Malonumas skaityti

Nepaisydama šiuo metu tiesiog eskaluojamo teiginio, kad „knygos kultūra“ priėjo liepto galą (nes informacinės technologijos yra kur kas pranašesnės už „puslapių rinkinį“), tikiu, kad kiekvienas laikmetis užaugina (ir užaugins) grupę žmonių, mylinčių knygose paslėptą pasaulį.

Daniel Pennac savo knygoje „Kaip romanas“ būtent ir analizuoja skaitymo „anatomiją ir fiziologiją“. Visiems, kurie dega noru „paskatinti“ skaityti, „išmokyti“ skaityti ir „suprasti“ tai, kas perskaityta, ši knyga turėtų parūpti: gal kažkas buvo pamiršta, gal buvo persistengta, o gal tiesiog mūsų pačių asmeninis pavyzdys liudija, kad skaitymui reikia „ypatingo“ laiko? Knygos autorius tvirtina, kad “skaitymo laikas visuomet yra pavogtas laikas. ...> Pavogtas iš ko? Tarkime, iš pareigos gyventi. ...> Kas turi laiko mylėti? Tačiau ar kada nors teko matyti įsimylėjėlį, neturintį laiko meilei?” (P.123).

„Kaip romanas“? Kiekvienas žmogus „rašo“ savo gyvenimo romaną, kuriame būtinai yra vaikas (aš arba jis), tėvai (mes arba kiti), mokytojas (santykis: aš/jie), skaitytojas, rašytojas ir t.t. Šioje knygoje visus šiuos kasdieniškus personažus “stebi” ir pasakoja gerai žinomas (išgyventas, patirtas ar įvyksiančias) istorijas D. Pennac – autorius, literatūros mokytojas (kurio specializacija – “sunkios klasės”) ir “prisiekęs” skaitytojas.

Ši knyga apie daug ką: apie skaitytojo teises, apie gąsdinančias mokyklų programas ir “privalomus” kūrinius; apie savo kambaryje prie knygos “vargstantį” paauglį ir tėvus, sėdinčius prie televizoriaus ir sprendžiančius klausimą, kodėl jų vaikas nemėgsta skaityti. Apie žmones, kurie skaito, ir apie žmones, kurie neskaito. Apie keistą “laimingųjų” bendriją, į kurią patenka skaitytojai, ir apie knygą, kurią atsivertus paskelbiamos “paliaubos po dienos bruzdesio” ir grįžtama “į vienintelį tikrąjį rojų – artumą”. Apie tai, kad skaitymas nėra elitinė veikla, o Ziuskindą, Stivensoną, Lagerliof, Markesą ar Maną gali skaityti ir moksleivis, ir literatūros profesorius...

„Lieka „suprasti“, jog knygos parašytos ne tam, kad mano sūnus, mano dukra, jaunimas jas komentuotų, bet kad jie, jei širdis jiems liepia, jas skaitytų. Mūsų mokslai, mokykla, karjera, visuomeninis gyvenimas yra vienas dalykas. Mūsų, skaitytojų, intymumas, kultūra – kitas. Labai naudinga rengti bakalaurus, licenciatus, agrežė ir technokratus, visuomenei jų reikia, apie tai neverta nė diskutuoti... bet kur kas svarbiau visiems atskleisti visų knygų puslapius“ (P.134).