Šiuolaikiniam menui pritaikytos kamerinės „Meno nišos“ erdvės puikiai koegzistuoja su fiziškai kukliu, bet ir žiūrovui netylinčiu kūrinių asortimentu. Kaip žinoma, parodos autoriai yra dvi priešingos asmenybės, kuriančios skirtingose sferose. Tai labai ryškiai galima pamatyti jų kūrybos turinyje – erdvėje persipina Ž. Baranausko sodrios, nostalgiškos praeities ir P. Vasiliauskaitės nerimastingos ateities motyvai, kurie vienas kitą tarsi užaštrina ir praturtina. Abejoju, ar atskirai šie kūriniai turėtų tokį stiprų poveikį žiūrovui. Nors, žinoma, ateities konceptas taip pat neveikia be praeities, ir atvirkščiai, kas tik pagrindžia kūrinių santykį.

M. Savičiūtės nuotr.

Sąveikauja su žiūrovu

Galerijoje pirmiausia pastebimi aliejine ir sausa pastele atlikti Ž. Baranausko darbai, kurie yra sudėtinio kūrinio „Nepaliaujamas, viską persmelkiantis namų ilgesys“ dalis. Juose galima pastebėti namo kampus – tylius, miglotus, lyg ištrauktus tiesiai iš giliausių prisiminimų. Tokios, iš esmės nereikšmingos, detalės – kaip dulkėtas namo kampas, šaldytuvo fragmentas – lyg įrėmina atmintį, suteikia jai foną ir vietą reikštis sąmonėje, kad ir koks bebūtų įrėminto vaizdinio turinys. Būtent šie „griaučiai“ puikiai atsiskleidžia pasitelkiant pastelę, kurios pulsuojantis rūkas leidžia atsirasti sąsajoms su liminalumo konceptais. Kas buvo anksčiau, nebėra dabar. Šį jausmą sustiprina ir pačios galerijos erdvės. Tuštuma, rusvi, pilkšvi tonai ir idėjinio turinio gausa, laisvė interpretuoti labai įdomiai sąveikauja su žiūrovu.

Apsuptas Ž. Baranausko kūrinių, vidury pirmosios salės stovi stalas. Visai juokinga, kad pirmiausia sugebėjau pamąstyti apie jo nefunkcionalumą – tačiau patį stalą veikiau reikėtų pavadinti dizaino objektu. Jis skulptūriškas ir patrauklus akiai, šviesus medis sufleruoja žemiškumą ir ramybę. Visiškai kas kita – stiklinis objekto paviršius, kuris primena kunkuliuojančią smalą. Kaip teigia kūrinio autorė P. Vasiliauskaitė, vanduo – tai riba tarp mito ir realybės, vaikystės prisiminimų ir ateities. Kūrinio pavadinimas – „Pelkė laumėms“ – labai tinkantis pačiam darbui vizualiai. Tačiau idėja suteikia darbui ir labai daug mistiškumo, jis kelia klausimus apie atmintį ir likimą.

M. Savičiūtės nuotr.

Menininkės išrinktas laumės personažas yra likimo deivės manifestacija, ji slepiasi stikle, kurio liminali ir paslaptinga prigimtis žaidžia su atspindžio prasme. Atspindys kūrinyje veikia kaip savotiškas fotoaparatas, įamžinantis momentą, praeivį čia ir dabar. Taip jis įprasmina tokią svarbią vietą ir laiką – veiksnius, reikalingus, kad laumių išpranašautas likimas išsipildytų. Tam tikras oponavimas tradicijai ir kanonams išreiškiamas per unikalius dizaino metodus, derinant skirtingas glazūravimo technikas. Po istorijos, šiandien kyla klausimas – ar laumės tikrai žmogaus likimo kalvės? Menininkės materializuota riba įprasmina dabartį sukuriant tarpinę būseną, tam padeda tamsus stiklas. O žiūrovui suteikta reflektavimo laisvė leidžia kūriniui veikti be didelio žiūrovo įsitraukimo ar interaktyvumo.

