Postmodernioji, XX a. 8-ojo dešimtmečio–XXI a. pradžios, epocha skelbė originalumo pabaigą – įmanomi tik koliažai ir žaidimai su jau anksčiau atsiradusiais kūriniais. Dabar mūsų išgyvenamoje pokolonijinėje eroje itin pabrėžiamas kolonisto ir kolonialo santykis – pirmasis istoriškai ilgą laiką buvo pavergęs antrąjį. Suprantama, kad, kaip tiksliai savo veikale "Pavergtas protas" pastebėjo rašytojas, poetas, eseistas Česlovas Milošas, prievarta kitam įjungtas mąstymas negali ir yra nepajėgus generuoti naujų idėjų. Kai pastarųjų nebelieka, tenkinamasi formų žaisme. Kita vertus, pagal minėtą mūsų dienų teoriją kolonistas – tas, kuris buvo užgrobęs svetimas žemes – privalo pasiūlyti planetai ir civilizacijai tai, kas iki šiol neregėta. Dažniausiai taip ir vyksta, tačiau procesas nebūtinai yra džiuginantis ir nuteikiantis optimistiškai.

Naujausia Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knyga "Sibiro haiku" yra tas naujas bandymas įtvirtinti tai, kas iki šiol lietuvių literatūroje neregėta ir nematyta. Tai komiksų knyga, kurioje verbalinis tekstas spausdinamas kartu su piešiniais.

Du sprendimai

"Sibiro haiku" pasakoja šeimos istoriją, kuri siekia tremties į Sibirą laikus. Lietuvių literatūroje šia tema jau parašyta ne viena knyga. Priešinguose stilistiniuose poliuose atsidurtų gana verksmingas ir tikrai sukrečiantis emociškai Dalios Grinkevičiūtės pasakojimas "Lietuviai prie Laptevų jūros" ir mūsų dienų rašytojo iš Tytuvėnų Vlado Kalvaičio realistinis bandymas savotiškai vyriškai, nesileidžiant į jausmines konotacijas perteikti tai, ką mūsų tautos dalis patyrė XX a. viduryje ir antrojoje pusėje.

Neseniai anapilin išėjęs V.Kalvaitis šia tema buvo išleidęs kelias knygas: nuo romano "Sustiprinto režimo barakas" iki naujausio trumposios prozos rinkinio "Vakarai, kurių nebuvo".

J.Vilės ir L.Itagaki sprendimas kalbėti apie Sibire lietuvių patirtas kančias yra iš pirmo žvilgsnio stebinantis ir intriguojantis. Tačiau tai – tik pirmasis įspūdis: giliau pagalvojus, net knygos stilistinės formos nėra novatoriškos ir naujos, nebent prisiimtume "amžinai vėluojančios ir kitų tautų literatūras mėgdžiojančios" bendruomenės statusą.

Amerikietiška įtaka

Knygai "Sibiro haiku" pasirinkta komiksų forma iškart nurodo į amerikietiškąjį kanoną, pagal kurį iš tiesų norint pamiršti skaudžias ir nostalgiškas dažno JAV žmogaus patirtis, susijusias su paliktomis tėvynėmis, geriausia yra net nekalbėti apie prisiminimus – komiksai tampa anestezuojančios užmaršties būdu ir panardina į visišką vartojimo ir komercijos liūną, iš kurio po XX a. šeštojo–septintojo dešimtmečių daugelis amerikiečių taip ir neišbrido.

Ar moralu ir tikslinga, kalbant apie lietuvių patirtis tremtyje, naudoti tą literatūrinę formą, kuri anapus Atlanto yra tiek nuvalkiota ir neįdomi? Ar tai, kad knyga "Sibiro haiku" laimėjo 2017-ųjų knygos meno konkursą, savaime legitimuoja jos stilių ir meninį sprendimą? Atsakymai į šiuos klausimus priklauso nuo to, ko siekė autorės ir ko iš knygos tikisi skaitytojas.

Tas, kuriam daugiau nei pusę šimtmečio nutolusi praeitis yra nemaloni ir kankina, komiksas yra idealus sprendimas, tačiau tuomet galima paprasčiausiai pamiršti apie sąmoningą istorinę nuovoką ir praeities nulemtas vertybes turintį žmogų. Komiksas nepadeda ugdytis, nes jo vizualioji forma tarnauja kaip užmaršties būdas ir metodas. Tuo tarpu pačios autorės teigia, kad "Sibiro haiku" kaip tik neleidžia pamiršti sunkių mūsų tautos ir valstybės istorinių momentų, nes "tokios istorijos neturi nugrimzti į užmarštį".

Tokie teiginiai akivaizdžiai byloja, kad autorės yra klaidingai perpratusios komikso patirtį: juk tik skaitydamas verbalinį tekstą skaitytojas sąmonėje formuojasi vaizdinius, kurie yra jo paties veiklos išdava, išliekanti atmintyje. Kai knygos skaitytojui pateikiamas ir verbalinis, ir vizualusis tekstas, jam su tokia knyga tiesiog nėra ką veikti. Visas darbas jau padarytas, todėl peršasi išvada, kad "Sibiro haiku" yra leidinys, skirtas vaizduotę praradusiam ir istorinės atminties beveik neturinčiam žmogui, už kurį autorės pasiryžusios padaryti viską. Skaitymas kaip procesas yra tiesiog diskredituojamas.

