarysi – toks kalendorius. Prieš saulės, prieš Kristaus atėjimą juk turi žmogus ir susiraukęs pasėdėti. O žmonės labiau šįmet kenčia, nes jų gelbėti neateina balta spalva. Kai pasninga – būna lengviau. Tas baltumas žmogų ir pakelia. Būdavo, skaičiuoju dienas, pusdienius, net valandas išbraukiu... Dabar to nedarau. Žiūriu, kaip bitės iškišę snapus žiūri į mane. Pamirksės, pamirksės, ir, žiūrėk, jau lenda kokia žibutė mėlyna iš žemės. Zylutė jau cyp cyp – amžinas paukštis... Aš jos net nemačiau prie seno kelio, tik girdėjau. Dar dešimt dienų iki to cyp cyp, o ji jau sveikinasi.

Šiltas ruduo įlindo į žiemos teritoriją. Bitės šįmet ilgai šaukštų nepadėjo, vienos iš kitų vagiliavo. Ir tarp bičių yra apsukresnių! Tik pamanyk – trys bitės, o du trys kibirai medaus! Rudenį dažnai bitės taip elgiasi. Moksliškai tai vadinasi atviras ir slaptas vagiliavimas. Vienos jau sėdi, šalta, mano – tuoj mirsime, o kitos galvoja: ne, reikia dar pasivogti!

Per premijos įteikimą vakaro vedėjas poetas, Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis retoriškai paklausė, apie ką mes visi kalbėtume, jeigu aš "pagal savo amžių – piemenaitis, tačiau jau pliktelėjęs" prieičiau prie tokių garbių klasikų (Kristijonui Donelaičiui – 300, Dionizui Poškai – 250, Antanui Baranauskui – 180)? Galiu atsakyti nedvejodamas – apie bites!

– Tikėjime yra mūsų idėjų ištakos, mūsų žinojimas, kaip gyventi, kaip atsirinkti, kas teisinga, o kas tik laiko grimasos? Kaip suvokiate Dievą? Koks jo veidas iškyla prieš akis, kai į jį nukrypsta klausiamas žvilgsnis, iškylus sunkiems egzistenciniams klausimams?

– Nesistengiu suvokti. Labai patinka ta frazė: "– Netikiu Dievą... – O Dievas tavimi tiki!"

– Jei Dievas – nežinomybė, tai galiu atsakyti – nežinau. Bet abejojantis, anot Antano Maceinos, blogiau už netikintį. Sykį gulėjau Klinikose, ir jau buvo pakviestas kunigas paskutiniam patepimui. Pradėjau pasakoti, kad aš Dievą mylėjau, stengiausi neužgauti, net kelis kryžius nudažiau, ir dar kokiais keliais brangiais dažais?! Žiūriu, kunigas raukosi... "Nutilk, – sako. – Ar gailiesi, sakyk?" Toks buvo jo paskutinis argumentas.

Kaip atkurti tą būseną? Kaip gailėtis? Man atrodo, kad gailėdamasis net kažką bloga darau?

– Jeigu pasaulyje yra stebuklų, tai tik ten, kur ką nors išgyvename su kitu žmogumi. Ir atvirkščiai. Nieko skaudesnio ir baisesnio gyvenime nėra už mūsų vienų kitiems padarytas skriaudas. Ir angelais, ir demonais vieni kitiems tampame. Kokia savo patirtimi pasidalytumėte?

– Sykį savo dukters Elenytės paprašiau: "Pamokyk mane, Elenyte, rašyti." Maniau sau – vaikišku lygiu pasikalbėsime.

"Kaip man gera, kai aš rašau, – atsakė man Elenytė. – Kitą dieną aš net stebiuosi, kaip aš galėjau taip parašyti? Apie šunį, apie blusą, apie kelią."

Kai būna širdyje dvasinis gerumas, tada ir parašau tekstą, kuris jaudina visus žmones. Tai prilygsta stebuklui. O vaikas (sūnus – aut. past.), kai buvo mažiukas, vis prašydavo: "Pasakyk man baisių žodžių, kad aš drebėčiau."

Turėjau nusipirkti sinonimų žodyną. Varčiau ir skaičiau, ir dabar dar turiu užsirašęs visokius baisūnus ir siaubūnus. Dailininkas Vidas Miliūnas sakydavo, kad jo vaikui baisiausias žodis "maumas", o maniškiam? Taip ir neišsiaiškinau, kodėl raudonlūpis baisiau už raudondantį? Reikėtų užsiimti ir padaryti vaikų darželiuose tyrimus, gal paaiškėtų, ko labiausiai bijo seimūnų ir visokio plauko ministrų vaikai?

– Kiekvienas turime savo suvokimą apie meilę, harmoniją, gėrį ir apie tai, kas nepatinka, žeidžia, pyktina. Esate tarsi atsiribojęs nuo išorinio pasaulio, kas ką sakytų, manytų? Ar tai sąmoningas apsisaugojimas nuo šiandienio gyvenimo destrukcijos? Ar tas pozityvus mąstymas – aukštų vibracijų siekimas ir saugojimas dėl kūrybos?

