Nuo pradžios iki galo

Rūta nesikuklina ir spėja, kad turbūt vienintelė Lietuvoje gamina rankų darbo medines skrynias nuo pradžios iki galo – pati pjauna, kala, meistrauja, o paskui gražina jas etniniais motyvais.

„Kiti menininkai dažniausiai užsisako medines skrynias pas stalius, o patys jas tik dekoruoja. Arba atvirkščiai – padaro skrynią ir samdo žmogų, kuris ją gražiai apipaišytų“, – aiškina kūrybininkė, savo dirbtuvėse Pasvalyje gaminanti ne tik skrynias, bet ir lesyklėles, inkilus, vėjalentes.

Rūta ir Žygimantas Stonkai susipažino Vilniuje studentavimo laikais. Prašoko visą naktį ir jau nebenorėjo skirtis. Kurį laiką jauna pora dar gyveno sostinėje, tačiau paskui nusprendė keltis į kaimą, į gimtuosius Rūtos kraštus, arčiau Pasvalio, kur gyveno moters tėvai.

„Apsispręsti padėjo ir tai, kad laimėjusi konkursą gavau darbą Pasvalio kultūros centre. Metus padirbau, paskui išėjau, o tuomet sužinojau, kad laukiuosi. Pasitarusi su vyru nusprendžiau nebeieškoti kitų darbų, o ramiai laukti vaikelio“, – prisimena gyvenimo pradžią ji.

Vienintelė: medines skrynias meistrė gamina nuo pradžios iki pabaigos – pati jas gamina, o paskui dekoruoja etnografiniais raštais. „Lietuvoje esu tokia vienintelė“, – džiaugiasi R. Stonkienė. / R. Stonkienės asmeninio archyvo nuotr.

Kūryba naktimis

Kai gimė Uvis, tėveliams prasidėjo nemigo naktys. „Tada aš pradėjau piešti mandalas“, – šypsosi Rūta, kadaise baigusi Pasvalio dailės mokyklą. Mandalos etnografiniais motyvais tapo jaunos mamos išsigelbėjimu, kad naktys neprailgtų.

Rūta piešė akrilu smulkius raštus, iš kurių išeidavo mažyčiai paveikslėliai. Paskui tuos pačius raštus ji perkėlė ant nedidelių medinių dėžučių, skirtų malonioms smulkmenoms, papuošalams susidėti.

Kūrybai įsibėgėjus, prireikė ją kažkaip įžodinti. Taip atsirado feisbuko puslapis keistu pavadinimu – „Suoka“. „Kai dirbau Kirtimų kultūros centre Vilniuje, buvo Tarmių metai. Organizavau renginių ciklą visiems Lietuvos etnografiniams regionams ir ieškojau, kaip jį pavadinti. Radau įdomų tarmišką žodį „suoka“, reiškiantį kalbą. Jis puikiai tiko mano kūrybinei veiklai“, – pavadinimo atsiradimo istoriją aiškina menininkė.

Ne iš vieno žmogaus esu girdėjusi, kad moteriai tai gana neįprastas užsiėmimas. Tačiau man patinka.

Neįprasti vaikų vardai

Stonkų pirmagimiui Uviui – aštuoneri, jaunėliui Ūkui – šešeri. Netradicinį vardą vyresnėliui išrinko tėtis, kuriam labai patiko Skomanto knyga apie Žemaičių kunigaikštį Uvį.

„Vyras kilęs iš Mažeikių krašto, dabar gyvename prie Latvijos sienos, o Latvijoje Uvių labai daug. Juokauju, kad esame tokie lyg ir skerslatviai, todėl nenuostabu, kad sūnui davėme tokį vardą“, – aiškina Rūta ir priduria, kad antrajam sūnui norėjosi rasti panašiai skambantį asmenvardį. Uvis ir Ūkas juk dera, tiesa?

Šiuo metu berniukai lanko mokyklą Pasvalyje, tad mamai tenka kasryt vežioti juos į miestą po 20 km. „Taupumo sumetimais įsitaisiau Pasvalyje dirbtuves, kur dažau savo didžiąsias skrynias“, – atvirauja praktiškai mąstanti mama.

R. Stonkienės asmeninio archyvo nuotr.

Šeimos genų paveikta

Atėjo laikas, kai mažosios, etnografiniais ženklais išmargintos papuošalų dėžutės virto kur kas didesnėmis skryniomis, tarmiškai vadinamomis kuparais (kuparas – medinė gaubtu viršumi skrynia įvairiems daiktams sudėti, – aut. past.).

Tokią padaryti nuo pradžių iki galo – lyg ir nemoteriškas darbas? „Matyt, genai veikia, – šypsosi amatininkų šeimoje gimusi pasvalietė. – Kai paaugau, tėtis įsileisdavo mane į savo dirbtuves, kur galėjau daryti viską, ką tik norėjau.“

Rūtos tėtis yra visų galų meistras – auksinių rankų žmogus. Iš pradžių buvo juvelyras, paskui – skulptorius, o šiuo metu gamina įvairiausius lietuvių liaudies muzikos instrumentus ir netgi pats jais groja.