Laiko patikrinta strategija

Pirmojoje salėje esantys kūriniai atrodo itin švariai, saikingai, kas galerijos ore leidžia laisvai sklandyti sąsajoms ir žiūrovo mintims. Šis „švaros“ motyvas lydi visą parodą. Tačiau sekanti salė yra kiek tamsesnė, kas idealu joje esančiam Ž. Baranausko videodarbui, bet ji, lyg netyčia, sukuria smarkų intymumo ir netgi atšiaurumo įspūdį. Žiūrovui nulipus laipteliais į antrą salę nebelieka pasirinkimo, kaip tik ateiti į akistatą su savimi ir gilintis į kūrinius savarankiškai. Šis subtilus, bet vis vien transformatyvus momentas yra kokybiška, laiko patikrinta kuratorinė strategija, kuri kviečia žiūrovą besąlygiškai įsitraukti į parodą. Tai skatina ir nedidelis skaičius kūrinių, todėl žiūrovo fokusas neišbarstomas po aibę meno ir įspūdžių.

M. Savičiūtės nuotr.

Įėjus į salę, akys pirmiausia pastebi priešais esančią animaciją (kilpą), kur juodame fone vaizduojami sovietiniai daugiabučiai. Tai – dar viena „Nepaliaujamas, viską persmelkiantis namų ilgesys“ dalis, kur Ž. Baranauskas akcentuoja ilgesį. Greta animacijos galima pamatyti ir videodarbą. Būtent jis padeda aiškiau suvokti, kodėl ir apie ką yra animuoti pastatai. Menininko kūriniai yra odė praeičiai, išgyventam vaikystės periodui. Sovietinių daugiabučių efemeriškas turinys – tai gyvenamojoje vietoje, spektre nuo gerų iki blogų esanti atsiminimų sankaupa. Vaizdas klipe yra giliai suasmenintas, autorius, lyg mažas vaikas, vaikšto aplink šaltas, betonines daugiabučių sienas, kurias mėgina aprėpti šiltomis žmogaus rankomis ir jas apkabinti. Tokį taktilišką kūną įgavusi ilgesio idėja nėra apvyniota tuntu koncepcinių klodų, ji labai paprasta ir žemiška, kiekvienam žiūrovui lengvai pajaučiama. Vaizduojamas dydžio kontrastas ir besąlygiškas troškimas pasivyti praeitį apsireiškia kone infantiliškai, suteikiant sakralią atminties prasmę vizualiai ir istoriškai nepatraukliam sovietiniam palikimui. Tai ataidi žiūrovo viduje, paglosto psichologijos terminijoje tokio populiaraus vidinio vaiko galvytę.

M. Savičiūtės nuotr.

Kalbant apie animaciją – joje vaizduojami lyg purios senelės užuolaidos plevėsuojantys tie patys sovietiniai monolitai. Animacijos atsakas į apkabinimų klipą – labai įdomus momentas, transformuojantis statiškus daugiabučius į minkštą, fluidišką audinį, kuris gali būti apkabinamas ir glamžomas. Juo gali apsisiausti, po juo pasislėpti, o iššauktuose prisiminimuose paskęsti. Tačiau tas audinys gali nedėkingai dusinti – prisiminimuose lengva užsibūti per ilgai, kas trukdo asmenybei skleistis ir siekti pilno potencialo. Ši, mano manymu, kertinė detalė kalbant apie subjektyvią nostalgiją, liko nepaliesta – nors kartais išties malonu pabėgti į gilesnes sielos kerteles bei leisti sau ilgėtis. Nebūtinai tai turi būti išpuikęs skausmas, ar sustabarėjęs išgyvenimų reziume – veikiau tik jautrus atsigręžimas į asmenybės genezę.

Dešiniau nuo antrosios salės centro stovi permatoma, stiklinė, tuščia dėžė. Kaip ir aptartas objektas „Pelkė laumėms“, ji kelia sumišimą ir ne vieną klausimą. Tačiau visi parodos kūriniai skleidžiasi ne per fizinę formą, o per sąmonės prizmę – P. Vasiliauskaitės stiklinė „Kraičio skrynia“ nėra išimtis. Ji dekoruota plieniniais, plastikiniais, gamtinius primenančiais ornamentais, kurie kartu ir modernūs – smailūs ornamentų akcentai kiek primena maištingas tatuiruotes. Stiklinio paviršiaus viduryje esanti širdis žaismingai įsilieja į bendrą ornamentą.

