2018 m. K. Sarnickas į literatūros pasaulį įsiveržė su romanu apie neegzistuojančią roko grupę „Alkūninis velenas“ – „Turnė̃“ ne tik grąžino prie lietuviškos literatūros visai jos neskaitančius, bet ir tapo tarsi lietuviško rokenrolo epu, kurį skaitant garsiai juokiesi balsu. Pirmoji knyga pavergė skaudžiai taikliu humoru, o antrojoje vėl sutiksime puikiai pažįstamus – Guolį su Pigiu, kurie šįkart leidžiasi į nuotykių kupiną kelionę.

„Kai parašiau pirmąjį romaną, žinojau, kad tai labai gera, labai juokinga knyga, bet ją išleidęs visą laiką galvojau, kad jei būčiau žinojęs, jog ji sulauks tokio rezonanso ir ją skaitys tiek žmonių, tai tikrai prie jos būčiau ilgiau padirbėjęs. „Turnė̃“ buvo nuotykinių situacijų, arba, kaip pats vadinu, anekdotų rinkinys. Rašant antrąją knygą ambicijos buvo kitos, nesinorėjo daryti to paties, norėjosi sukurti visai kitokią siužetinę liniją, išlaikyti paslaptį ir intrigą. „Voyage, voyage“ tikrai nėra vien tik apie muzikantus, ji skleidžia povandeninę žinutę, joje daugiau vientisumo, savirefleksijos, o gal ir vienišumo jausmo. Bandžiau perteikti, koks gali būti muzikanto gyvenimas, kai jo karjera sustoja“, – pasakojo K. Sarnickas.

Praeityje – 20 metų muzikinės šlovės, dabartis – vienatvė ant sofos iššokusiomis spyruoklėmis. Ar kelionė, prasidėjusi beveik kaip eilinė atostogų išvyka į Peru, gali padėti užmiršti senas nuoskaudas, priversti susitaikyti ir užgniaužti savo ego? Ką turės patirti ir kokių netikėtų kliūčių įveikti jau kurį laiką aktualumą praradusios grupės muzikantai Guolis su Pigiu, kad galėtų priimti lemiamą sprendimą? Ar pavyks jiems šį kartą išsipainioti ir grįžti? Grįžti namo ir į sceną… Taip anonsuojama naujausia K. Sarnicko knyga.

K. Sarnickas. R. Daškevičiaus nuotr.

Pirmąją knygą autorius parašė itin greitai – per pusmetį, o štai antrajai prireikė beveik ketverių metų! „Tik rašydamas „Voyage, voyage“ aš supratau, koks tai vis dėlto ilgas procesas, tačiau po pirmos knygos buvau prikaupęs daug gerų atsiliepimų ir kupinas entuziazmo. Parašęs „Turnė̃“,  tikrai savotiškai įsimylėjau savo knygos herojus ir nenorėjau jų paleisti, tad antroje knygoje – jų gyvenimo tąsa po tam tikro laiko. Šią knygą galima vadinti tęsiniu, bet savo nuotaika ir visa atmosfera tai visiškai kitokia knyga“, – pasakojo Kastytis.

Ši knyga jau išleista ir elektroniniu variantu, kuris užtikrina kokybiško skaitymo patirtį visiems skaitytojams, tarp jų – ir turintiems skaitymo sutrikimų ar regos negalią. Tai pirmoji tokia leidyklos „Lapas“ knyga, kuriai suteiktas Lietuvos audiosensorinės bibliotekos sertifikatas. 

 

Tai pirmoji tokia leidyklos „Lapas“ knyga, kuriai suteiktas Lietuvos audiosensorinės bibliotekos sertifikatas.

 

Kiti apie knygą

„Vieną dalyką Kastytis pašėlusiai smagiai, o kai kur ir labai jautriai įrodo: kol moki juoktis iš savęs ir kol širdis su kitais organais – savo vietoje, padėtis nėra beviltiška. Kas žino, galbūt šis atseit nerimtas voyage tikrai atves prie tos atseit gyvenimo prasmės?“ – dalijasi įspūdžiais knygą jau spėjęs perskaityti „Black Florence“ įkūrėjas Jaunius Petraitis.

„K. Sarnickui kelionės romano žanras tampa rėmu, į kurį telpa tiek aštrus sarkazmas žaidžiant klišėmis ir skaitytojo lūkesčiais, tiek visuomenės kritika. Pagrindinis autoriaus ginklas yra humoras. Skaitydama juokiausi daug ir garsiai, bet Kastyčio bajeriai nėra pašiepiantys ar moralizuojantys, – pirmiausia jis juokiasi iš savęs ir kviečia mus prisijungti prie šito keisto  voyage, kuris it alchemija mus visus transformuos kartu su veikėjais. Tegu jūsų neapgauna kokaino dešra ir ajavaskos ceremonijos, nes autorius šiuo kūriniu užsimoja spręsti svarbius egzistencinius klausimus. Tai rimta literatūra, įrišta į B klasės filmo drabužį, – itin gaivus derinys“, – apie knygą atsiliepė rašytoja, menininkė Gabija Grušaitė.

