Šį rudenį Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kvietimu, įgyvendinant kampaniją „Skaitymo ambasadorius“, minėtos rašytojos lankėsi Lietuvoje. Pokalbio metu K. Jehoruškina (K. J.) ir K. Mikhalitsyna (K. M.) dalijosi mintimis, kaip literatūra gali tapti paramos ir stiprybės šaltiniu, stiprinančiu vaikų atsparumą bei padedančiu išlaikyti kūrybiškumą net karo sąlygomis.

– Jau nuo 2014 m. gyvenate karo su Rusija sąlygomis, o 2022 m. prasidėjo plataus masto invazija Ukrainoje. Kaip tai pakeitė jūsų, kaip vaikų rašytojų, gyvenimą ir kūrybą?

K. J.: 2014-aisiais, kai Rusija pradėjo agresyvius veiksmus prieš Ukrainą, inicijavau savanorišką projektą „Gerumo paketai“ žuvusių, sužeistų ar dingusių be žinios Ukrainos karių, taip pat Orumo revoliucijos dalyvių vaikams. Prisimenu, kad tų metų kovą, kai krikštijome savo trijų mėnesių dukrą, Rusija surengė pseudoreferendumą ir aneksavo Krymą. Nuo tada karo tema tapo nuolatiniu mano knygų palydovu. Ji nebuvo pagrindinė, bet svarbi.

Pavyzdžiui, vienoje knygoje norėjau atskleisti netekties temą, su kuria susidūrė daugelis Ukrainos šeimų. Sukūriau pasakojimą apie tėvą – karo gydytoją, kuris žuvo. Knyga vadinasi „Tėtis gydo žvaigždes“. Vėliau ji buvo įtraukta į mokyklinį vadovėlį. O knygoje „Riešutėnų drąsuolių pasakaitės“, kuri išleista ir lietuvių kalba, viena istorija pasakoja apie voverių šeimą, kuri buvo priversta palikti savo gimtąjį mišką dėl gaisro. Nors pradiniame variante tai buvo ne gaisras, o skraidančios voverės iš Šiaurės, užėmusios mišką. Prisimenu, kad viena Rusijos leidykla netgi norėjo nupirkti šios knygos teises, bet aš atsisakiau.

Net karo metu vaikai gali jaustis bent kiek saugesni, jei suaugusieji sugeba juos apgaubti rūpesčiu. 

2022 m. vasarį su šeima tapome pabėgėliais savo pačių šalyje. Turėjome išsikelti iš Kyjivo srities į Vakarų Ukrainą, palikdami savo namus ir gėles, ir prisitaikyti prie naujos realybės. Pirmosiomis invazijos savaitėmis parašiau knygą „Mano priverstinės atostogos“, kuri taip pat išleista lietuviškai. Knyga paremta tikrais įvykiais ir išgyvenimais, taip pat mano pokalbiais su dukra. Dabar ji yra išversta į danų, švedų, lenkų, gruzinų ir bulgarų kalbas, o Švedijoje pelnė „Piterio Peno“ apdovanojimą – „Sidabrinę žvaigždę“ („IBBY Sweden“). Kai pristatau šią knygą Ukrainos mokyklose, kurios buvo atstatytos po sunaikinimo, vaikai atpažįsta save ir sako: „Jūs parašėte apie mus!“ Kai pristatau ją užsienyje, skaitytojai kartais sako: „Dabar geriau suprantu, ką patyrė mano klasės draugai ukrainiečiai.“

Šiemet pasirodė mano nauja knyga vaikams, kuri taip pat perteikia karo patirtį, nors pats karas joje tiesiogiai neminimas. Ji vadinasi „Mes turime nematomą tigrą“ ir yra skirta mano sūnui – šią istoriją išgyvenome kartu su juo. Kai prasidėjo plataus masto invazija, sūnui buvo beveik treji. Jis dar mažai kalbėjo, bet nerimą išreikšdavo žaisdamas. Jis sakė, kad mūsų naujuose namuose atsirado nematomas tigras, kuris jį gąsdina. Sūnus matydavo tigrą ant šviestuvo, vonioje, tualete – o aš turėdavau jį „išvaryti“. Galiausiai sūnaus baimė išnyko, ir aš nusprendžiau užrašyti šią istoriją.

