„Amo sūpuoklės“ - pasakojimas apie jauno Rumunijos vokiečio Leopoldo Aubergo penkerių metų darbą sovietų lageryje.

Jo paveikslu įamžinama daugybės deportuotų Rumunijos vokiečių patirtis. Septyniolikmetis Leopoldas Aubergas iš Hermanštato miestelio Rumunijoje 1945 m. sausį, tebevykstant karui, išvežamas į Novogorlovkos lagerį Ukrainoje.

Romane daug dėmesio skiriama lagerio pasaulio detalėms – darbams, buičiai, žmonėms. Leopoldas ne tik reflektuoja savo asmenines patirtis šioje nesvetingoje, beveik siurrealistinėje aplinkoje, bet ir stebi bei jautriai reaguoja į kitų suluošintus gyvenimus. Veikėjų likimai paveikūs ne tik Leopoldui, bet ir romano skaitytojui - advokatas Paulis Gastas vagia sriubą savo žmonai, iki ji miršta; Irma Pfeifer su cemento maišu ant pilvo įkrinta į skiedinio duobę ir nuskęsta; Trudė Pelikan pirmąją žiemą lageryje nušąla pirštus, paskui juos sutraiško kalkių vežimas ir reikia amputuoti, nes po tvarsčiais atsiranda kirmėlių.

Tikrovė yra taip sunkiai pakeliama, kad apie ją kalbėdamas Leopoldas kartais renkasi eufemizmus – lageris vadinamas viešbučiu be registratūros; o lagerio realija, kai aptikęs numirėlį, skubiai jį nurengi ir pasiimti jo apdarus bei sutaupytą duoną, – „apsitvarkymu“. H. Müller romanas išsiskiria iš kitų tekstų apie lagerio patirtis tuo, jog kančia čia estetizuojama, apie ją pasakojama pagarbiai, rimtai, jautriai, be šaltos ironijos.

Iš Rumunijos kilusi, Vokietijoje gyvenanti rašytoja Herta Müller (g. 1953) – aktyvi visuomenės veikėja, Anglijos, Amerikos, Vokietijos, Šveicarijos universitetų profesorė, patyrusi persekiojimą už pasipriešinimą Nicolae Ceausescu režimui. 2009 m., kuriais pasirodė ir „Amo sūpuoklės“, H. Müller buvo apdovanota Nobelio literatūros premija.

Vertėjas Antanas Gailius (g. 1951) išvertė Th. Manno, F. Kafkos, R.M. Rilke’s ir daugelio kitų rašytojų kūrinių iš vokiečių ir olandų kalbų. Apdovanotas Lietuvių PEN centro premija „Metų vertėjo krėslas“, LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Ištraukos
Apie lagaminų krovimą

Visa, ką turiu, nešiojuosi su savimi.
Arba: visa, kas mano, nešiojuosi su savimi.
Nešiojausi viską, ką turėjau. Mano tie daiktai nebuvo. Jie buvo arba pakeitę paskirtį, arba kieno nors kito. Kiaulės odos lagaminas buvo gramofono dėžė. Apsiaustas nuo dulkių buvo tėvo. Miestiškas paltas su aksomo juostele pakaklėje – senelio. Pūstos kelnės iki kelių - dėdės Ervino. Odiniai vyturai - kaimyno, pono Karpo. Žalios vilnonės pirštinės – tetos Fini. Tiktai vyno spalvos šilko šalikas ir neseseras buvo mano, per paskutines Kalėdas gautos dovanos.
