Kokias knygas rašėme ir skaitėme 2020-aisiais?

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI) kūrybiškiausia 2020 m. knyga išrinko Undinės Radzevičiūtės romaną „Grožio ir blogio biblioteka“. Žinomos prozininkė kūrinys – vienas iš dvylikos LLTI ekspertų išrinkto finalininkų dvyliktuko.

"Kūrybiškumą sunku pasverti, todėl neturėtume sureikšminti dvyliktuko, o tai, kad knyga į jį nepateko, neturėtų reikšti neįvertinimo", – išvakarėse "Kauno dienai" sakė Lietuvos literatūros istorijos ir lyginamosios literatūros tyrinėtoja, literatūrologė humanitarinių mokslų daktarė Aušra Jurgutienė.

Su dr. A.Jurgutiene kalbėjome apie 2020 m. Lietuvoje išleistas knygas lietuvių kalba, praėjusių metų lietuvių literatūros tendencijas.

Šiais raštingumo laikais tegu rašo ir leidžia knygas kiekvienas, nors nemanau, kad kiekvienas nori ir gali rašyti.

– Kasmetėje diskusijoje aptartos praėjusių metų lietuvių autorių knygos. Jų pernai išleista kiek daugiau nei 500. Daug tai ar mažai?

– Patikslinsiu – 530 grožinės literatūros ir atsiminimų knygų. Žiūrint, su kuo tokį skaičių lyginsime, aišku, kad didesnių šalių literatūrose jis yra daug didesnis. Asmeniškai man niekada neatrodė, kad knygų leidžiama per daug, nes jų rašymas ir skaitymas ne toks ir labai blogas užsiėmimas. Tai kodėl jį riboti? Kitas dalykas, kai tokį skaičių turi pareigą ekspertuoti, tada jis prislegia, nes niekada sąžiningai visko neperskaitysi, o tai darydamas, ir surandi daugybę tau visai neįdomių knygų.

Ekspertė: „Yra neginčytinas poreikis iš viso laisvai tekančio rašymo srauto atrinkti meniškai vertingus tekstus, todėl geriems kritikams darbo netrūksta“, – pastebi dr. A.Jurgutienė.

– Skelbiant kūrybiškiausių knygų dvyliktuką LLTI pranešime buvo minima, kad iš visų šių knygų, vertų literatūrologų dėmesio, – tik apie 100. Kodėl didžioji dalis parašytų knygų liko neįvertintos ekspertų? Ko joms trūko? Originalumo?

– Kai tampa aišku, kad visko nė vienas LLTI literatūrologas perskaityti negalės, tada įtraukiami papildomi ekspertiniai veiksniai – savos skaitymo patirtys ir kultūrinė aplinka. Juk mes nedirbame visai tuščiame lauke, tuo šimtuku knygų, kurias atsirenkame skaityti, sudomina recenzijos kultūrinėje spaudoje ir kitoje žiniasklaidoje, mūsų pačių lūkesčiai, kuriuos suformuoja rašytojų anksčiau išleistos knygos, kolegų nuomonės – visa tai skaitant belieka patikrinta, palyginti, susidaryti savo nuomonę.

Jei literatūrologų tikslas yra išrinkti dvylika kūrybiškiausių knygų, tai neišvengiamai liks daug neįvertintų knygų. Ko joms pritrūko, vienu žodžiu neatsakysi, tai jau atskirų knygų recenzavimo reikalas. Kur pradingo gero rašytojo Sauliaus Šaltenio ankstesnės kūrybos galia? Kodėl daugelio mėgstamam eseistui ir filosofui Liutaurui Degėsiui nesiseka rašyti romanų? O kai kam galima rasti aiškesnį atsakymą – puikiam Dovydo Pancerovo trileriui „Medžiojant tėvą“ kelią į dvyliktuką uždarė jo žanrui neadekvatus pernelyg literatūriškas stilius.

Kūrybiškos knygos skiriamasis bruožas, kurį vadiname originalumu, – kelti naujus klausimus sustabarėjusiam literatūros stiliui ir mąstymui.