K. M.: Visų pirma, labai svarbu, kad nurodėte, jog karas prasidėjo 2014 m. Man tai savotiškas ženklas, kad mūsų šalys yra labai artimos istoriškai ir šiuo metu padedam vieni kitiems išgyventi. Juk žinome, kas yra Rusija.

Manau, kad nuo 2014 m. buvo mano tylos laikotarpis. Tiesą sakant, daug neparašiau, nes tai buvo tarpsnis, kai mano kalba buvo užgniaužta. Kaip įvardyti tai, kas neįvardijama? Kaip apskritai išsiaiškinti, kas vyksta?

Tuo metu parašiau tik porą eilėraščių suaugusiesiems, bet aktyviai rašiau vaikams. Kone populiariausios knygos (jei taip galima sakyti apie savo knygas) buvo parašytos ir išleistos nuo 2014 m. O nuo plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios viskas apsivertė aukštyn kojomis. Beveik nustojau rašyti vaikams, tačiau visada buvau labai įsitraukusi į veiklas su vaikais: bibliotekose arba prieglaudose Ukrainoje ir užsienyje. Atlikdavome užduotis, naudodamiesi turimomis knygomis, nebūtinai mano.

Vietoj to rašau eilėraščius. Sakyčiau, jie nuolat užlieja kaip bandymas dokumentuoti realybę, išlaikyti ją matoma. Mėginu eilėraščiais pasiekti žmones užsienyje, nes gana lengva nusigręžti nuo siaubingų naujienų, kurios užgriūva lyg lavina. Mes gyvename tokioje situacijoje – jei kreipiesi į užsienio visuomenę, paprastai po kurio laiko žmonės pavargsta. O eilėraščiai... Iš esmės eilėraštis yra labai asmeniška – tai, ką jauti. Štai kodėl eilėraščiai vis dar kuriami, jais bandoma dokumentuoti įvykius. Man, kaip autorei, tai visų svarbiausia. Kai vyksta tiek baisių dalykų, tiesiog gali pasiklysti. O štai eilėraštis – kai ką nors parašai, kai tam siaubui suteiki žodinę formą, jis lieka, ir tu gali sugrįžti prie to eilėraščio, perskaityti dar kartą, kas nutiko, koks įvykis tai sukėlė.

– Kaip jūsų kūryba ir su ja susijusi veikla gali padėti vaikams, išgyvenantiems traumines patirtis, netektį?

K. J.: Nuo pirmųjų invazijos mėnesių savanoriavau, vesdama dailės terapijas pabėgėlių vaikams: skaitėme „Riešutėnų drąsuolių pasakaites“, vaikai kūrė komiksus ir išgalvodavo savo superherojus, kurie įveikdavo baimes. Vėliau panašias terapijas vedžiau išlaisvintose teritorijose, prie fronto linijos ir pabėgėlių centruose užsienyje. Taip pat dirbau su vaikais, kurie neteko tėvų ar buvo sužeisti dėl karo. Manau, tokia pagalba vaikams labai svarbi – jiems reikia ramių, atvirų suaugusiųjų, kurie yra pasiruošę išklausyti, padėti įvardyti emocijas ir jas transformuoti. Net karo metu vaikai gali jaustis bent kiek saugesni, jei suaugusieji sugeba juos apgaubti rūpesčiu. O kai patys suaugusieji praranda pusiausvyrą, deja, vaikai būna priversti pernelyg anksti suaugti ir prisiimti atsakomybę.

K. M.: Kai eini į kokį susitikimą su vaikais, ypač karo metu, ir nepažįsti savo auditorijos, jauti didžiulę atsakomybę. Turi būti itin atsargus rinkdamasis žodžius, kad netraumuotum jų iš naujo. Bet jei aš, kaip vaikų rašytoja, galiu su tais vaikais praleisti valandą, jei mes galime juoktis, žaisti, kvailioti ir linksmintis, – tai jau labai daug. Žinoma, kritiškoji mano dalis pasakytų, kad to nepakanka, bet racionaliai mąstant – valandą besijuokiantys ir žaidžiantys vaikai jau yra šis tas. Jie grįš į tą pačią situaciją, kasnakt slėpsis priedangoje, nebeturės namų ar ką nors praras. O knyga yra saugi vieta pabėgti arba transformuoti tai, ką sunku išreikšti žodžiais. Ne tik vaikai, bet ir šalia jų esantys suaugusieji neturi tam jokių išteklių.