1945 m. sausį dar tebetvėrė karas. Apimti išgąsčio, kad aš vidury žiemos turiu važiuoti kažin kur pas rusus, visi rūpinosi man įdėti ką nors, kas galėtų praversti, jeigu jau niekas negelbsti. Kadangi priverstinai buvau įtrauktas rusų sąrašus, visi man ką nors davė, ir kiekvienas patylomis rezgė savo mintį. O aš buvau septyniolikos metų ir, su viskuo sutikdamas, mąsčiau sau, kad šis išvykimas atėjo pačiu laiku. Nebūtinai patekti į rusų sąrašus, tačiau, jei tik viskas nesiklostys pernelyg blogai, man tas net į gera. Norėjau dingti iš to mažučio kaip antpirštis miestuko, kur kiekvienas grindinio akmuo turėjo akis. Mane ėmė ne baimė, o ši slepiama nekantra. Ir dar jaučiau sąžinės priekaištus, kad tie sąrašai, dėl kurių mano artimieji puolė neviltį, man buvo priimtina būsena. Visi baiminosi, kad man kas nors nutiks svetimame krašte. O aš norėjau atsidurti tokioje vietoje, kur manęs niekas nepažįsta.
Kai kas man jau buvo nutikę. Draudžiamas dalykas. Jis buvo keistas, nešvarus, begėdiškas ir malonus. Nutiko jis Gluosnių parke, pačioje gilumoje, anapus trumpa žole apžėlusios kalvos. Grįždamas namo, parko viduryje nuėjau į paviljoną, kur šventadieniais grodavo orkestrai. Pasėdėjau ten valandžiukę. Šviesa smelkėsi pro dailiai drožinėtą medieną. Regėjau baimę kiaurų apskritimų, kvadratų ir trapecijų, kuriuos nagais daikte laikė balti vijokliai. Tai buvo mano sumaišties ornamentas – sykiu ir siaubo ornamentas mano motinos veide. Tame paviljone prisiekiau sau: niekados daugiau į šitą parką neateisiu.
Juo smarkiau sau tai draudžiau, juo greičiau vėl ten nuėjau – po dviejų dienų. Į randevu, kaip parke buvo sakoma.
Nuėjau į antrąjį randevu su tuo pačiu pirmuoju vyru. Jis vadinosi KREGŽDĖ. Antrasis buvo naujokas, jis vadintas EGLĖ. Trečiasis buvo vardu AUSIS. Paskui buvo SIŪLAS. Paskui VOLUNGĖ ir KEPURĖ. Vėliau — KIŠKIS, KATĖ, ŽUVĖDRA. Tada PERLAS. Tik mes žinojom, kuris kuriuo vardu. Parke vyko palaida medžioklė, leidausi perdavinėjamas iš rankų i rankas. Ir buvo vasara, ir beržų oda buvo balta, jazminų ir šeivamedžių krūmuose vešėjo žalia neperregimos lapijos siena.
Meilė turi savus metų laikus. Ruduo parkui padarė galą. Medžiai apsinuogino. Randevu drauge su mumis persikėlė į Neptūno maudykles. Greta geležinių vartų kabojo jų emblema su gulbe. Kas savaitę susitikinėjau su dvigubai už save vyresniu vyru. Buvo rumunas. Vedęs. Nesakau, kuo jis buvo vardu, nesakau, nė kuo aš buvau vardu. Ateidavom skirtingu laiku, nei kasininkei už švinu aptaisytų ložės stiklų, nei veidrodinėms plytelių grindims, nei apvalainai centrinei kolonai, nei sienų plytelėms su jūros rožių ornamentais, nei raižytiniams medžio laiptams neturėjo šauti mintis, kad esame susitarę. Ėjom į baseiną plaukioti su visais kitais. Susitikdavom tik prie garo pirčių.
Anuomet, prieš pat lagerį, ir lygiai taip pat nuo sugrįžimo iki 1968 m., kai išvykau iš šalies, už kiekvieną randevu būtų grėsęs kalėjimas. Įkliuvus – mažiausiai penkeri metai. Kai kurie įkliūdavo. Tiesiai iš parko arba miesto maudyklių po brutalaus tardymo jie patekdavo į kalėjimą. Iš ten – į bausmės lagerį prie kanalo. Šiandien žinoma, kad nuo kanalo niekas negrįžo. Jei kas ir grįžo, tas buvo gyvas lavonas. Sukriošęs ir sumaitotas, jokiai šio pasaulio meilei nebetinkamas.
