Kur link juda panašią istorinę, kultūrinę patirtį turintys Lietuvos, Latvijos ir Estijos teatrai? Pagal kokius receptus kuriami stebuklai šių šalių teatrų scenose, kokius tikslus kelia sau šiuolaikiniai šių šalių dramaturgai?

Atsakymus į šiuos klausimus tikimasi rasti spalio 24–27 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyksiančiame Baltijos teatrų festivalyje. Per tris festivalio dienas bus parodyti septyni projektai, sukurti remiantis lietuvių, latvių ir estų dramaturgija.

Festivalio išvakarėse pakalbinti Paavo Piikas, Uku Uusbergas (Estija) ir Janis Balodis (Latvija) pasidalijo savo požiūriu į šiuolaikinę dramaturgiją ir teatro misiją.

– Šiuolaikinė dramaturgija, kokia ji? Atspindinti dabartį? Gal kiekviena drama yra savotiškai šiuolaikiška, mes juk iki dabar skaitome klasiką, teatro pasaulyje ji vis dar itin aktuali? Tad apie ką turi galvoti šiandienos dramaturgas?

P.P.: "Manau, šiuolaikinis rašytojas turėtų numatyti klausimus, kurie bus aktualūs po kelių (ar kelių dešimčių) metų. Tad paradoksalu, bet šiuolaikinis rašytojas turi gebėti rašyti apie ateitį, o ne apie dabartį. Žinoma, mes galime ir turime interpretuoti klasikinius tekstus, paversti juos moderniais scenoje, bet rašytojas yra atsakingas už tų temų įterpimą, kurių trūksta klasikiniame kūrinyje."

J.B.: "Vienas šiuolaikinės dramos apibrėžimų – tai drama, kuriama dabar. Tokia drama susiduria su daugelių aspektų, kurie nebūtinai yra šiandienos atributai. Egzistuoja tekstai, sukurti prieš dešimtmečius ar net šimtmečius, kurie vis dar aktualūs. Tad kai kurie kūriniai turi potencialą išlikti aktualūs laiko tėkmėje, o kai kurie yra labai glaudžiai susiję su savo sukūrimo kontekstu ir, laikui pasikeitus, tekstas tampa nebeaktualus. Tai nėra nei gerai, nei blogai, taip tiesiog yra. Sakyčiau, tai netgi puiku. Šiuo metu rašau ir mėginu galvoti, kodėl kuriu ir kodėl kažkam mano tekstai svarbūs."

U.U: "Tikiu, kad į kiekvieną tekstą ar pjesę galima žvelgti iš šiuolaikinio suvokimo perspektyvos, kūrinys turi būti perskaitomas ir interpretuojamas remiantis šiandienos suvokimu. Bet žodis ir koncepcija šiuolaikinis neturėtų būti taip garsiai aptariama. Ypač, kai kalbame apie teatrą ar bent jau apie teatro ir jo kūrėjų santykį. Toks požiūris pavojingas, nes gali nuvesti iki teatro, kuris neturi jokios Tiesos savo viduje, tiktai ambicijas, emocijas, neturint vizijos ir atsakomybės. Taip gali sugriauti patį žmogų ir nuvesti ten... kur globali šiuolaikinė visuomenė jau ir taip yra. Tikiu, jog teatras visada yra čia ir dabar, tai reiškia, kad visada yra šiuolaikiškas. Na, arba toks nėra.

Šiandien dramaturgas, mąstydamas, ką daryti, turi remtis savo sąžine, o ne intelektualia smegenų grandine, skatinančia būti šiuolaikiškam ar naujoviškam. Tokio tikslo kaip naujumas išvis neturėtų būti. Kai menas yra tyras, kuriamas dabartyje, jis visada naujas. Tai ypač jaučiu sėdėdamas žiūrovų salėje. Su malonumu žiūriu, vadinkime, konservatyvų spektaklį, jei jis atliktas jaučiant būties didybę, kūrybinį tikslą. Tikras šiuolaikinis jausmas mane pasiekia būnant žiūrovų salėje iš magiškosios priežasties, kodėl kažkas kuria teatrą.

Tokius dalykus gali pamatyti, kai ieškai. Pastaruoju metu, stebuklingasis "kodėl taip yra?" praranda savo galią. Visur matau pinigus gaminantį teatrą, kuris menkai tepaslėptas po meno kūrimo etikete. Kita vertus, pastebiu, kaip šiuolaikiška yra būti šiuolaikiškam, o tai dažniausiai tėra tuščias gyvenimas. Noriu tikėti, kad magijos gimimas pirmiausia prasideda nuo sąžiningumo, kai sau atsakai, kodėl teatras, kodėl ši istorija ar vizija, kodėl? Ir šis "kodėl?" laiko teatrą teisingame kelyje, ypač dabar. Tuomet galbūt scenos menas galės plėstis iki šiuolaikinio koncepto. Arba ne."