Turime labdaros fondą „Vaikų balsai“. Jis pradėjo dirbti su vaikais ir jaunimu, siekdamas padėti mokantis, įveikiant psichologinius sunkumus ir sprendžiant šeimos problemas. 2024 m. nuspręsta rengti kursus, pirmiausia – kūrybinio rašymo kinui, t. y. scenarijų kūrimo. Parengiau kursą apie poezijos rašymą. Pusę metų vyko susitikimai su jaunuoliais nuo 14 iki 18 metų per „Zoom“ platformą. Jie kūrė poeziją, kalbėjome apie visus įmanomus dalykus (...). Projekto pabaigoje Karpatuose atlikome rezidentūrą, o tada išleidome visų dalyvių eilėraščių rinktinę, taip pat ir garsinę knygą vaikams. Jaunuoliai labai džiaugėsi, kad kelias dienas visi kartu pabuvo Karpatuose.

Kuo daugiau dirbu su Ukrainos jaunimu ir vaikais, tuo labiau viliuosi, kad išgyvensime – viltis yra tai, į ką galime įsikibti. Vaikai – nuostabūs. Jie sąmoningi, daug nusimano apie tai, kas vyksta ir kodėl vyksta. Jie labai nori tapti geriausiais žmonėmis, nepaisant visko. Jie – mano viltis. Man didžiulė garbė karo metu dirbti su tais vaikais ir jaunimu.

– Kaip pasikeitė Ukrainos vaikų skaitymo įpročiai, kokios temos tapo aktualios prasidėjus Rusijos karinei invazijai? Kokiomis iniciatyvomis siekiama padėti vaikams net karo metu atrasti knygų skaitymo džiaugsmą?

K. J.: Invazijos pradžioje vaikams ir tėvams reikėjo knygų apie karą – jie norėjo suprasti šią patirtį, suvokti, kaip su ja gyventi. Dabar karo tiek daug, jis toks intensyvus, kad žmonės labiau nori pramoginės literatūros. Jei ji ir apie karą – tai kad būtų fikcinė, fantastinė ar apie senus laikus. Tai suteikia saugaus atstumo iliuziją.

Nuo 2022-ųjų dalyvauju įvairiose savanorystės akcijose, skatinančiose skaitymą: „PEN Ukraine“, Ukrainos knygų instituto, bibliotekų iniciatyvose. Taip pat periodiškai rengiu virtualius susitikimus su skaitytojais iš įvairių regionų. Pavyzdžiui, turėjau tokį susitikimą su vaikais iš Chersono srities – jie jungėsi iš įvairių Ukrainos regionų ir net iš Rumunijos. Dauguma jų jau pasitraukę, nes išlaisvinus šį regioną jis tapo fronto zona ir kasdien yra apšaudomas.

K. M.: 2014 ar 2015 m. pasirodė pirmoji ukrainietiška paveikslėlių knyga apie karą „Kaip karas pakeitė Rondą“, sukurta Romanos Romanyšyn ir Andrijaus Lesivo. Ir tai buvo ne šiaip pirmoji paveikslėlių knyga apie tai, kas vyko Maidano metu, per Krymo invaziją ir Luhansko srityje. Anuomet tai buvo labai universalu, nes Rondas yra tiesiog apskritimo formos miestas – kažkas labai idealaus, tai, ką kiekvienas vaikas, kiekvienas asmuo brangina. O tada prasideda karas ir ši tobulybė sunaikinama. Tačiau jei visi gyventojai, kad ir kokie maži ir trapūs būtų, susiburia ir kovoja – jie išgyvens (nors ir liks sužeisti). Taigi, šviesa skverbiasi į šviesą. Šviesą įmanoma išlaikyti net slogiausioje tamsoje. Prasidėjus plataus masto invazijai šios knygos populiarumas vėl išaugo.