O lagerio laikais – jei būčiau įkliuvęs lageryje, būčiau nebegyvas.
Po penkerių lagerio metų aš diena dienon traukiau per gatvių šurmulį, mintyse kartodamasis geriausius sakinius, jeigu būčiau suimtas: SUČIUPTAS NUSIKALTIMO VIETOJE – šiam kaltinimui buvau prasimanęs tūkstančius pasiteisinimų ir alibi. Nešiojuosi tykų nešulį. Taip giliai ir taip ilgai vyniojausi į tylą, kad žodžiais niekados nebeįstengiu išsivynioti. Kalbėdamas tik vis kitaip vyniojuosi.
Paskutinę randevu vasarą aš, ilgindamas kelią į namus iš Gluosnių parko, Didžiajame žiede atsitiktinai užsukau į Švenčiausiosios Trejybės bažnyčią. Šis atsitiktinumas buvo lemtingas. Išvydau būsimuosius laikus. Greta šoninio altoriaus ant postamento stovėjo šventasis pilku apsiaustu, vietoj apykaklės ant sprando nešinas avimi. Ši avis ant sprando yra tylėjimas. Esama dalykų, apie kuriuos nekalbama. Tačiau aš žinau, ką kalbu, sakydamas, kad tylėjimas ant sprando yra kitoks, nei lūpų tylėjimas. Prieš lagerio laikus, lagerio laikais ir po jų aš dvidešimt penkerius metus gyvenau bijodamas – valstybės ir savo šeimos. Bijodamas dvigubos griūties – kad valstybė mane įkalins kaip nusikaltėlį, o šeima išsižadės kaip savo gėdos. Gatvių maišatyje žvelgiau į vitrinų veidrodžius, tramvajų ir namų langus, fontanus ir balas, abejodamas, ar vis dėlto nesu perregimas.
Mano tėvas buvo piešimo mokytojas. O aš, galvoje laikydamas Neptūno maudykles, lyg įspirtas krūpčiojau, jam pavartojus žodį AKVARELĖ. Tas žodis žinojo, iki kokios ribos aš jau esu nuėjęs. Motina prie stalo, būdavo, sako: Nesmaigstyk šakutėmis bulvių, jos gūra, pasiimk šaukštą, šakutėmis imama mėsa. Pajusdavau tvinkčiojimą smilkiniuose. Kodėl ji kalba apie mėsą, jeigu reikalas susijęs su bulvėmis ir šakutėmis, juk tas žodis Fleisch vokiečiui toks dviprasmiškas, jis reiškia ir mėsą, ir kūną. Apie katrą ji kalba. Tie randevu man sujaukė kūną. Buvau pats sau vagis, netikėtai suskambę žodžiai vis, būdavo, ima ir užklumpa mane.
Motina, o ypač tėvas, kaip ir visi mažojo miestuko vokiečiai, tikėjo, kad šviesios kasos ir baltos kojinės iki kelių yra gražu. Tikėjo juodu Hitlerio ūsiukų keturkampiu ir tuo, kad mes, Transilvanijos vokiečiai, priklausome arijų rasei. Mano paslaptis, jau vien kūniškai žvelgiant, buvo baisiausia šlykštynė. O su rumunu prisidėjo dar ir rasių maišymasis.
Troškau ištrūkti iš šeimos – tegu ir į lagerį. Gaila man buvo tik motinos, kuri nežinojo, kaip menkai mane tepažįsta. Kuri, man iškeliavus, dažniau mane prisimins, nei aš ją.
Greta šventojo su tylėjimo avimi ant sprando bažnyčioje mačiau dar baltą nišą su įrašu: DANGUS IŠJUDINA LAIKĄ.

