M.Kavtaradzės filmografija:

„Normalūs žmonės nesisprogdina“ (2013 m.; režisierė ir scenarijaus autorė)

„Laikinai“ (2010 m.; scenarijaus autorė)

„Paskutinis žmogus, su kuriuo aš kalbėjau“ (2010 m.; kartu su Marija Stonyte režisavo ir rašė scenarijų)

„Pasakyk, kad neskaudės“ (2013 m.; režisierė ir scenarijaus autorė)

„Man dvim keli“ (2014 m.; diplominis; režisierė ir scenarijaus autorė)

„After Rave“ (2014 m.; scenarijaus autorė)

„Iglu“ (2015 m.; kartu su Vytautu Katkumi režisavo ir rašė scenarijų)

„Šventasis“ (2017 m.; kartu su Tekle Kavtaradze ir Andriumi Blaževičiumi scenarijaus autorė)

„Vasara“ (2019 m. režisierė ir scenarijaus autorė)

– Marija, užduosiu labai standartinį klausimą: kada ir kaip sugalvojai istoriją?

– Tai buvo 2015-ųjų rudenį (galvoja). Manau, kad kilo iš gyvenimo, iš to, kas vyko, kaip gyvenau. Mano patirtys buvo panašios į personažų. Kai idėja atėjo į galvą, žinojau, kad bus trys personažai – jauna psichologė ir du pacientai, kurie važiuoja iš Vilniaus į Palangą. Istorija yra išgalvota, o jausmai ir būsenos – tikri.

Pirmąją versiją parašiau gana greitai. Rašyti buvo smagu, maniau, kad tai komedija. Prisimenu, kai mano sesė (dramaturgė Teklė Kavtaradzė – aut. past.) perskaitė scenarijų, buvo visa apsiverkusi ir pasakė, kad šį filmą vadinti komedija neadekvatu. Nors ir netikėjau sese bei galvojau, kad jis labiau juokingas negu liūdnas, tačiau filmuodama supratau, kad yra atvirkščiai.

– Kažkur skaičiau, kad verki per 80 proc. filmų, kuriuos žiūri. Kaip suprantu, per taviškį žiūrovams byrės ašaros?

– Manau, žmones jis paveiks priklausomai nuo jų turimų patirčių, kaip ir visi filmai. Man pačiai sunku pasakyti, nes filmą mačiau labai daug kartų. Kai žiūriu ne savo filmus – taip, dažniausiai verkiu.

– Tau šis filmas yra pirmasis pilnametražis. Ar iš pat pradžių žinojai, kad „Vasara“ neišsiteks trumpame formate?

– Pirma buvo idėja, sąmoningai negalvojau apie trukmę, nesvarsčiau. Tačiau iškart buvo aišku, kad tai bus pilnametražis filmas. Istorija atėjo tokia, kokia yra, ir jaučiau, kad jai papasakoti reikia laiko.

– Kaip sekėsi filmuoti? Kiek laiko užtrukote?

– Filmavome aštuoniolika pamainų. Tai yra mažai. Sekėsi neblogai: palankus oras, komanda labai gera. Visi sunkiai dirbo, nes neturėjome daug laiko pasiruošti, liepą sužinojome, kad gavome finansavimą, o filmuoti  turėjome vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje. Filmo veiksmas turėjo vykti šiltuoju metų laiku.

Iki filmavimų galvojau, kad bus baisiau, jausiu nuolatinį stresą. Tačiau buvo įdomu. Nors ir buvo sunkių momentų (o jų neišvengsi), visąlaik džiaugiausi, kad galiu daryti tai, ką labiausiai noriu, t.y. būtent šį filmą.

– Nesvarstei, rašyti ar režisuoti filmą poroje? Anksčiau esi dirbusi su Marija Stonyte, Vytautu Katkumi, savo seserimi.

– Pradžioje buvo minčių rašyti ne vienai, bet nepavyko dėl kolegos užimtumo. Nesigailiu, nes šiame filme žinojau daug dalykų, kokie jie turi būti, tačiau nenorėjau per daug aiškinti arba gintis. Dėl šios priežasties šio filmo nenorėjau pristatyti ar tobulinti kokiose nors dirbtuvėse. Galbūt būčiau nenorėjusi papildomai ginti to, kas, žinau, turi būti vienaip arba kitaip. Nes labai tiksliai žinojau detales ir ką noriu pasakyti. Žinoma, nesakau, kad man nereikėjo pagalbos. Be abejonės, su sese tariausi, ji skaitė įvairias scenarijaus versijas. Taip pat ir komandos nariai – prodiuserės, operatorius.

– Pasikabinėsiu: anksčiau tavo filmų pavadinimai buvo ilgi, o savo trukme – trumpi. Dabar – atvirkščiai. Kodėl sugalvojai tokį pavadinimą?