„Ši knyga ne tik prajuokins taikliu kastetišku sarkazmu. Ji įpūs ir tikėjimo, kad absurdiška šiandiena tėra kelionė, o kelionėse nutinka visko, reikia tik tai ištverti. Ypač šioje kelionėje“, – sakė žurnalistas Mažvydas Karalius.

Knygos ištraukos

R. Snarskio nuotr.

[...] Vėl įtraukiu pilvą pajutęs, kad marškinėliai vis dar per daug jį aptempia, ir susinervinęs atsisuku į Pigį, kuris tiesdamas visiems rankas iki ausų išsišiepia. Su tom pagyvenusiom damom prisistatydamas net pasibučiuoja į abu žandus.

Vat jis visada taip, niekada dėl nieko nesiparina.

Jis kaip tie vaikai iš kokios nors Centrinės Afrikos šalies, gali būti basi, alkani, utėlėti, suskretę, bet, atrodo, tik duok jiems čiulpinuką, dar pripūsk balioną, ir pamirš viską pasaulyje, tryps basomis kojomis smėlyje ir šoks.

O man atvirkščiai, galvoje – nuolatinis gyvatynas, mane visada viskas erzina. Kaip ir dabar, žiūriu į tuos žmones ir nesuprantu, atrodo, ką tik atskrido, iškart visi susipažino, jau plepa tarpusavy, pasakojasi kaip geriausi draugai, vos ne giminės.

Čia svingerių vakarėlis beveik, tik toks, kuriame man niekaip neatsistoja.

Apsimestinai susidomėjęs klausausi, kaip žemu balsu, garsiai, kad visi girdėtų, storulis su „Švyturio“ beisbolke pasakojasi esąs stambios ūkinės technikos serviso vadovas iš Tauragės.

Žinoma, labai yra kuo girtis, slapta ironiškai šypteliu nužvelgęs.

Aukštas, stambus, rankos tikrai mačiusios ūkio darbų. Nusisuku ir susigėdęs susigrūdu į kišenes savo, muzikanto, išpuoselėtas rankeles su laibais pirštais.

Girdžiu, kaip serviso vadovo žmona, pradinių klasių mokytoja, lyg ir miesto taryboje dirbanti, pasigiria, kad kelionę jiems padovanojo žentas, kuris su jų dukra gyvena Londone. Aišku, jis turi savo perkraustymo įmonę, dar ten kažką pasakoja, aš iš apmaudo, kad turiu viso to klausytis, tvirčiau suspaudžiu žiebtuvėlį rankoje.

Aš viską ištversiu, viską ištversiu, kartoju mintyse, dirbtinai šypsodamasis, tik duokit man pagaliau parūkyt. [...]

R. Snarskio nuotr.

//

[...] Gana didelio kambario centre – širdelės formos lova su rožiniu baldakimu. Priešais ją – didelė vario spalvos vonia, auksu blizgantys vandens čiaupai, šalia padėta porcelianinė lėkštė su rožių žiedlapiais. Giliai širdyje vis dar viliuosi, kad čia įsivėlusi klaida.

– Prabangiai, ne? – apsidžiaugia Pigis.

Aš susinervinęs neišlaikau:

– Pigi, kodėl tu išsirinkai šitą? Čiagi jaunavedžių apartamentai.

Draugas pradžioj nustemba nesupratęs, ko pykstu, paskui apsimestinai abejingai nužiūri kambarį, trukteli pečiais ir numeta savo kuprinę ant žemės:

– Man tai visai pochui, gražu.

Pažiūriu į jį priekaištingai, gestu parodau į širdelės formos lovą, Pigis atšauna:

– O tai iš kur aš galėjau žinot? Iš katalogo užsakinėjau, gražiai gi skambėjo.

– Kaip?

– Honeymoon apartment, – išspaudžia piktokai.

– Tai ko tu nesupratai? – dabar jau ir aš susinervinu.

– Kad čia jaunavedžių.

– Kurios tu dalies nesupratai? Ką, tavo nuomone, reiškia honeymoon?

Pigis užsišikęs tyliai dairosi po kambarį, nueina prie lango, atitraukia užuolaidas. Ašm persibraukęs ranka per veidą, teiraujuos:

– Žinai, ką reiškia honey?

Draugas tylom linkteli patvirtindamas.

– O moon?

– Nu, – patvirtina.

– Tai ko tu, Pigi, nesupratai? Kas išeina sudėjus honey ir moon?

– Medaus mėnulis, – ir nusišypso nekaltai.

Aš prisėdu po baldakimu ant rožių žiedlapiais nubarstytos lovos, susinervinęs numetu į gulbę susuktą rankšluostį ir susiimu rankomis galvą, norėčiau dabar pat nulūžt ir išsimiegot, dvi paros be poilsio. [...]