Bet noriu pastebėti ir kitką – dvyliktuko rinkimas irgi turi neišvengiamo atsitiktinumo, galutinis jo sąrašas neatitinka asmeninių balsavusių ekspertų lūkesčių. Kiekvieno eksperto sudarytas dvyliktukas yra skirtingas, iš kurio paskui balsavimo aritmetiniu būdu sudaromas galutinis. Įdomu tai, kad dėl jo pusės geriausių knygų diskusijų nebūna, bet dėl kitos pusės – itin karštos, nes tikrai nelengva jų kūrybiškumą pasverti. Pavyzdžiui, mano dvyliktuke vietoj kelių dabar esančių buvo Linos Simutytės "Miesto šventė", Ievos Toleikytės "Raudonas slidus rūmas", Andriaus Navicko "Babilonas". Todėl neturėtume sureikšminti dvyliktuko, o tai, kad knyga į jį nepateko, neturėtų reikšti neįvertinimo. Nemažai į dvyliktuką nesutilpusių knygų reikiamo dėmesio susilaukia kitur – kultūros žurnaluose ir LRT laidose, sulaukia net premijų. Mano manymu, dvyliktuko rinkimo tikslas – ne tik atrinkti kūrybiškiausias knygas, bet jų sąrašo įvykiu sukelti diskusijas, priversti mus visus galvoti apie išleistas naujausias knygas

– Kiek pagrįsta nuomonė apie knygų taršą, kai rašyti gali kiekvienas, bet skaityti – anaiptol ne kiekvienas? Kas, jūsų nuomone, padėtų atsirasti knygų rašymo, jų pasiūlos ir jų paklausos pusiausvyrai?

– Knygas, kaip jau minėjau, renka labai skirtingi žmonės, kad ir vienos institucijos kolegos. Todėl išplatintoje aptarimo santraukoje atsiradęs terminas "knygų tarša" – ne mano. Aš galvoju net priešingai – jei tik tokia tarša būtų, tai gyventume visai neblogai. Nenoriu vartoti stipriai menkinamų epitetų ir nebijau jokių išleistų knygų, nors kurias skaityti – labai atsirenku. Šiais raštingumo laikais tegu rašo ir leidžia knygas kiekvienas, nors nemanau, kad kiekvienas nori ir gali rašyti. Bet taip pat, sutikite, yra neginčytinas poreikis iš viso laisvai tekančio rašymo srauto atrinkti meniškai vertingus tekstus, todėl geriems kritikams darbo netrūksta. Knygų rašymo pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą sudaryti palikime leidykloms, nes jos tai atlieka geriausiai.

– LLTI pranešime konstatuota, kad kūriniuose vyrauja empirika, kasdienybė ir tikrovė – dažniausiai iki idėjų lygmens nepakylančios ir neretai plokščios jų kopijos. Kiek tai susiję su rašytojo statuso devalvavimu, kiek su auditorijos primityvoku požiūriu į literatūrą, jos noru knygą, kaip sakoma, praryti per savaitgalį, nors vadinamoji gilioji literatūra negali būti ryjama?

– Vėlgi taip pranešime buvo apibendrinta vienos kolegės nuomonė, kuri jau yra sulaukusi internete daugiau komentarų. Ja teigiama tai, apie ką jūs irgi kalbate, kad daugiausia rašomos tarsi gyvenimą kopijuojančios, lengvai skaitomos ir suvokimo problemų nesukeliančios knygos, kuriose dominuoja laikraštinės temos. Ir tai tiesa – populiarioji literatūra tapo svarbia vartotojiškos visuomenės pramoga.

