– Kaip panirote į teatrą? Galbūt meilę jam pajutote dar vaikystėje, tėvams nusivedus į vaikišką spektaklį?

– Augau Palangoje, tad nueiti į spektaklį nebuvo daug galimybių. Kartais kuri nors trupė atvykdavo į mokyklą, tačiau tai būdavo retai. Vaikystėje man labiau patiko muzika – dainavimas, koncertai.

O teatras į mano gyvenimą atkeliavo gana vėlai – dvyliktoje klasėje. Tuo metu mokiausi klasikinio dainavimo Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Visus ketverius studijų metus tikėjau, kad būsiu operos solistė, nes labai mėgau klasikinę muziką. O štai paskutinėje klasėje pradėjau lankyti scenos raiškos pamokas, kurios mane tiesiog užbūrė. Prasidėjo pirmieji pastatymai ir spektakliai mokykloje – tada pagalvojau, kad vis dėlto noriu sieti savo ateitį su aktoryste. Nesinorėjo mesti ir muzikos, tad nusprendžiau stoti į muzikinio teatro specialybę.

Nuo paauglystės buvau labai organizuota. Kai tik mokykloje vyko koks nors renginys, aš būdavau tas žmogus, nuo kurio viskas prasidėdavo. Gerai pagalvojus, aktoriaus profesijai šis bruožas itin svarbus. Juk aktorius turi gebėti puikiai planuoti savo laiką, lankyti repeticijas, mokėti stebėti savo kūno signalus, savo būseną. Jei jauti, kad esi persitempęs, privalai sustoti, kitaip gali pasibaigti liūdnai. Tad organizavimo aktoriaus profesijoje išties daug.

– Aktorinio meistriškumo patirties sėmėtės Vilniaus kolegijoje. Apie aktorystę svajojantys jaunuoliai dažniausiai renkasi studijas Muzikos ir teatro akademijoje. Kaip atrodo jums – ar talentą turinčiam žmogui svarbu, kur studijuoti?

Patirtys: "Dirbdama su vaikais esu nuolatiniuose ieškojimuose ir atradimuose", – sako jaunoji aktorė. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Manau, kad nereikėtų apsiriboti tik viena mokymosi institucija, nes jų, turinčių išties įdomių programų, yra daugybė. Tiesiog reikia labiau pasidomėti, pasikalbėti su dominančių sričių studentais ir absolventais. Aš muzikinio teatro specialybę atradau, kai konservatorijoje apsilankė buvę mokiniai ir pasidalijo savo studijų patirtimi. Studijomis tikrai nenusivyliau – jos man atvėrė daug kelių, save realizavau su kaupu, o įgytas žinias iki šiol panaudoju profesiniame gyvenime.

– Dažniausiai vaidinate komedijose. Žiūrovai jus geriausiai pažįsta iš "Domino" teatro spektaklių "Melagės" ir "Primadonos". Esate sakiusi, kad komedija jums – vienas sunkiausių žanrų. Tad galbūt tik iš šalies atrodo, kad aktoriui lengviau vaidinti nuotaikingame nei įtemptame, sudėtingo scenarijaus spektaklyje?

– Komedijos tikslas yra ne tik prajuokinti žiūrovą, bet ir parodyti jam kitą gyvenimo pusę, kurios mes dažniausiai nematome. Šio žanro spektakliuose rodomos paaštrintos gyvenimo situacijos, kurių žiūrovas savo kasdienybėje galbūt nepastebi, bet, matydamas tai scenoje, jis nuoširdžiai kvatojasi.

Gali būti labai geras aktorius, kurį suaugę žiūrovai dievins, tačiau tai dar nereiškia, kad pavyks susitvarkyti su vaikais.

Vis dėlto vaidindamas komedijoje aktorius vaikšto plonu ledu, nes yra svarbu išlaikyti pusiausvyrą. Jei perspausi, žiūrovui tavo vaidyba pasirodys kičinė. Tačiau kartu turi savęs atiduoti labai daug, kad perteiktum pjesę. Todėl man šis žanras ir atrodo sudėtingiausias. Sunku nuoširdžiai prajuokinti žiūrovą, kad jis juoktųsi ne iš nejaukaus jausmo, bet giliu, atviru juoku. Auditorija turi patikėti tuo, kas vyksta scenoje, tada ir gimsta nesuvaidintas juokas bei ašaros.

– Esate interaktyvaus muzikinio teatro vaikams "Gyvi teatre" įkūrėja. Kada supratote, kad norite dirbti būtent su mažaisiais?

– Pradėjau kurti spektaklius vaikams, nes esu įsitikinusi, kad žiūrovas yra ugdomas nuo mažens. Jei supažindinsime su kultūra pačius mažiausius, jie susiformuos įprotį nuolat lankytis teatre. Kol pati lankiau mokyklą, man atrodė, kad labai trūksta spektaklių, kurie būtų rodomi ne tik stacionariuose teatruose, bet ir atvyktų į mažesnius miestus ir supažindintų vaikus su teatriniu gyvenimu.