Mama mezga labai gražias pirštines. „Dabar ji – viena didžiųjų pirštinių mezgėjų visoje Lietuvoje. Yra surinkusi daug Pasvalio krašto pirštinių, jų autentiškų raštų“, – giria mamą ne mažiau naginga dukra.

Rūtos tėvai yra sertifikuotų tautinio paveldo produktų gamintojai, dalyvaujantys įvairiose tautodailės parodose.

Susikūrė darbo vietą

Didžiosios skrynios neatsirado iš niekur – joms gaminti reikėjo staklių, įrankių – taigi, pradinių investicijų. Jauna šeima parašė keletą projektų Lietuvos žemės ūkio ministerijai ir sulaukė teigiamo atsakymo.

Gavusi finansavimą, Rūta susikūrė darbo vietą – įsirengė medžio dirbtuves, įsigijo reikalingas stakles ir ėmė dirbti su medžiu.

„Ne iš vieno žmogaus esu girdėjusi, kad moteriai tai gana neįprastas užsiėmimas. Tačiau man patinka. Pirmoji skrynia išėjo truputį kreivoka, bet laikas bėga, aš tobulėju ir mano skrynios kasdien vis gražėja“, – džiaugiasi baldininkė, vos spėjanti jas gaminti ir siųsti į tolimiausius Lietuvos kampelius ir užsienį.

Prieš dešimtį metų pirktas namas Puškonių kaime – taip pat Rūtos ir Žygimanto rankomis atnaujintas. Dauguma baldų gaminti jų pačių. „Lovos, virtuvinis komplektas, durys. Renovuotas ūkinis, mano pačios išpjaustyta langų apdaila“, – savo ir vyro nuopelnus vardija Rūta.

R. Stonkienės asmeninio archyvo nuotr.

Pabėgti nepavyko

Kalbėdama apie savo sprendimą keltis gyventi į kaimą, Rūta karčiai juokiasi: „Oooo, kad tada man kas nors su maišeliu būtų padavęs tą dešimties metų patirtį, kokią turiu dabar… Gerai pagalvočiau, verta ar ne.“

Moteris nesigina, kad išsikėlę gyventi į kaimą juodu patyrė begalę iššūkių. Kadangi meistrų samdyti nebuvo iš ko, teko išmokti viską daryti patiems: ir grindis betonuoti, ir lentas obliuoti.

„Kai tik atsikraustėme, nueiti takeliu į lauko tualetą atrodė niekis. Mano žolytė, mano takelis, – su šypsena ironizuoja ji. – Tačiau kai atėjo žiema, prasidėjo kiti reikalai. Kai vieną dieną užšalo vanduo, romantika akimirksniu dingo“, – prisimena R. Stonkienė.

Ką apie Stonkų norą gyventi kaime manė jų tėvai? Rūta sako, kad jie tenorėjo vieno – kad vaikai patys priimtų gerai apgalvotą sprendimą, dėl kurio vėliau netektų gailėtis. Juolab – kaltinti tėvų.

„Jei atvirai, mes nejučia ėmėme ir tarsi pakartojome mano tėvų istoriją. Kai jie atsikraustė į kaimą, po penkerių metų norėjo bėgti atgal į miestą, deja, neatsirado norinčių pirkti jų namą. Mums nutiko lygiai tas pats. Po penkerių metų sakėme: viskas, užteks! Įdėjome skelbimą, kad parduodame namą. Keistas sutapimas: pirkėjų irgi nesulaukėme“, – atvirai kalba Rūta.

Pagrindinė priežastis, kodėl norėjosi bėgti iš kaimo, – draugų stygius. „Lygiai tą pačią priežastį, kaip ir iššūkius buityje, minėjo mano tėvai“, – aiškina pašnekovė, šiuo metu labai laiminga, nes turi draugų.

Netoli nuo jų, prasidėjus karantinams, apsigyveno dar kelios jaunos šeimos, su kuriais Stonkai greitai užmezgė draugišką ryšį. Kai atsirado artimų sielai draugų, ir gyvenimas kaime nušvito kitokiomis spalvomis.

„Man gera, kad atsikraustė kuriančios merginos. Kadangi save vadiname truputį prieplaukomis, tai ir norėjosi sulaukti truputį spalvingesnės pasaulėžiūros žmonių“, – prisipažįsta Rūta.