Tarp populiariosios ir sudėtingesnės, intelektualios ir kūrybiškos literatūros, kurią savo dvyliktukais reprezentuojame, skirtumas tarsi ir akivaizdus, bet kartu – labai painus. Į jį atrinktos knygos išsiskiria ne tiek idėjiniu lygmeniu, kiek kitokiu provokuojančiu ir problemiškesniu požiūriu į aprašomą gyvenimą, originaliu stiliumi ir tuo, kas vis dar vadinama meniškumu. Tai padaroma nelengvai ir tam jau reikia nedažnai sutinkamo talentingo autoriaus. Ne veltui populiariosios prozos priešingame poliuje matome poeziją, kuri knygų rinkoje nelabai paklausi ir apie kurią jūs nieko neklausiate, bet ji kasmet sudaro ne mažiau kaip pusę išrenkamų geriausių knygų. Geriausia 2020 m. poezijos knyga laikyčiau ilgai lauktą – Antano Jonyno "Naujuosius sonetus". Geras knygas išleido Rimvydas Stankevičius – "Kiaurai kūnus", Tomas Petrulis – "Sterili", Aidas Marčėnas – "Nieko nebus: eilėraščiai su gegute", Kęstutis Navakas – "šeši šeši" ir dar keletas autorių. Labai originali Tomo S.Butkaus knyga "Ežero žemė".

– Kiek tokiai tendencijai įtakos gali turėti knygų rinka: lengvas knygas lengviau rašyti, jas galima lengviau parduoti, vadinasi, ir leidykloms patrauklesni būtent tokie autoriai?

– Leidyklos kuria savus leidžiamų knygų profilius, yra atviros populiariajai literatūrai, ypač garsenybių (auto)biografijoms, bet tai netrukdo joms išleisti ir gero rašytojo knygas. Joks darbas nelengvas, jei jį nori padaryti gerai. Tas pats pasakytina apie knygas. Ir net populiarios knygos, jei jos yra geros, lengvai neparašomos – ir minėtas Pancerovo trileris "Medžiojant tėvą", ir skaitytojų pamėgti Kristinos Sabaliauskaitės istoriniai romanai.

– Ekspertai pasigedo stiliaus individualumo, veikėjų ir pasakotojų įvairovės. Koks stilius vyrauja vertintose knygose? Kokiose klišėse įkalinami veikėjai ir pasakotojai?

– Net ir savo kasdienybėje sutinkame vienus sugebančius įdomiai papasakoti istorijas, o kitus – ne. Knygas skaitant, tampa dar svarbiau, kaip istorija yra pasakojama. Pavyzdžiui, Rimantas Kmita parašė romaną "Pietinia kronikas" (2018 m.) apie XX a. pabaigoje Lietuvoje prasidėjusį laukinį kapitalizmą, dar vadinamą gariūnmečiu, pilną baisių kriminalinių istorijų. Žiniasklaidoje ir mūsų atmintyje įsitvirtino būtent tokio niūraus laiko, kada tauta krito į dugną ir vis jo nepasiekė, klišė. O talentingas rašytojas atėjo ir ją apvertė, aprašydamas tą laiką bręstančio ir net linksmo vaikinuko akimis. O kad būtų dar patraukliau ir naujau, viską papasakojo šmaikščiu šiaulietišku dialektu. Knyga tapo kultūros įvykiu. Visa tai skaitantiems ir rašantiems taip patiko, kad šiuo metu leidyboje pasipylė labai panašių romanų tiražavimas – atsiminimų (autofikcijos) su naivoka pasakotoja apie nepriklausomybės virsmą ir gyvenimą paskutiniuoju XX a. dešimtmečiu, kuri ko nors naujesnio apie tą laiką jau nepasako (A.Cicėnaitės "Kad mane pamatytum" ar Jurgos Tumasonytės "Remontas", iš jų pasakojimo bioenergetika ir spalvingesniu Kauno senamiesčio aprašymu išsiskyrė Vaidos Rykštaitės "Lizos butas"). Per svarstymą klišių pamatyta ir daugiau – vyrų autorių prozoje kartojasi tėvo trauma, moterų prozoje – santykio su motina ar mylimojo ieškojimo aprašinėjimai.

– Ekspertai pastebėjo sustiprėjusį novelės žanrą, bet nublankusį esė. Kaip manote, dėl kokių priežasčių? Ar tai gali būti susiję su nusilpusia kultūrine žiniasklaida, kurioje įprastai daugiausiai publikuojama esė žanro kūrinių? Ar tai veikiau susiję su autorių kūrybinėmis galimybėmis?