Studijuodama kolegijoje pamačiau, kad mažiesiems itin trūksta miuziklų. Taip ir kilo mintis apie darbą su vaikais. Pagalvojau, kad interaktyvus teatras yra puiki forma ir platforma iš esmės keisti situaciją. Tad "Gyvi teatre" yra tikras mano kūrybos vaikas, kuriam atidaviau visą savo širdį. Visada labai mylėjau mažylius. Jau paauglystėje dirbau animatore ir kurdavau vaikams šventes. Todėl ir dabartinė mano veikla susijusi su mažųjų užimtumu.

Persikūnijimas: "Iš dalies esu pasilikusi vaikystėje, netgi mano spalvinga apranga tai atspindi", – juokiasi Agnė. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Galbūt ir aktorius iš mažųjų gali daug ko išmokti? Juk jie – drąsūs, smalsūs ir dar nesugadinti visuomenės elgesio normų, tad nedėvi kuklumo, baimės kaukių. Turbūt į vaidybą scenoje jie nebijo reaguoti natūraliai – garsiai nusijuokti, gal net susigraudinti?

– Tikrai ne kiekvienas gali dirbti su vaikais. Kai savo teatro komandai ieškojome papildymo, buvo atėję išties puikų aktorių, tačiau jie nepakeldavo spaudimo dirbant su mažaisiais. Labai sunku išlaikyti mažylių dėmesį ir juos įtikinti, kad tavo siūloma veikla yra smagi ir įdomi. Gali būti labai geras aktorius, kurį suaugę žiūrovai dievins, tačiau tai dar nereiškia, kad pavyks susitvarkyti su vaikais. Tam reikia turėti įtaigos ir mokėti prieiti prie mažųjų, juos sudominti.

Kita vertus, kaip jūs ir pastebėjote, vaikas yra pats tikriausias žiūrovas. Jis niekada nesumeluos apie tai, kas jam patiko ar nepatiko. Todėl, padedant vaikams, gali puikiai save stebėti ir analizuoti – ką būtų galima padaryti geriau, o kas idealiai veikia? Dirbdama su mažyliais pasineriu į nuolatinius ieškojimus ir atradimus. Kitaip sakant, be perstojo tobulėju. Man tai labai patinka.

Be to, su vaikais mokaisi reikšti savo mintis, džiaugtis pačiais paprasčiausiais dalykais, nusikelti į fantazijų pasaulį. Atsiveria tarsi visiškai nauja minčių ir idėjų lobių skrynia, kurios kitu atveju negalėtum atverti.

– Jūsų teatre vaikai tampa ne tik žiūrovais, bet ir režisieriais, kūrėjais, aktoriais. Kiekvieno pasirodymo metu jie įtraukiami į siužetą ir tampa visaverčiais dalyviais. Ar teatras vaikams vis dar įdomus? Juk kartais atrodo, kad šiuolaikiniai mažyliai domisi tik išmaniaisiais telefonais ir planšetėmis. Be to, į savo vykdomus užsiėmimus ir stovyklas kviečiate ir ikimokyklinukus. Ar jiems teatras jau gali pasirodyti vertas dėmesio?

– Taip, mūsų miuziklai yra interaktyvūs, kartu su vaikais muzikuojame, vaidiname, šokame, galvojame, sprendžiame įvairiausias situacijas. Mažyliai visada įsitraukia, aktyviai dalyvauja. Tikra tiesa, kad jiems labai rūpi išmanieji prietaisai, – mes tai puikiai suprantame ir stengiamės šį faktą įtraukti į vaidinimą.

Improvizacinėse scenose neretai minime mažyliams aktualius dalykus, kad jie pajustų, jog mes žinome, kas jiems rūpi. Dirbdamas su vaikais turi domėtis absoliučiai viskuo, stebėti tendencijas, kas dabar yra populiaru, kokie žaidimai žaidžiami, kokie filmukai žiūrimi, kas šiuo metu madinga. Visa tai turi išsiaiškinti, kad tik neatsiliktum nuo vaikų.

Pasirinkimas: A.Levickaitė prisipažįsta, kad "Gyvi teatre" yra tikras jos kūrybos vaikas, kuriam atidavė visą savo širdį. / Asmeninio archyvo nuotr.

Todėl iš dalies esu pati pasilikusi vaikystėje, netgi mano spalvinga apranga tai atspindi (juokiasi). Sakyčiau, kad daugiausia ir tenka bendrauti su ikimokyklinukais. Nepaisant savo amžiaus, jie labai aktyvūs, ne tik įsitraukia į spektaklius, bet vėliau ir siunčia mums piešinius. Per penkerius veiklos metus jau spėjau pamatyti, kaip auga nauja teatro mylėtojų karta. Matau, kad vaikai keičiasi, bręsta, vis gilyn neria į teatrą.

– Karantino metu teatras išgyveno ne vieną transformaciją. Jis persikėlė į virtualųjį pasaulį, buvo pradėti organizuoti įvairūs eksperimentiniai spektakliai per "Zoom" platformą, "Facebook" grupėse. Kokią jūs matote teatro ateitį – galbūt jis vis labiau taikysis ne tik prie karantino sąlygų, bet ir tingaus šiandienos žiūrovo?

– Neabejoju, kad teatras ieškos įvairių sprendimų ir formų. Tikiu, kad jis tikrai nežlugs, nes turime daug kūrybingo ir perspektyvaus jaunimo, kuris suranda priėjimą prie žiūrovo. Tačiau kalbant apie "Gyvi teatre", vien jau pavadinimas nurodo, kad tai gyvas teatras. Jis paremtas gyvu bendravimu, prisilietimu, muzika. Todėl griežtuoju karantino laikotarpiu mes išvis nerodėme spektaklių.

Su vaikais mokaisi reikšti savo mintis, džiaugtis pačiais paprasčiausiais dalykais, nusikelti į fantazijų pasaulį.

Kiekvienam žmogui, ypač vaikams, reikia gyvo prisilietimo. Tad karantino laikotarpį paskyrėme kūrybai, gimė daug minčių ir pamąstymų. Kadangi turime teatro ir muzikos studiją, vyko nuotolinės pamokos. Bet transliuoti spektaklius virtualiai atsisakėme, nes tai nebūtume mes, o tiesiog bandymas kažką išlaužti. Mūsų spektakliai yra interaktyvūs, todėl per kompiuterį net nepavyktų išgauti reikiamos emocijos, kai vaikas mato visą tavo kūną, stebi, kaip jis juda, kurdamas teatro stebuklą. Deja, per ekraną viso to nematyti – jei matosi veidas, vaikas negali pamatyti kojų ar rankų. Jei atsistoji toliau nuo kompiuterio, nematyti veido mimikos. Teatre aš – tik už gyvą, o ne virtualųjį pasaulį.

– Viešojoje erdvėje daug kalbate apie tai, kaip įveikti scenos baimę, nerimą, įtampą, išmokti neieškoti žodžio kišenėje improvizuojant. Kas pačiai padeda susidoroti su šiais iššūkiais? Ar turite savo receptų?

– Kai žmonės galvoja apie aktorius, jie dažniausiai įsivaizduoja sceną ir rampų šviesą. Retai pagalvojama, kad šios profesijos atstovai turi labai daug mokytis, nuolat repetuoti ir atlikti pratimų, kad nebijotų ir galėtų laisvai improvizuoti scenoje.

Šiuos receptus, kuriais dalijuosi socialiniuose tinkluose, galima pritaikyti ir kasdieniame gyvenime. Juk ne tik aktoriams tenka viešai kalbėti, ką nors pristatyti prieš auditoriją ar improvizuoti. Tad vienas iš patarimų – jei jus viešai kalbant blaško žiūrovų žvilgsniai, kartais naudinga žvelgti tiesiai jiems į kaktą. Žiūrovui tokiu būdu atrodys, kad kalbą adresuojate būtent jam, o jūs galėsite labiau atsipalaiduoti. Mane pačią įkvepia aplinkos žmonės ir naujos pažintys. Daug įkvėpimo gaunu iš savo jaunųjų mokinių, kai matau, kaip jie keičiasi, tobulėja. Tai ir padeda susidoroti su kasdieniais iššūkiais.

– Ne tik vaidinate, bet ir kuriate labai gražius aksesuarus vaikams. Ar turite daugiau talentų?

– Kurti spalvingus aksesuarus vaikams pradėjau karantino metu, kai buvo išties daug slogių minčių ir dienų. Tuo metu atrodė, kad teatro ir manęs niekam nebereikia. Labai ilgėjausi bendravimo, draugų, žiūrovų. Tačiau užsispyriau ir ėmiau save realizuoti kurdama papuošalus. Kasdienybėje labai trūko spalvų, taip ir atsirado maži, spalvingi kaspinėliai. Iš tikrųjų net tamsiausiu laikotarpiu galima atrasti ryškių spalvų, tik reikia jų paieškoti. Kalbant apie kitas veiklas, pati kuriu dekoracijas spektakliams, prisidedu prie kostiumų kūrimo. Džiaugiuosi, kad sunkiausi mėnesiai – jau praeityje ir galima vėl visu pajėgumu nerti į teatrą.

Specifika: dirbant su vaikais, labai svarbu įrodyti jiems, kad tavo siūloma veikla yra smagi ir įdomi. / Asmeninio archyvo nuotr.