Negana to, "Sibiro haiku" turi dar vieną ambiciją, kurią galbūt diktuoja platus kūrybinis užmojis arba tiesiog puikybė – iš mūsų šalies tremties istorijos konstruojamas mitas, vakarietišką komikso formą papildant aliuzijomis į japoniškąją tradiciją. Taip lietuvių tremtis tampa apimanti ne tik visą skaitytojo smegenų veiklą (jam nieko nereikia įsivaizduoti, formuojamas jo sąvokinis, loginis, bet ne vizualusis mąstymas), bet ir visą planetą nuo JAV iki Japonijos. Deja, skaitant knygą, aiškėja, kad žaidimas kitų tautų literatūroms įprastais žanrais ir kanonais, neatneša jokių naujų idėjų, susijusių su lietuvių tremtimi į Sibirą – lyg tame ezoteriniame žaidime manipuliuojama formaliais elementais, o jokia nauja mūsų tautos tragedijos traktuotė taip ir nepasiūloma.

Atšaldyta literatūra

J.Vilės ir L.Itagaki knyga "Sibiro haiku", vydamasi Amerikos tendencijas, atšaldo literatūrą – skaitytojas įsitraukia ne tam, kad savaip interpretuotų tai, ką mato, o tik tam, kad pasyviai mėgautųsi reginiais ir verbaliniu tekstu.

Amerikiečių medijų teoretikas Marshall'as McLuhan'as prieš kelis dešimtmečius knygoje "Kaip suprasti medijas" apibrėžė senųjų medijų, radijo ir televizijos raidą nuo vadinamojo karščio iki atvėsimo. Kai buvo išrastas radijo aparatas, televizorius ir kiti daiktai, kuriais žmonės perduodavo masinę informaciją, iš auditorijos buvo reikalaujama įsitraukimo – išgirdęs radijo bangomis kalbantį nacių vadą Adolfą Hitlerį, klausytojas tiesiog negalėdavo likti abejingas; pamatęs spindinčią prekės pakuotę televizijos ekrane, vidutinis amerikietis prieš pusę šimtmečio skubėdavo įsigyti reklamuojamą daiktą.

M.McLuhan'o teigimu, vėliau medijos atvėsta, nes randasi naujos informavimo priemonės. Su radijumi, televizija ir kitais istoriniais išradimais mūsų santykis šiandien yra beveik abejingas, tarsi savaiminis.

J.Vilės ir L.Itagaki knyga "Sibiro haiku", vydamasi Amerikos tendencijas, atšaldo literatūrą – skaitytojas įsitraukia ne tam, kad savaip interpretuotų tai, ką mato, o tik tam, kad pasyviai mėgautųsi reginiais ir verbaliniu tekstu. Galbūt žymėdama literatūros slinktį atšalimo link, ši knyga įtraukia skaitytoją ne proaktyviam veiksmui, o tik vartojimui ir užmarščiai.

Dar viena tendencija, kurios ženklu tapo "Sibiro haiku", – tai laipsniškas lietuvių literatūros kritikos virsmas lietuvių literatūros viešaisiais ryšiais: knyga sulaukė net kelių recenzijų, plačiai reklamuota ir populiarinta beveik be jokios kritinės refleksijos – literatūros kritikai tarsi sutartinai aikčiojo apie skaitymo malonumą ir pramogos žavesį.

Kai informacinis fonas rėkia, kad knygą reikia vertinti palankiai, nieko kita lyg ir nebelieka.

"Sibiro haiku" skaitytojus pakerėjo puikūs L.Itagaki piešiniai ir jų dermė su J.Vilės tekstais. Iš tiesų verbalinio ir vizualiojo teksto santykį šioje knygoje derėtų apibrėžti kaip sampyną – nei žodžiai, nei vaizdai neužgožia vieni kitų, pasiekiama dermė ir harmoninga pusiausvyra. Žiūrint į piešinius ir trumpam nepastebint žodžių, norisi, kad piešiniai prabiltų. Šis efektas – neabejotinai sėkmingas, nepaisant visų išlygų dėl paties knygos žanro. "Sibiro haiku" nėra eilinis komiksas, tai labai kūrybinga knyga tiek, kiek leidžia žanro taisyklės.

Didaktinis aspektas

Turbūt svarbiausioji knygos ypatybė yra pasakojamos istorijos jautrumas ir žmogiškumas. Skaitytojas tiesiog negali likti toks, koks buvo iki tol, kol paėmė į rankas "Sibiro haiku", nes užgaunama moralinė ir etinė sąmonė, kurią knygoje ir siekiama plėsti bei įtvirtinti. Sukuriamas personažas vaikas Algiukas ir pats turi vaizduotę, apie kurią knygoje daug kalbama, todėl "Sibiro haiku" – tai knyga, kuri ne lavina vaikų fantaziją, o skatina ją ugdytis kitokiomis gyvenimo patirtimis, knygomis, piešimu ir santykiais su žmonėmis.

"Sibiro haiku" yra neprikišamai didaktinis kūrinys, galintis padėti vaikams ne tik suprasti savo prosenelių Sibiro tremties patirtis, kurios po truputį jau nėra gyvoji istorija, o tik pasakojimai per jaunesnius tarpininkus, senelius ir tėvus, bet ir būdas pasakyti savo atžaloms, kad ekranas nėra vienintelis ir nepakeičiamas malonumas – vis dar esama ne virtualiosios realybės, kuri yra daug tikresnė, nei korporacijų sukurti paveikslėliai ir net negu pati knyga "Sibiro haiku" (nors ir pagrįsta tikra istorija). Tai mūsų pokalbiai ir tikras bendravimas, vis dar reikalaujantis mąstymo, aktyvaus įsitraukimo, simpatijos ir empatijos.