– Konstatuoti lengviau, nei aiškintis tokio pasikeitimo priežastis, todėl nesileisiu į tuščius svarstymus. Esė – filosofuojančios publicistikos žanras, suklestėjęs posovietinių pokyčių akistatoje. Gal dabartinis metas labiau palankus fikciniam pasakojimui – Akvilės Kavaliauskaitės paradoksaliems pasakojimams knygoje "Kūnai", puikioms ir daug žadančioms debiutinėms Linos Simutytės "Miesto šventė" ir Sauliaus Vasiliausko "Dabar aš ramiai papietausiu" knygoms, Andriaus Navicko apysakų romanui "Babelis".

Socialinių tinklų įtaka literatūrai neišvengiama.

– Diskusijoje konstatuota, kad praėjusių metų prozos tekstuose vyravusios nepriklausomybės virsmo ir XX a. paskutiniojo dešimtmečio refleksijos jau priartėjo prie perprodukcijos. Ar galima sakyti, kad šią temą paliečiantys rašytojai stokoja kūrybiškumo ir šio istorinio laikotarpio nelaiko inspiracija, apsiriboja vien refleksijomis?

– Į dalį šio klausimo jau atsakiau kalbėdama apie prozos klišes ir individualumo stoką. Tačiau noriu pastebėti, kad vienos ar kitos temos perprodukcija neturi nieko bendra su gera kūryba. R.Kmita naujausiame romane "Remyga" taip pat rašo apie tą patį laikotarpį, pradėdamas nuo Sąjūdžio euforijos, bet vėl sugebėdamas ją pamatyti kitaip ir iškelti kitokius, literatūroje dar nekeltus klausimus – kodėl ta tautinė euforija liko svetima sovietinėje armijoje tarnavusiam ir iš karo lauko Afganistane sugrįžusiam kareivėliui ir kodėl ji tokia artima moralės nepaisančiam jo uošviui verslininkui? Ir nauji rašytojo klausimai keliami ne tiek publicistiniais ir realistiniais pasakojimais (jų taip pat yra), bet pasitelkus išgalvotus folklorinius, mitinius ir parabolinius pasakojimus, kad būtų kuo geriau pamatytas žmogaus gyvenimo sudėtingumas. Neabejotinai tai viena iš kūrybiškiausių praėjusių metų knygų, daugelio mano kolegių lyginta su Ričardo Gavelio "Vilniaus pokeriu". Kūrybiškos knygos skiriamasis bruožas, kurį vadiname originalumu, – kelti naujus klausimus sustabarėjusiam literatūros stiliui ir mąstymui. Naujai senus klausimus apie grožį ir gėrį iškelia ir Undinė Radzevičiūtė romane „Grožio ir blogio biblioteka“, ir Alfonsas Andriuškevičius knygoje "Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai".

– Kiek įtakos šiai tendencijai gali turėti leidyklų požiūris, kad Atgimimo virsmo dokumentika pagrįsta literatūra yra daug labiau ir lengviau perkama – ypač jei rašoma tariamai biografiniu žanru, pasitelkiant didelę auditoriją garantuojančią ironiją?

– Kaip visi gerai matome, ta pati dokumentika gali būti tiražuojama ir populiariojoje literatūroje, ir labai geruose romanuose. Išties leidyklos yra suinteresuotos dokumentiką leisti, nes tai paklausus žanras. Dokumentinės knygos, tokios kaip Audronės Girdzijauskaitės "Atminties šuliniai" ar Rūtos Oginskaitės "Žebriūnas: nutylėjimai ir paradoksai" yra gerai parašytos ir savo pažintiniu turiniu įdomesnės už bet kokį prastai parašytą romaną.

– Kaip gyvenimas socialiniuose tinkluose daro įtaką literatūrai?