R. Stonkienės asmeninio archyvo nuotr.

Skrynios daug kam praverčia

Kalbai ir vėl pasisukus apie gražiąsias Rūtos skrynias, pasvalietė atvirauja, kad su medžiu dirba ištisus metus, tačiau pavasarį ir vasarą dar prisideda daržai. Pora turi 2 ha dirbamosios žemės, kur sodina įvairiausias daržoves. „Iš esmės dar tik mokomės ūkininkauti“, – prisipažįsta R. Stonkienė.

Jauna šeima ne tik augina daržoves, bet turi ir šiokį tokį ūkį: vištyčių, žąsyčių, vasaromis – triušiukų, kartais – ožkyčių. „Visa tai labiau dėl vaikų. Sykį vedžiau pamokėlę sūnaus darželyje apie senuosius lietuvių papročius ir atsinešiau vištytę. Džiugu, kad tik du vaikai iš visos grupės nebuvo matę gyvos vištos“, – džiaugiasi edukatorė.

Paklausta, ar, atsikrausčiusi gyventi į kaimą, keliasi ir gulasi su saule, Rūta sako, kad pavasariais, vasaromis – taip. „Keliuosi penktą ryto. Mėgstu gerti kavą terasoje tekant saulei. Paskui lendu į daržus. Visi lendame. Vasaromis praktiškai juose gyvename su vyru ir vaikais: ten dirbame, valgome, žaidžiame. Užtai skrynioms lieka mažiau laiko“, – lyg ir teisinasi Rūta.

Per kiek laiko gimsta vidutinio dydžio skrynia? Pasak Rūtos, savaitės būtinai reikia, nes dažai turi gerai išdžiūti. Štai kodėl kūrybininkė išsyk daro net po kelias skrynias. Kol vienos džiūsta, ji dekoruoja kitas.

Ar žino, ką žmonės į jas deda? Pasirodo, labai įdomių dalykų. „Gana daug skrynių savo reikmėms nori vyrai. Kartais jas perka moterys savo vyrams. Skrynios puikiai tinka visokiems kolekcionuojamiems daiktams sudėti – monetoms, sendaikčiams, šeimos relikvijoms. Žmonės dovanoja skrynias vaikams krikštynų proga arba vestuvėms – bendrai gyvenimo pradžiai“, – plačią savo dirbinių paskirtį vardija autorė.

Šiaudų sodai su šermukšniais

Rūta džiaugiasi, kad jai nereikia šokti pagal klientų dūdelę. Gamina pagal nuotaiką. „Kartais noriu daryti lesyklėlę, o kartais – verti šiaudinį sodą“, – šypsosi ji.

Kaip pradėjo verti sodus? Pasirodo, vieną dieną Rūtai iškilo labai ryškus vaizdinys: jos mama sėdi prie skrynios ir riša šiaudinį sodą. Nuo to karto užsimanė ir pati pamėginti. Neprašė niekieno pagalbos. Tiesiog palaukė tinkamos progos. Turėjo vykti draugės sesers vestuvės.

„Jei gerai pamenu, mudvi su ta drauge ir surišome patį pirmą sodą. Visiškai savamoksliškai. Vėliau – antrą ir trečią… Visus – dėl savęs. Vėliau pradėjau vesti sodų rišimo edukacijas tradicinių šokių stovyklose“, – pasakoja skrynių gamintoja ir sodų rišėja.

Kadangi rišti sodus vien iš šiaudų Rūtai pasirodė neįdomu, pabandė į sodą įkomponuoti raudonų šermukšnių uogų. Džiūdamos jos nekeičia spalvos. „Domėjausi senosiomis sodų rišimo tradicijomis ir sužinojau, kad puošti sodus džiovintomis gėlytėmis, uogomis ar krepiniu popieriumi senais laikais buvo netgi madinga“, – tikina ji.

Anot menininkės, sodų rišėjų Lietuvoje dabar yra nemažai, tad ji visas kūrybos jėgas sutelkia medinėms skrynioms gaminti.

R. Stonkienės asmeninio archyvo nuotr.

Pataria neskubėti

Šiuo metu, pasak Stonkų, jų gyvenimui kaime nieko netrūksta. Vyras dirba informacinių technologijų srityje, Rūta gamina lietuviškas skrynias, draugų pora irgi jau turi. Kultūros renginių provincijoje? „Taip pat ne problema: sėdi į automobilį ir važiuoji į Vilnių arba į Pasvalį“, – džiaugiasi ji.

Ko palinkėtų jaunoms šeimoms, kurios norėtų, bet vis dar delsia ir svarsto: keltis gyventi į kaimą ar ne?

„Iš savo patirties sakau – neskubėkite ir pirmiausia viską gerai apgalvokite, kad paskui nebūtų kaip mums. Kaimas dažnai romantizuojamas, o pamėginkite praleisti žiemą turėdami tik lauko tualetą, kai takelį iki jo iš pradžių dar reikia atsikasti“, – linksmai aiškina Rūta ir linki naujakuriams nedaryti skubotų sprendimų, dėl kurių vėliau tektų gailėtis.