Knygos

Ko nepasakė trys karaliai

Biblijos tekstai, keliantys daugybę diskusijų, nuolat tampa įkvėpimo šaltiniu grožinei literatūrai.

Ji „savinasi“ siužetus, ištartus žodžius ir personažus. Ypač tuos, rodos, reikšmingus biblinius personažus, kurie vos paminėti pradingsta ir tolimesniuose pasakojimuose nebefigūruoja.

Prancūzų rašytojas M. Tournier, naudodamasis visiška kūrybine laisve, savo krikščionišku išsilavinimu ir menka (bet įkvepiančia) ikonografija, romane „Kasparas, Melchioras ir Baltazaras“ sukuria gyvus paveikslus tų, kurie mums tėra Kalėdų simboliai.

Trys karaliai šiame romane visų pirma – žmonės: su savo pomėgiais, silpnybėmis ir žemiškais instinktais. Niekaip vienas su kitu nesusiję ir vienas kito iki tam tikro laiko nepažinę. Skirtingų motyvų „išjudinti“ į kelionę, tikriausiai paties likimo vedami jie susitinka Jeruzalėje, svečiuojasi pas karalių Erodą, tampa Judėjos karalystės įgaliotiniais, kuriems patikėta pagarbinti Išganytoją, karaliaus Erodo išdavikais ir didžio stebuklo liudininkais...

Juodaodį Kasparą vytis krentančią žvaigždę privertė meilė savo baltaodei vergei Biltinei. Estetas ir meno žinovas Baltazaras krintančioje kometoje atpažino „savo vaikystės drugį vėliavnešį“. Melchioras – jaunas, naivus netekęs valdžios karalius atėjo į susitikimą su karaliais tam, kad suvoktų, jog „susidūręs su valdžia susitepi visam gyvenimui“... Galima sakyti, kad kelionė ir trumpas susitikimas su ką tik gimusiu kūdikiu tvartelyje jiems atveria akis ir paakina, Kasparo žodžiais tariant, „visus supanašėti su tais, kuriuos mylime, matyti jų akimis, kalbėti jų gimtąja kalba, juos gerbti“ (P.156).

Skyrelyje „Post skriptum“ autorius aiškina, kad kelios „Evangelijos pagal Matą eilutės – vienintelė užuomina apie karalius išminčius Šventajame Rašte. ...> Matas nenurodo jų skaičiaus. Išvada, jog jų būta trijų, paprastai daroma iš to, kad paminėtos trys dovanos – auksas, smilkalai ir mira“. (P.197). Galėjo būti ir daugiau karalių... M. Tournier leidžia suprasti, kad princas Taoras, ieškojęs „rachatlukumo su pistacijomis“ recepto, yra tas ketvirtasis karalius, kurio „ėjimas link“ kūdikėlio ypač sudėtingas: soti ir lengvabūdiška jaunystė, lengvabūdiška kulinarinė ekspedicija, trisdešimt treji sunkūs darbo metai Sodomos druskos kasyklose ir pirmoji komunija žemėje...

M. Tournier kuria spalvingą meno ir meilės, kančios ir išdavystės, įtampos ir tobulos ramybės kupiną pasaulį, kuriame prie „gimdančios Mergelės ir gimstančio Kūdikio“ išdidžiai mąsto jautis ir savo vargus porina asilas, kuriame savo vienatvėje kenčia karalius Erodas, o „nenusisekusį“ Abraomo aukos spektaklį pakeičia dieviškasis sūnaus aukojimo perversmas...

Knyga ne didaktiška ir ne dogmatiška: joje skleidžiasi žmogiškasis savęs pažinimas - kai nuo susidomėjimo savimi pereinama prie absoliuto pažinimo... Iš ten ir metaforiška kalba, poetiniai regėjimai ir filosofinė gelmė, romano įtaigumas ir paveikumas.

Tai prasmingas romanas, kurio mintys, anot leidėjų, „skverbiasi ligi pačių Europos dvasingumo ištakų“.