– Kokie atsiskleidžia skirtumai tarp dramos rašymo ir jos tiesioginio kūrimo spektakliui dirbant su režisieriumi?

P.Piikas: "Abu būdai svarbūs ir turintys teigiamų pusių. Kai rašai vienas, gali gilintis į objektą ar problemą, skirdamas laiko paieškoms ir apmąstymams. Kolektyvinis darbas suteikia daugiau galimybių sceniniams eksperimentams. Manau, santykis tarp šiuolaikinio teatro ir dramos nėra problema, jei turi gerą tekstą, jis visuomet, vienokiu ar kitokiu aspektu, pasieks sceną. O jei turi gerą režisierių, jis/ji viską padarys dėl to aspekto atradimo ir parodymo scenoje."

J.Balodis: "Paprastai mano užduotis būna parašyti tekstą spektakliui – vyksta kūrimo procesas, o aš tuomet rašau tekstą. Manau, man svarbu žinoti, kad tekstas bus panaudotas. Tai taip pat reiškia, kad aš privalau rašyti, nes kitaip nebus spektaklio arba kūrybinė komanda pasirinks kitą rašytoją. Ir, tiesą sakant, kolektyviniu darbu aš labiau mėgaujuosi dėl to, kad, mano nuomone, tai atspindi vieną iš teatro būtinų sudedamųjų dalių – dialogą tarp žmonių ir konflikto galimybę. Konfliktas priverčia dalykus judėti sparčiau. Man atrodo, kad šiuolaikinis teatras ieško būdo, kaip patekti į nesaugią zoną ir šiam tikslui pasitelkia kokį tik nori dramaturginį tekstą."

U.Uusbergas: "Režisieriaus darbas – vieniša ir atsakinga pareiga, o dramaturgo – individualus kūrybinio įrankio sukūrimas, kurį režisierius ir aktoriai naudoja savo kūrybos procese. Bet teatras negali gimti be kolektyvinio darbo. Kitaip scenos menas mirtų. Taigi, pagrindinis mano kaip režisieriaus tikslas – suteikti pagalbą aktoriams naudojantis dramaturginiu įrankiu."

– Koks jūsų mėgstamiausias rašytojas ir kodėl?

P.Piikas: "Aš tokio neturiu. Britų dramaturgai man yra labiau prieinami, nes nėra kalbos barjero. Mėgaujuosi skaitydamas Peterį Barnesą, Tomą Stoppardą, Haroldą Pinterį ir kitus. Domiuosi Vokietijos ir Skandinavijos dramaturgija."

J.B: "Šiuo metu negalėčiau įvardyti vieno mėgstamiausio. Žaviuosi Martinu McDonaghu ir Jamesu Grahamu."

– Ko tikitės iš Baltijos šalių dramaturgijos festivalio?

P.Piikas: "Visada yra viltis, kad kažkas iš publikos įvykius ar kokią detalę spektaklyje identifikuos kaip reikšmingą ar atpažįstamą, remdamasis asmeninio gyvenimo patirtimi. Jei atsiras tas vienas žmogus (o gal net keli) tarp auditorijos, žiūrintis spektaklį "Nutrūkusi grandis", tai džiugins."

J.Balodis: "Mėginsiu atvažiuoti be jokių lūkesčių."

U.Uusbergas: "Esu jaunas ir dar gerai nesusipažinęs nei su Lietuva, nei su Latvija. Visad jaučiu pasididžiavimą tais žmonėmis, kuriuos sutinku scenoje ar kulisuose. Vis dėlto, jaučiu dvasinį sumišimą. Suprantu, kad mes visi žinome, kas yra Baltijos valstybės. Bet ką tai iš tikrųjų reiškia? Ar tai, jog kažkokiu būdu esame vieni? Ar ne? Kiti dažnai mus traktuoja, kaip vienetą, tokį požiūrį esu pats patyręs keletą kartų. Bet taip pat jaučiu, kad mes net nepažįstame vienas kito. Atstovauju tai kartai, kuri gimė ir augo nepriklausomybės metais. Taip pat gyvenu su vyresne karta, patyrusia labai sunkių laikų. Vienu momentu mums viskas pasikeitė, visuomenė tapo laisva. Bet laisvė negali būti tik tikslas, ji taip pat turi būti įrankis. Kartais jaučiu, kad mūsų "laisvumas" tereiškia gyvenimą sau pačiam ir tik dėl savęs. Taip elgiamės, nes mums niekas nedraudžia, nes mes dabar galime. Vis dėlto tai veda prie egocentrizmo, koncentravimosi tik į patį save, vertybių nunykimo, atrodo, jog tai ir yra dabarties tendencijos. Tad festivalyje tikiuosi patirti baltišką būtį."