Manau, kad pagrindiniai vaikų literatūros žanrai ar, tiksliau sakant, labiausiai matomi žanrai dabar yra eilėraščiai ir esė, nes jie yra lengvesni. Jie labai emocingi, gana trumpos formos, tokie, kokius galima rašyti net būnant apkasuose. Kai kurie vaikų rašytojai dabar apkasuose, pavyzdžiui, rašytojas Oleksandras Šatochinas, poetas Serhiyimas Pančekas. Ir tai labai reikšminga, kad tie žmonės kurie tiesiogine prasme gina mūsų gyvybę, vis dar kuria. Svarbu pamatyti pasaulį jų akimis.

Mes ginamės – kas yra svarbu, ir tai, ką darome, kyla iš meilės bei noro išsaugoti kuo daugiau mūsų pasaulio. Literatūra puikiai tam padeda. Tad ukrainiečių autoriai vis dar kuria knygas vaikams: ir apie karą, ir ne apie karą. Tai tiesiog nuostabios, linksmos knygos mažiesiems, ko jie ir nusipelnė.

– O kokia apskritai dabar yra knygų leidybos ir platinimo situacija Ukrainoje?

K. J.: Viena vertus, atsiranda naujų leidyklų ir knygynų – žmonės nori skaityti. Antra vertus, rusai naikina infrastruktūrą, žudo leidyklų darbuotojus, bombarduoja sandėlius ir spaustuves. Pavyzdžiui, 2024 m. jie smogė didžiausiai Ukrainos spaustuvei „Factor-Druk“, kur buvo spausdintos „Riešutėnų drąsuolių pasakaitės“, „Mano priverstinės atostogos“ ir daugelis kitų knygų. Keli darbuotojai žuvo, pastatas ir įranga buvo sunaikinti.

Didelė problema – kad daug Ukrainos vaikų išvyko iš šalies. Knygų siuntimas brangus, todėl galimybės pabėgėliams gauti ukrainietiškų knygų – labai ribotos. Manau, tokios iniciatyvos kaip bibliotekoje Anykščiuose, kur įkurtas Ukrainos knygų centras, – labai vertingos. Ten yra didelis ukrainietiškų knygų pasirinkimas vaikams ir suaugusiesiems, ir ukrainiečiai iš visos Lietuvos gali jas skolintis.

Reikia nepamiršti, kad žmonės dėl karo nuskurdę. Tai matyti iš leidyklų ataskaitų: knygos brangsta, o perkamoji galia mažėja. Kai kurios šeimos rūpinasi tik išgyvenimu, ypač fronto regionuose. Be to, daugybė vaikų buvo pagrobti rusų ir išvežti į Rusiją. Nemažai vaikų žuvo – jie nebeskaitys knygų...

K. M.: Pastarąjį pusmetį Ukrainoje labai sumažėjo perkamoji galia ir susidomėjimas vaikų literatūra. Turbūt todėl, kad daug žmonių palieka šalį, o daugiausia – moterys ir vaikai. Manau, tai nutiko pirmą kartą nuo tada, kai Ukraina atgavo nepriklausomybę. Nes iki tol paklausa augo, buvo išleidžiama vis daugiau knygų, daugėjo vertimų į ukrainiečių kalbą ir labai skirtingomis temomis: manga, komiksų ir kt.

Kai 2024 m. gegužę Rusija smogė spaustuvei „Factor-Druk“, sulėtėjo visi spaudos procesai. Anksčiau knygai išspausdinti prireikdavo, tarkime, mėnesio, vėliau tai kartais užtrukdavo ir iki keturių mėnesių. Šiaip ar taip, „Factor-Druk“ pagrindinė leidykla vis dar dirba ir nuo plataus masto invazijos nebuvo nustojusi dirbti, išskyrus tam tikrą laikotarpį, kai buvo per daug rizikinga eiti į darbą.

Ukrainos kultūros institutas turi leidėjų rėmimo programų. Vyksta konkursas, kuriam pateikiami sąrašai su knygų pavadinimais, autorių vardais ir pagrindimu, kodėl svarbu dabar tai išleisti. Tam tikra pinigų suma skiriama leidybai, o knygos, kurias remia ši programa, dažniausiai patenka į bibliotekas.

Deja, kiek žinau, biudžete, skirtame knygoms įsigyti ir atnaujinti bibliotekų fondus, žioji didžiulė skylė. Pinigų pakanka padengti tik 1 proc. knygų, o bibliotekoms reikia bent 5 proc.