– Šiaip man žiauriai patinka ilgi pavadinimai. Mėgstamiausias mano trumpo filmo pavadinimas – „Normalūs žmonės nesisprogdina“ (juokiasi). Šio filmo pavadinimas dar kūrimo stadijos, bandau atrasti, kas geriausiai nusako filmą ir būseną, tad dar negaliu pažadėti, kad pavadinimas bus trumpas.

– Angliškai filmas vadinasi „Summer Survivors“.

– Kostiumų dailininkė Fausta Naujalė atnešė vieną maikę, ant kurios buvo užrašyta „Summer Survival“. Taip sugalvojau anglišką filmo pavadinimą, kuris man labai patinka ir tinka. Veiksmas vyksta vasarą. Kitas dalykas, kad viskas prasideda ligoninėje, kuri yra Vasaros gatvėje. Jos kodinis pavadinimas yra „Vasara“, t.y. tą ligoninę visi taip vadina, tai labai įaugę į mūsų folklorą.

(Čia Marija padainavo Andriaus Mamontovo dainos „Ufonautai“ ištrauką: „Mano draugas vieną dieną ėjo Vasaros gatve ir kažkur prie penkto namo pasigirdo galvoje.“)

Nors yra dar viena ligoninė Naujojoje Vilnioje, respublikinė, tačiau niekas nesako: „Išveš į Naująją Vilnią arba į Parko gatvę“. Ši sąsaja man patiko, todėl norėjau, kad „vasara“ būtų pavadinime. Beje, ir filmavome Vasaros gatvėje, Vilniaus psichikos sveikatos centre.

– Vis dėlto, kaip pristatytum filmą?

– Kai filmą pristačiau „Kino pavasario“ mugėje „Meeting Point – Vilnius“, pabaigoje pasakiau, kad tai filmas apie bandymą išgyventi, kai tai atrodo neįmanoma. Man atrodo, kad šis apibūdinimas gana tikslus. Iš esmės manau, kad jis galėtų būti įdomus ir žmonėms, kurie yra išgyvenę psichikos sutrikimų, turi diagnozę, – jie žiūrės vienaip, o tie, kurie visiškai nėra susidūrę su tuo, galės iš arčiau pabandyti suprasti, ką tai reiškia. Gal nuskambės atgrasiai, bet filme norėjau perteikti kančią, tačiau nenorėjau, kad jis taip ir atrodytų, iliustruotų jausmą – būtų tamsus ir pan. (šypsosi). Manau, kad jis toks ir nėra. Kita vertus, jo supratimas priklauso nuo turimų patirčių.

– Papasakok plačiau apie filmo personažus.

– Paulius (aktorius Paulius Markevičius – aut. past.) kenčia nuo bipolinio sutrikimo, o Justė, kurią vaidina Gelminė Glemžaitė, buvo paguldyta į ligoninę po bandymo nusižudyti, jai –sunki depresija, tačiau ji to nenori pripažinti, nes jai gėda. Paulius filmo metu išgyvena pereinamąją būseną, pats nelabai supranta, kas su juo vyksta. Jis iš visų personažų yra aktyviausias, bando užhaipinti pats save ir kelionės drauges, nors išties jaučiasi blogai.

Įdomu, kad tie, kurie jau matė filmą, susitapatino su vis kitu personažu. Pavyzdžiui, mano mamai, kuri yra psichologė, labiausiai patiko psichologė Indrė. Tai gana komiškas personažas. Bijo „tų žmonių“, ligoninėje pradeda dirbti ne dėl to, kad nori konsultuoti pacientus ar jiems padėti, bet dėl to, kad nori daryti tyrimus tam tikru aparatu. Ji nenori žmogiškojo kontakto. Tačiau vyresnis daktaras (aktorius Darius Meškauskas) ją pastumia, dėl to ji ir veža pacientus į Palangą. Daugelyje situacijų jos bendrakeleiviai elgiasi adekvačiau.

– Kokias temas palieti filme?

– Psichikos sveikatą, aplink tai vyraujančią stigmą, t.y., kaip kiti žmonės žiūri į sergančius ar turinčius sutrikimų, ar juos supranta. Vyrauja populiarus įsivaizdavimas, kad tai tiesiog išsigalvojimas, tinginystė. Iš kitos pusės, pačiam žmogui kartais sunku pripažinti ar suprasti, kad tai liga, nes jos gana neapčiuopiamos ir ne visai matomos.

Rašydama scenarijų konsultavausi su psichologais ir psichiatrais dėl to, kaip reikėtų liesti savižudybės temą. Apie tai baisu kalbėti, nes nesunku pakrypti į kažkurią pusę, tarkime, romantizuoti. To labiausiai bijojau. Įprastai, kalbant apie psichikos ligas, yra dvi nuomonės: arba galvojama, kad visi žmonės, kurie serga, yra pavojingi, jiems nieko negalima patikėti, nes vieną dieną paims ir visus sušaudys, arba kita, kai manoma, kad sergantieji – ypatingi, praregėję. Norėjosi sukurti žmogiškus ir įvairius personažus, nes visi yra skirtingi, dėl to visi, kurie kenčia nuo tam tikrų ligų, netampa vienodi.