Kraudamasis lagaminą, maniau sau: Baltoji niša paveikė. Štai čia yra išjudintas laikas. Dar džiaugiausi dėl to, kad man nereikia traukti į karą, į fronto sniegus. Pagautas paikos narsos, klusniai ėmiausi krauti lagaminą. Nieko nesikračiau. Odiniai vyturai su raišteliais, pūstos kelnės, paltas su aksomo juostele – niekas man nederėjo. Svarbu buvo išjudintas laikas, ne apdarai. Aš su tais, ar su kitais daiktais – vis tiek daraisi suaugęs. Pasaulis, maniau sau, yra, tiesa, ne kaukių balius, tačiau nė vienas, kuriam tenka gūdžią žiemą keliauti pas rusus, nėra juokingas.
Dviejų policininkų, rumuno ir ruso, patrulis ėjo su sąrašais iš vienų namų į kitus. Nebeprisimenu, ar patrulis mūsų namuose ištarė žodį LAGERIS. O jei neištarė – tai kokį kitą žodį pasakė, tik ne RUSIJA. O jei ištarė, tai žodis „lageris" manęs neišgąsdino. Nors buvo karo metas ir sprandą man slėgė tyla apie randevu, aš, būdamas septyniolikos, dar tebetvėriau giedrai paikoje vaikystėje. Man baisūs buvo žodžiai „akvarelė" ir „mėsa". Žodžiui LAGERIS mano smegenys buvo kurčios.
Tąsyk prie stalo su bulvėmis ir šakutėmis, kai motina mane užklupo žodžiu „mėsa", man dar toptelėjo, kad vaikystėje žaidžiau kieme, o motina man šūktelėjo pro verandos langą: Jeigu tučtuojau neateisi valgyti, jeigu dar kartą turėsiu tave šaukti, galėsi sau likti, kur buvęs. Aš tąkart dar valandžiukę sugaišau, o ji, man parėjus, paliepė:
Dabar gali susikrauti kuprinę, drožti sau į pasaulį ir daryti, ką tinkamas. Nusitempusi mane į kambarį ir paėmusi mažąją kuprine, ji subruko į ją mano vilnonę kepurę ir striukę. Aš paklausiau: Bet kurgi man eiti, juk esu tavo vaikas.
Daugybė žmonų mano, kad krautis lagaminus yra įgudimo reikalas, kad to savaime išmokstama – kaip giedoti ar melstis. Mes neturėjom nei įgūdžių, nei lagamino. Kai tėvas turėjo eiti frontą pas rumunų karius, nebuvo ko krauti. Karys gauna viską, tai priklauso prie uniformos. Žinojom tik tiek, kad kraunamės į kelionę ir turėsim gintis nuo šalčio. To, ko iš tikrųjų reikia, neturi, tenka improvizuoti. Netinkami daiktai tampa būtini. O būtini daiktai vėliau tampa tinkami, nes juos turi. Atnešusi iš svetainės gramofoną, motina pastatė jį ant virtuvės stalo. Pasiėmęs atsuktuvą, iš gramofono dėžės pasidariau lagaminą. Motorą ir plokštelių diską išmontavau pirmiausiai. Paskui kamščiu užkimšau skylę, pro kurią kyšojo rankenėlė. Pamušalas liko viduje lapės rudumo aksomas. Nenusukau nė trikampės plokštelės su šunimi prie garsiakalbio tūtos ir užrašu HIS MASTERS VOICE. Į lagamino dugną padėjau keturias knygas: drobe įrištą „Faustą", „Zaratustrą", plonytį Weinheberio tomelį ir aštuonių šimtmečių lyrikos rinkinį. Romanų nesiėmiau, nes tų juk, kartą perskaitęs, daugiau nebeskaitai. Ant knygų atsidūrė neseseras. Jame buvo: 1 flakonas tualetinio vandens, 1 flakonas losjono po skutimosi TARR, 1 skutimosi muilas, 1 skustuvas, 1 skutimosi teptukas, 1 gabaliukas alūnito, 1 gabalėlis prausiamojo muilo, 1 nagų žirklutės. Greta nesesero įsidėjau 1 porą vilnonių puskojinių (rudų, jau adytų), 1 porą kojinių iki kelių, 1 flanelinius marškinius raudonais ir baltais langeliais, 2 ripsines apatines kelnaites. Pačiam viršuje atsidūrė šilko šalikas – kad nesusiglamžytų. Jis buvo vyno raudonumo ir su tos pačios spalvos langučiais – pakaitom blizgiais ir matiniais. Tada lagaminas buvo pilnas.