– Ne aš, o mane kažkas saugo. Stengiuosi neiškišti pirštų iš maišo, kurį neša likimas. Šešerius metus statau namuką. Kai kas nors klausia, kam aš jį statau, atsakau – trims knygoms parašyti. Ir atsisėsiu, ir rašysiu... O A.Baranauskas sakys – gerai darai... Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos direktorius Romas Kutka per premijos įteikimo vakarą man padovanojo A.Baranausko eilėraščio faksimilę. Pasikabinsiu tame namelyje, ir jis bus tarsi arčiau, tarsi abu susimetę sėdėsime... Ir tas A.Baranausko sėdėjimas klėtelėje... Mano sėdėjimas – lyg koks garantas. Kol bus literatūra, kol bus lietuvių kalba rašančiųjų, tol bus ir lietuvių tauta. Ypač daug tų tekstų ir nereikia. Kelių tokių " Šilelių" kaip A.Baranausko, kad išliktų širdyje tie žodžiai.

Kiekvieną kartą atidavęs rankraštį leidėjui manau, kad tai, kas liko nuo tos knygos, bus kitai. Bet niekada taip nebūna. Visai kitoks tampi po kiekvienos knygos. Tarsi karmiškai ta patirtis visai netinka. Lyg kažkokius kalnus tenka perlipti, už kurių tie likę tekstai tampa visai nesvarbūs ir nereikalingi. Ir kiekvieną knygą vėl pradedu nuo nulio.

Ir visų klausinėju, kaip man parašyti knygą?

– Kodėl žmonės skaito, kodėl myli poeziją? Būtent myli, o ne mėgsta, kaip sako apie knygas ar kitus pomėgius?

– Žmogus yra Dievo nebaigtas eilėraštis, todėl kiekvienas stengiasi jį pabaigti arba pasidaryti gražesnę jo kopiją.

– Esate minėjęs, kad tėviškėje, Sarginės kaime (Prienų r.) esate pasodinęs net tūkstantį ąžuoliukų. Kaip ir kada kilo toks troškimas palikti po savęs žaliuojančius medžius?

– Nebuvo ir nėra tokio tikslo. Kai kur pakrūmėje pamatai kokį lapuką, imi jo linksmumą ir parsineši namo. Negalvoji, kad juo papildysi namus, o kad prisidėsi prie to linksmumo. To medžio net nematyti, kai pasodini, – tik kuoliukai, įvairiausiais spalvotais kaspinukais apraišioti.Visas plotas raudonuoja. Vaikų išaugtus drabužėlius plėšau, jais aprišu, ir kartu pririšu. Gražu. Kaip rytiečių medžiai.

Aplinkinių kaimo gyventojų siaubui sodinu. Kur tai matyta ariamą žemę apsodinti krūmais? Šitaip gražiai kviečiai augtų... Taip jie mąsto.

Kai dar buvo kolūkis, naktį sodindavau iš lauko kampučio. Traktorininkai aria, ir tik iš ryto pamato, bet jau prigimtinis dalykas, kad pasodinto medžio negalima išrauti, o brigadininkams jau nerūpėjo kolūkio laukas – jau permainos artėjo.

Informacinis pranešimas

Šuniui
Nereikėjo pasakoti,
Kas naujo pasauly –
Vos kieme sustoju,
Pribėgęs
Apuosto mašinos ratus.

Seniai pastebėta –
Daugeliui šunų
Mašinos ratai
Sukelia norą pasakoti.

Vos namo sugrįžtu,
Šuniukas
Prie mašinos pribėga
Ir, koją pakėlęs,
Ant vieno jų
Tuoj pat parašo
Laišką viso pasaulio šunims.

* * *

Žiemą agurkai supranta paprastai –
Ją reikia ištverti stiklainy.
Gerai tai ar negerai?

Agurką,
Kuris nespėjo į stiklainį įšokt,
Žiema užpuola –
Gerai tai ar negerai?

Dažnai eidavau į rūsį
Pasižiūrėti –
Gerai tai ar negerai?
Žiemą agurkams reikia tylėti.

Mano avys nuėjo toli

Iš pradžių buvo taip:
Kur bepažvelgsi –
Žolė
Žolė
Žolė

O paskui atsitiko taip:
Kur beatsigręžtum –
Avys
Avys
Avys

Nors ir prieš tai būdavo
Kur koją bestatytum
Spiriukas prie spiriuko
Iki pat horizonto.

Kai mano avys nueina toli
Šaukiu – me –
Kad jos suprastų

O kai būnų tarp jų
Aš taip ir galvoju
– Me –

Bičių santykiai su kitais vabzdžiais

Galbūt jos taip juos įvardina –
Tai kiti žmonės.

* * *

Sekmadienį pašto nenešioja,
Bet laišką atnešė.

Pašto dėžutėj –
Geltonas lapas,
Jau kito medžio.

Pašto dėžutė tuščia,
Bet, kai iš jos paimi, –
Visada lieka
Kitam kartui.

Sakmės papildymas

Nueiti nežinia kur,
Parnešti nežinia ką –
Kad niekas nežinotų,
Ar aš jau sugrįžęs,
Ar neišėjęs.

Eilėraščiai iš rinkinių "Joju vienas" ir "Upė Jekaterinai".