M. Savičiūtės nuotr.

Vėlgi, menininkė remiasi prisiminimais, kuomet pati ji matė tikrą, medinę prosenelės kraičio skrynią. Pasitelkdama praeities fragmentus, ji reflektuoja apie ateitį, kurioje archajiškas objektas kaip kraičio skrynia praranda prasmę. Šiuolaikinei moteriai, tvarkingai ištirpusiai industrinėje, nuolat naujovėmis ir neramumais alsuojančioje visuomenėje, santuoka toli gražu nėra svarbiausias gyvenimo įvykis, nustatantis jos vietą pasaulyje. Todėl stiklinė skrynia aktualizuojama per savo medžiagiškumą ir formą – ji tarsi ištirpsta laike ir žiūrovui, panašiai kaip ir „Pelkė laumėms“, atspindi jo paties suvokimą bei įkontekstina praeitį – istoriją. Skrynia tuščia – jos turinys neprognozuotas, nenustatytas išorinių veiksnių ir žadantis laimę, gal net sėkmę nestabiliame ateities pasaulyje. Puikiai kūrinyje paliečiama moteriškumo ir tapatybės tema, ji pristatoma kaip neramumas, tradicijų kvestionavimas ir net viltis. Skrynia tampa ne tik asmeninių patirčių, bet ir kolektyvinės moterų patirties simboliu. Stiklas, kaip pasirinkta medija, sustiprina idėjinį laiko neapibrėžtumą ir daugiasluoksniškumą, nes jis trapus kaip ir ateities nepatikimumas, o skaidrumas leidžia sukurti unikalų santykį tarp žiūrovo ir menininkės žinutės. Pritamsinta erdvė apgaubia kūrinį paslaptinga aura, skrynioje persišviečia Ž. Baranausko sovietiniai daugiabučiai, kas dar labiau sustiprina darbų sąveiką.

M. Savičiūtės nuotr.

Klampi laiko materija

Mažose, bet ne klaustrofobiškai ankštose erdvėse įkurdinti darbai kuria nuostabų tarpusavio dialogą. Kūriniai nugulę sau tinkamose vietose ir kalbantys žiūrovui tik sau paskirtas žinutes, o svarbiausia, kalbantys vienas su kitu. Tai sukuria vieningą parodos planą, kuris žadina savirefleksiją, meditaciją erdvėje ir paverčia žiūrovą aktyviu stebėtoju. Paroda dinamiška, neužsilikusi linijiniame laike. Joje taip pat negirdėti nė mažiausio garso. Tyla palieka lankytoją tik su savo paties mintimis, kas, mano manymu, yra labai efektyvu ir vertinga eksponuojant kūrinius apie laiką plačiąja prasme. Estetika parodoje nukeliama į antrą planą, pats turinys provokuoja žiūrovą kelti klausimus apie asmeninį santykį su nostalgija ir ateities laukimu.

„Būtybėje“ laikas pavirsta klampia materija. Jis smelkiasi iš stiklo sienų, painiojasi aplink lankytoją. Ateitis virsta netolygiai dygliuotu gumulu gerklėje, o nostalgijos masė beveik apčiuopiama, bet visvien nebepasiekiama, atmintyje užrakinta po keliomis sąmonės spynomis. Ž. Baranauskas praeitį lyg sugauna ir suteikia jai fizinį kūną, o P. Vasiliauskaitė palieka mąstymo procesą apie ateitį savieigai, kūrinius naudodama tik kaip įrankius. Laikas parodoje ne skaičiuojamas, o patiriamas, pasitelkiant skirtingas ir iš pažiūros nesusijusias medijas, kaip ilgesys, kaip laukimas, bet pirmiausia – jis neapibrėžtas. Paroda kelia asmeniškus klausimus, bet lengvų atsakymų į juos nesiūlo. Menininkai taip pat kviečia permąstyti, kiek iš tiesų priklausome sau, o kiek aplinkai, per kartas einantiems patyrimams ir emocijoms bei laikotarpio riboms. Formuojamas asmeniškas ryšys su kūriniais verčia susimąstyti apie savus prisiminimus, kitam tai gali tapti tik liudijimu apie svetimos praeities šešėlį. Galiausiai, „Būtybė“ primena, kad laikas gali būti ne tik atmintis ir visa apimantis ilgesys, bet ir subtili galimybė – viltingai laukti, iš naujo suvokti. Netgi paleisti.