– Kaip gilinaisi? Gal žiūrėjai filmus, skaitei knygas?

– Buvau ne savo noru normaliai pasigilinusi jau prieš pradėdama rašyti (juokiasi). Bet taip, žiūrėjau filmus, visuomet mėgstu žiūrėti, kas jau sukurta apie tai, kas rūpi ir apie ką rašau. Dar rašydama atradau labai fainą penkių dalių škotišką „Takin Over the Asylum“. Tai devymketvirtų metų mini serialas apie didžėjų, kuris turi problemų dėl alkoholio. Kai jį išmeta iš darbo, tuo metu viena psichiatrijos ligoninė ieško didžėjaus. Jos radijo stotis yra visiškai apgriuvusi... Serialas turėjo labai panašią nuotaiką ir toną, kokių ir norėjau. Jis tarsi bando panaikinti stigmą – yra juokingas ir komiškas, bet ir nesumenkinantis ligos ir kančios, kurią išgyvena herojai.

Skaičiau pati, taip pat aktoriui Pauliui daviau perskaityti knygą „An Unquiet Mind“. Tai psichiatrės, kuri pati serga bipoliniu sutrikimu, knyga. Nors ji parašė ir mokslinių knygų, ši yra autobiografija. Joje buvo labai daug gerų minčių ir aiškiai įvardytų būsenų.

– Ir vėl dirbai su operatoriumi Laurynu Bareiša. Kaip vizualiai atrodys filmas?

– Gal turi ausines? Galėčiau tau parodyti vieną ištrauką.

(Čia trumpas mano – autorės – intarpas. Saulė kepino, plieskė taip, kad teko palikti karštąsias kėdes ir eiti į kavinės vidų. Ten ir pasižiūrėjau filmo epizodą, kuris buvo parodytas kino industrijos mugėje „Meeting Point – Vilnius“. Diktofonas įrašinėja toliau.)

– Ankstesnėje tavo kūryboje buvo tam tikrų pasikartojimų. Pavyzdžiui, daugelyje filmų vaidino Julija Steponaitytė. „Vasaroje“ tokių bus?

– Julija pasirodo ir šiame filme. Dirbs ir kiti, su kuriais jau dirbau: aktoriai P.Markevičius, G.Glemžaitė, operatorius L.Bareiša. Bus ir vienas bajeris, kurio negaliu spoilinti, bet jis bus tam tikras atsikartojimas.

– Ar tau apskritai svarbūs dialogai?

– Labai svarbūs. Pradedančiuosius kurti kiną moko jų vengti, nes esą visą informaciją perteiksi per juos. Vizualinis kalbėjimas turi būti svarbesnis. Man nepatikdavo, kai taip sako, nes atima visą smagumą. Dialogai, mano nuomone, suteikia skambesį. Aš žiauriai mėgstu tokius, kurie turi savitą ritmą ir skambesį. Turiu idėją kada nors įrašyti savo mėgstamiausių dialogų kompaktą ir tiesiog klausytis kaip muzikos.

(Čia vėl trumpai įsiterpsiu, nes nuo dialogų nesunkiai perėjome prie bajerių. Marija papasakojo juokingiausią iš būsimo filmo. Jo neatskleisiu, bet reziumuosiu, kad man jį suprasti nebuvo visai lengva. Gal tiesiog neturiu humoro jausmo arba, kaip sakė Marija, jis mažai kam juokingas. Tada sužinau, kad ji netgi kuria anekdotus ir kažkur rašosi. Vienas jos anekdotas bus ir filme, tik, spėja, beveik niekam nejuokingas, nes jai patinka bajeriai, kurie yra tokie nejuokingi, kad net juokingi. Kuria ir memus. Galima konstatuoti, kad Marijai patinka viskas, kas juokinga, bet, o kam nepatinka? Tad, kas žino, gal po šio filmo pasirodys ir kitokio žanro filmas. Ji šito nesakė, čia asmeninės spėlionės. Palietėme ir antraščių temą (nes, pripažinkim, kai kurios tiesiog pranoksta viską) – sužinau, kad yra „Facebook“ puslapis „Niekam neįdomūs faktai“, kurį po interviu ir palaikinau. Gyvenimas kaipmat tapo linksmesnis.)

P.S. Transkribuodama interviu, pasidariau pertraukėlę, įsijungiau paskaitinėti ką tik paminėtą šaltinį ir... opa, „Marija Kavtaradze ir 238 kiti likes it“. Virtualiu radiniu ir pabaigsiu:

„Polish remover“ gali reikšti „nagų lako nuėmiklis“ arba „lenkų pašalintojas“. Kviečiame atidžiai rinktis parduotuvėje.“