– Socialinių tinklų įtaka literatūrai neišvengiama. Jie skatina struktūruoti tekstus nedideliais fragmentais ir suteikia galimybę greitai pasiekti skaitytoją ir taip pat greitai sulaukti jo nuomonės. Kritikai lyg ir tampa nereikalingi, jų autoritetas menksta, formuojasi aktyvių bendraminčių burbulai, ypač palaikantys savo jaunosios kartos rašytojus. Bet kuo daugiau diskusijų apie knygas, tuo geriau, tik norėčiau, kad būtų gerbiami įvairūs jų formatai – ir akademiniai, ir neformalieji.

– Kaip vertinate, kad autoriai kūriniuose remiasi senąja Europos kultūra? Ar tai gali tapti raktu į sėkmę ir populiarumą?

– Iš tiesų senoji ir ne visai Europos kultūra dominuoja net dviejose dvyliktuko knygose – Undinės Radzevičiūtės "Grožio ir blogio biblioteka" ir Alvydo Valentos "Prierašai neegzistuojančioms Iliados ir Odisėjos iliustracijoms". Bet sėkmę ji garantuoja tik tada, kai pakartojama kūrybiškai.

– Pandemija iškėlė technologinio nepasirengimo ir elektroninių knygų trūkumo problemą. Tačiau popierinių knygų rinka, regis, atvirkščiai, įgavo naujų impulsų. Ar pandemija kaip tema kaip nors atsispindėjo lietuvių autorių kūriniuose?

– Regis, pandemijos tema dar nespėjo išplisti praėjusių metų knygose, gal ko nepastebėjau, o gal bus apie tai parašyta vėliau? Jei popierines knygas dabar daugiau perka, reikia tik džiaugtis. Bet mūsų pranešime išsakytos pastabos dėl elektroninių knygų prekybos trūkumų dėl to nepraranda aktualumo. Elektroninės knygos yra ateities kultūros neišvengiamybė, tik lėtokai ta kryptimi judame.

– Kokių lietuvių pasigendate literatūroje jūs kaip skaitytoja?

– Koks įdomus klausimas. Niekada knygose nesu ieškojusi lietuvių, ieškau tik kaip knygos lietuvių kalbos platybėse užsirašo gyvenimo patirtys, kaip knyga padeda pažinti kitus ir save ar nuveda, nežinia kur.


Kūrybiškiausių 2020 m. knygų dvyliktukas

Skelbiama abėcėlės tvarka.

Alfonsas Andriuškevičius, Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai. Apostrofa, 2020.

Tomas S. Butkus, Ežero žemė: eilėraščių ir poemų romanas su fotografijomis, piešiniais ir žemėlapiais sudaužytoms sieloms ir prisikėlusiems balsams su kūnais Tomo S. Butkaus parašytas, nupieštas ir sukomponuotas centriniame visatos serveryje, išleistas MMXX m. e. metais "Vario burnų" idėjų dirbtuvėse. Vario burnos, 2020.

Audronė Girdzijauskaitė, Atminties šuliniai: atsiminimų romanas. Homo liber, 2020.

Antanas A. Jonynas, Naujieji sonetai, 2018–2020. Tyto alba, 2020.

Akvilė Kavaliauskaitė, Kūnai: novelės. Balto, 2020.

Rimantas Kmita, Remyga: romanas. Tyto alba, 2020.

Kęstutis Navakas, šeši šeši: eilėraščiai. Apostrofa, 2020.

Tomas Petrulis, Sterili: eilėraščiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

Undinė Radzevičiūtė, Grožio ir blogio biblioteka: romanas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

Rimvydas Stankevičius, Kiaurai kūnus: eilėraščiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

Indrė Valantinaitė, Apsisiautusios saule: eilėraščiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

Alvydas Valenta, Prierašai neegzistuojančioms "Iliados" ir "Odisėjos" iliustracijoms: eilėraščiai. Asociacija "Slinktys", 2020.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Aistė

Aistė portretas
Perskaityti šį straipsnį man,kaip besidominčiai literatūra, išties buvo įdomus,naudinga.

janina

janina portretas
smagu paskaityti tokiu protingu zmoniu pokalby

Antanas

Antanas portretas
Puikus straipsnis
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių