Rose Tremain

GUSTAVO SONATA

Iš anglų kalbos vertė Saulina Kochanskaitė. Baltos lankos, 2022

Šiandienės anglų rašytojos Rose Tremain romaną „Gustavo sonata“ galima pavadinti tobula knyga apie netobulus gyvenimus, nes kokie nors teisingi gyvenimai paprasčiausiai neegzistuoja. Autorė, pasitelkdama skaidrią, juvelyriškai nušlifuotą kalbą, nušviečia skirtingų temperamentų žmonių ydas, kurios, metams bėgant ir asmenybėms bręstant, ima nevaldomai ristis tarsi sniego gniūžtės nuokalnėn, beveik visuomet sukeldamos skaudžių padarinių. Gustavą Perlę, kurio skurdi vaikystė skleidžiasi mažame Šveicarijos miestelyje vos keleri metai po Antrojo pasaulinio karo, motina Emilė moko susivaldyti, nes būtent taip dera „elgtis šiame pasaulyje“ (p. 14). Šalyje, karo apsuptyje deklaruojančioje neutralumą, išsigelbėjimą mėgina rasti nuo sunaikinimo bėgantys žydai. Jiems, klastodamas dokumentus, padeda Gustavo tėvas Ėrichas, kurį patį galiausiai ištinka tragiška lemtis. Tad greitai ima aiškėti, kodėl Emilė išlaiko tam tikrą šaltą atstumą, kai Gustavas susipažįsta su bendraamžiu pianistu Antonu ir jo šeima – pasiturinčiais žydais iš Berno. Laiko skalei kryptelėjus, netrunkame susipažinti su Gustavo tėvais dar prieš jo gimimą, pradedame suvokti, kaip įvykių eiga supynė vieno ar kito personažo gyvenimo pasirinkimų girliandas. Galiausiai veiksmas persikelia į paskutinį XX a. dešimtmetį, Gustavo ir Antono brandos laikotarpį. Veikėjai, didžiąją dalį gyvenimo praleidę tame pačiame Maclingeno miestelyje, vis dar turi savo progų. Ar tikrai liko laiko jomis pasinaudoti?

Kartais atrodo, kad R.Tremain elgiasi tarsi improvizuojanti, bet vis dėlto griežtos kūrinio struktūros nepamirštanti kompozitorė. Tinkamiausiu momentu ji geba sukurti tokių įsimintinų siužeto epizodų, kai džiaugsmas ir liūdesys dramatiškai susilieja arba vienas kitą nepastebimai pakeičia. Rašytojos mezgamas pasakojimas šiame kūrinyje vis keičia perspektyvas ir taip gan lygus, melancholiškas kalbėjimas nepraranda dinamikos. „Gustavo sonata“ – tai istorija apie neatitaisomą istorinių aplinkybių poveikį individualiems gyvenimams ir nepažįstamų žmonių tarpusavio ryšiams, kurie visados kuriami prisitraukiant, puoselėjant ir netikint, kad vieną dieną viską reikės paleisti.

John Perry

PROKRASTINACIJOS MENAS

Iš anglų kalbos vertė Jonas Dagys. Hubris, 2021

Prisipažįstu: iki paskutinės minutės delsiau rašyti šios knygos apžvalgą. Prokrastinacija, arba atidėliojimas, kartais įsėlina į mūsų gyvenimus ir sukelia mažesnių ar didesnių uraganų. Nors ir laukia svarbios užduotys, nesutvarkyti reikalai ir raudonai blyksintys planuokliai, mes kažkaip sugebame sau įteigti, kad visa tai gali palaukti, tad rūpesčius iškraustome į saugią ir patogią ateitį. JAV Stanfordo universiteto filosofijos profesoriaus emerito Johno Perry knygelės „Prokrastinacijos menas“ tekstas, anot knygos vertėjo filosofo Jono Dagio, „parašytas su didele doze ironijos“ (p. 8). Ji atsispindi jau knygos anotacijoje, kurioje cituojamas rašytojas Markas Twainas („Niekada neatidėk rytdienai to, ką gali padaryti poryt“). Kaip akcentuoja J.Dagys, apie prokrastinaciją J.Perry nerašo biheivioristiškai, todėl ir ji pati nėra (tik) atidėliojimas („Tai mūsų – ar bent kai kurių iš mūsų – bandymas tvarkytis su tuo, kas vadinama gyvenimo rutina ar kasdienybe“ (p. 9).

Dar 1995 m. J.Perry, pasirėmęs savo asmenine patirtimi, parašė straipsnį, skirtą žmonėms, kuriuos vargina įprotis atidėlioti. Rašinys buvo aktualus, sulaukė dėmesio ir, remdamasis visais gautais atsiliepimais, autorius išplėtojo savąsias mintis, kurios sugulė į 2012-aisiais pasirodžiusią knygą. Taip originali esė „Struktūrinė prokrastinacija“ tapo pirmuoju skyriumi. Visi prokrastinatoriai atidėlioja tai, kas turi būti padaryta, bet būtent struktūrinė prokrastinacija, anot J.Perry, „yra technika, priverčianti šią neigiamą savybę veikti mūsų naudai“ (p. 22). Niekada nebūna taip, kad prokrastinatorius visiškai nieko neveiktų. Filosofijos profesorius teigia, kad prokrastinatorius „yra motyvuotas imtis sudėtingų, savalaikių ir svarbių užduočių, jei tai leidžia jam nedaryti ko nors svarbesnio“ (p. 22). Pirmasis knygos skyrius padeda suvokti faktą, kad nors ir esi prokrastinatorius, tavasis atidėliojimas yra struktūruotas, todėl padeda nuveikti „daug vertingų darbų“ (p. 31).

Nedidelės apimties knygoje J.Perry sugeba šviesti, pralinksminti ir nuraminti skaitytoją. Profesoriaus praktinė filosofija yra verta perskaityti ir apmąstyti, net jei jūsų laukia svarbesni reikalai.

Andy Weir

PROJEKTAS „SVEIKA, MARIJA“

Iš anglų kalbos vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kitos knygos, 2022

Dvylika šviesmečių nuo Saulės sistemos. Kai Railandas Greisas erdvėlaivyje atsipeikėja po dirbtinai sukeltos komos, jis ne tik nežino, kur ir dėl kokių priežasčių atsidūrė. Buvęs mokytojas (dabar astronautas) vargiai prisimena net savo vardą. Gretimuose gultuose – dviejų įgulos narių lavonai, o erdvėlaivis prikimštas pažangiausių technologijų, kurios šios tarpžvaigždinės kelionės metu palaikė trijų keleivių gyvybę. Greiso atmintis pamažu grįžta, veikėjas sužino dalyvaujantis ypatingoje misijoje, kurią turės atlikti, kad išgelbėtų Žemę ir visą žmoniją. Gimtosios Saulės ir kitų kaimyninių žvaigždžių energiją ryjančios ląstelės astrofagai po keliolikos metų sukels katastrofiškų padarinių visoms gyvybės formoms. Tik įgyvendinant projektą „Sveika, Marija“ galima rasti atsakymus, kaip įveikti astrofagų grėsmę, o žinutę apie tai pasiųsti Žemėn. Viena bėda: Railandas šioje kelionėje bilietą turi tik į vieną pusę.

Regis, kalifornietis rašytojas, eksprogramuotojas A.Weiras jau turi ryškią žvaigždę pasauliniame mokslinės fantastikos žvaigždėlapyje. Jis sukėlė milžinišką sci-fi skaitytojų susidomėjimą debiutavęs kaip tarptautinio bestselerio „Marsietis“ autorius, vėliau išleido „Artemidę“, o vos prieš metus pasirodžiusi knyga „Projektas „Sveika, Marija“ tapo ne tik instagramo, bet ir „Goodreads“ ir „Amazon“ hitu. Šis kūrinys eina „Marsiečio“ keliu ir tikrai atitinka griežtus mokslinės fantastikos žanro standartus. A.Weiras skrupulingai aprašo erdvėlaivyje vykdomus eksperimentus, tad knygoje susidursite su gan solidžiais kiekiais matematikos, fizikos, chemijos ir biologijos žinių. Viena vertus, tai gali pastūmėti praversti puslapius su sausais skaičiavimais ir teorijų gliaudymais. Kita vertus, būtent mokslas kūriniui suteikia tikrovės, įtikinamumo. A.Weiras rodo nuoširdų atidumą moksliniams dėsniams. Jei, pavyzdžiui, erdvėlaivyje reikia sukurti gravitaciją – rašytojas jums išsamiai paaiškins apie šį procesą.

Sudėtinga kalbėti apie šią knygą neišduodant smagiausių siužeto staigmenų. Spalvų kūriniui suteikia amerikietiškas A.Weiro humoras. Kartais – vykęs, kartais – plokštokas, bet neabejotinai įsimenantis.

Timothy Snyder, Nora Krug

APIE TIRONIJĄ

Iš anglų kalbos vertė Viktoras Bachmetjevas. Hubris, 2022

„Istorija nesikartoja, tačiau ji moko“, – knygos prologe rašo filosofijos profesorius, filosofinių knygų leidėjas ir vertėjas Viktoras Bachmetjevas. Grafiniame „The New York Times“ bestselerio „Apie tironiją“ leidime iliustratorė Nora Krug, naudodama savo išskirtinę piešimo techniką, vizualizuoja 20 JAV istoriko Timothy Snyderio pamokų iš XX a. Pasaulis, peržengęs per praėjusio šimtmečio katastrofų lauką, nepasidarė atsparesnis ar išmintingesnis. Tad šiandien turime atsigręžti į trapią demokratiją, kuri dar neseniai buvo klupdoma fašizmo, nacizmo ir komunizmo, ir paklausti, ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti, kad istorijos krumpliaračiai daugiau taip stipriai netraiškytų. T.Snyderis apmąsto įvairias XX a. istorines situacijas, kad pademonstruotų, kaip žmonės pasiduoda tironijai arba, priešingai, nuo jos atsispiria. Anot istoriko, bet koks išankstinis paklusnumas jau yra tragedija („Autoritaras didžiąją dalį savo valdžios gauna be pasipriešinimo“ (p. 8).

T.Snyderis teigia, kad piliečiai turi ginti savo institucijas (teismą, laikraštį, įstatymą ar profesinę sąjungą), nes būtent jos „padeda mums išsaugoti padorumą“ (p. 13). Esą žalinga „manyti, kad atėję į valdžią institucijų pagalba, valdantieji negali tų pačių institucijų pakeisti ar sunaikinti“ (p. 15). Knygos „Apie tironiją“ autorius atkreipia dėmesį, kokie svarbūs yra bet kurie bet kokios valdžios rinkimai, ir pabrėžia, kad būtina remti daugiapartinę sistemą ir ginti demokratiškų rinkimų taisykles. T.Snyderis siunčia paprastą žinutę: nė vienas negali atsiriboti nuo politikos, kadangi jau pats gyvenimas „yra politiškas – ne todėl, kad pasauliui rūpi, kaip jautiesi, bet todėl, kad pasaulis reaguoja į tai, ką darai“ (p. 25). Bet kuri patirtis istorijos skalėje yra faktų rinkinys, o faktų atsižadėjimas visada reiškia laisvės atsižadėjimą. „Jei jauni žmonės nepradės kurti istorijos, amžinybės ir neišvengiamybės politikai ją sunaikins. O norint sukurti, teks ją šiek tiek išmanyti“, – reziumuoja T.Snyderis.

Šis komiksas yra nedidelė provokacija. T.Snyderio pamokos organiškai susipina su N.Krug iliustracijomis ir istorija tampa regima, todėl – gyviau apmąstoma.