Kurį laiką Klaipėdos muzikinio teatro nerodyta J.Strausso operetė „Šikšnosparnis“ sugrįžta į sceną, intriguodama artistų vardais.

Tikros scenos pažibos

Šiame nuotaikingame pastatyme žiūrovai šiuokart matys popmuzikos atlikėjus Deivydą Norvilą (Deivį) ir grupės „El Fuego“ narį Tomą Pavilionį, sukūrusius meilužio Alfredo vaidmenį. O viename pagrindinių Henriko Aizenštaino vaidmenyje – scenos pažibas Mindaugą Rojų ir Mindaugą Gylį. Taip pat spektaklyje pasirodys solistai Svetlana Konstantinova, Dalia Kužmarskytė, Rita Petrauskaitė, Aurelija Dovydaitienė, Artūras Kozlovskis, Kęstutis Nevulis ir kiti.

Spektaklį prieš penkerius metus pastatė ne tik uostamiestyje jau pagarsėjusi menininkų komanda. Režisavo Ramūnas Kaubrys, scenografiją sukūrė Artūras Šimonis, kostiumus – Jolanta Rimkutė, choreografiją – Aurelijus Liškauskas, muzikos vadovas ir dirigentas – operetės meistru vadinamas Stasys Domarkas.

Į vieną žaismingiausių ir gražiausių J.Strausso operečių „Šikšnosparnis“ Klaipėdos muzikiniame teatre publika kviečiama kovo 5 ir 12 d. 18.30 val.

Dainuoti nelengva

„Šikšnosparnis“ reikalauja ištvermės. Iš šalies atrodo – melodinga, graži operetė, bet dainuoti nėra lengva. Melodijos šokinėja nuo žemų iki aukštų natų, be to, muzikos tempas, vaidyba, kūno plastika – viską reikia atlikti nepriekaištingai“, – spektaklio subtilybes atskleidė M.Rojus, beje, tik prieš metus parengęs Aizenštaino partiją. Kai po sėkmingo dalyvavimo televizijos projekte „Triumfo arka“ solistui buvo rekomenduota tapti tenoru.

Operetė vis dar laikoma lengvo pobūdžio muzikos žanru, tačiau dainininkas Deivis ją vertina kitaip. Solisto žodžiais, tai –  vienas sudėtingesnių žanrų. „Operoje gali patogiai atsistoti, tvirtai įsiremti kojomis į grindis ir dainuoti. Operetėje posmelį veja refrenas, tada šokis, vėl posmelis, refrenas, šokis, todėl akimirksniu išryškėja vokalinis ir fizinis artisto pasirengimas. Operetei reikalinga kone sportinė forma, o kur dar vaidyba?!.“ – dėstė Deivis.

Jauniausias teatro solistas T.Pavilionis „Šikšnosparnyje“, kaip ir Deivis, dainuojantis meilužio Alfredo partiją, sakė, jog, nepaisant grupės „El Fuego“ populiarumo, save mato tik profesionalioje teatro scenoje. Jam kiekvienas naujas vaidmuo – balso tobulinimo mokykla. Todėl stengiasi ir  randa galimybių derinti darbą teatre su „El Fuego“ koncertine veikla.

Intriguoja siužetas

Operetėje visada intriguoja siužetas. Apie ką pasakojama „Šikšnosparnyje“? Operetė sukurta 1847 m., bet joje atskleidžiamos aktualios nūdienos problemos – analizuojami  santuokinės moralės klausimai, narstoma ištikimybės tema. Aizenštainų šeima – vyras ir žmona kelerius metus gyvena drauge. Jie turtingi ir, atrodo, laimingi, bet vis dėlto kažko trūksta. To trūkstamo vyras ieško kitur. Jo manymu, per kelerius bendro gyvenimo metus moterį galima pažinti lyg perskaitytą knygą. Bet ar tai tiesa? Ar moteris sugebės susigrąžinti vyro dėmesį, tegul pamato patys žiūrovai.

Dar reikėtų pridurti, jog kiekvienoje operetėje būtinai turi būti herojinė pora. „Šikšnosparnyje“ tai – Rozalinda ir Henrikas Aizenštainai, šiuos vaidmenis sukūrė dvi artistų poros – D.Kužmarskytė ir S.Konstantinova bei M.Rojus ir M.Gylys. Privalo būti ir kita, šiek tiek komiška pora. „Šikšnosparnyje“ – tarnaitė Adelė (R.Petrauskaitė) ir Aizenštaino bičiulis Falkas (K.Nevulis ir Virginijus Pupšys).

Neapsieinama be komikų

Klasikinė Vienos operetė negali apsieiti be komikų. Ir čia toks yra –  kalėjimo prižiūrėtojas (Šarūnas Juškevičius ir Stasys Rezgevičius). Žinoma, turi būti choras ir baletas. Visa tai žiūrovai matys „Šikšnosparnyje“, trečiojoje ir vienoje populiaresnių valsų karaliumi tituluojamo J.Strausso operetėje.

Muzikos žinovų teigimu, tik J.Strausso dėka operetė tapo lengva, žvalia, optimistiška, sąmojinga, puošniai aprengta ir ryškiai skambančia muzikine komedija. J.Strausso operetėse nevaržomai vyrauja šokio stichija: valsas, polka, galopas, čardašas. Būtent šokio dvasia, jo charakteris prisodrina veiksmą veržlaus judėjimo, suteikia šventiškumo pojūtį, romantiškai pakilių jausmų šėlsmą ir burkavimą.