Paskui ryšulys: 1 dieninė antklodė nuo sofos (vilnonė, šviesiai mėlynais ir rusvai gelsvais langeliais, milžiniškas daiktas – bet šilumos iš jo nebuvo). O į ją sudėti: 1 vasarinis apsiaustas (tamsiais ir šviesiais taškučiais, jau labai padėvėtas) ir 1 pora odinių vyturų (be galo senų, iš Pirmojo pasaulinio karo laikų, geltonų kaip melionas, su dirželiais).
Tada maisto ryšelis su: 1 „Scandia" markės kumpio konservų dėžute, 4 sumuštiniais, keliais užsilikusiais Kalėdų sausainiais, 1 gertuve vandens ir puodeliu atsigerti.
Tada senelė gramofono lagaminą, ryšulį ir maisto ryšelį padėjo netoli durų. Aniedu sakėsi ateisią vidurnaktį, tada mane ir išsivesią. Bagažas paruoštas stovėjo greta durų.
Tada aš apsirengiau: 1 ilgas apatines kelnes, 1 flanelinius marškinius (gelsvai rusvais ir žaliais langeliais), 1 pūstas kelnes (pilkas, kaip sakiau, dėdės Edvino), 1 siūtą liemenę su megztomis rankovėmis, 1 porą vilnonių kojinių ir 1 porą kalnų slidinėjimo batų. Žalios tetos Fini pirštinės gulėjo po ranka ant stalo. Ėmiau varstytis batus, ir man tuo metu toptelėjo, kad motina prieš daugybę metų per vasaros atostogas Venche vilkėjo namų siuvimo jūrininkės kostiumėlį. Vidury pasivaikščiojimo po pievą ji nugriuvo į aukštą žolę ir apsimetė mirusi. Man anuomet buvo aštuoneri. Koks išgąstis – dangus nukrito į žolę. Užsimerkiau, kad nepamatyčiau, kaip jis mane prarys. Motina pašokusi ėmė purtyti mane ir kalbėti: Ar myli mane, juk aš dar gyva.
Batai buvo suvarstyti. Atsisėdęs prie stalo, laukiau vidurnakčio. Ir vidurnaktis atėjo, tačiau patrulis vėlavo. Trys valandos gavo praeiti, to bemaž neįmanu buvo ištverti. Tada jie atsirado. Motina padėjo man apsivilkti paltą su juoda aksomo juostele pakaklėje. Apsivilkau jį. Motina verkė. Apsimoviau žaliąsias pirštines. Medžiu muštame koridoriuje, kaip tik ten, kur dujų skaitiklis, senelė pasakė: ŽINAU, KAD SUGRĮŠI.
Tą sakinį netyčia įsidėmėjau. Aš jį nerūpestingai pasiėmiau į lagerį. Nė nenutuokiau, kad jis mane lydi. Tačiau toks sakinys yra savarankiškas. Jis darbavosi manyje labiau už visas pasiimtąsias knygas. ŽINAU, KAD SUGRĮŠI tapo širdies lopetos bendrininku ir bado angelo priešininku. Kadangi sugrįžau, turiu teisę sakyti: toks sakinys padeda išgyventi.
Buvo 1945 m. sausio 15 d., trečia valanda nakties, kai patrulis mane išsivedė. Spaudė šaltis, buvo -15° C. Per tuščią miestą dengtu sunkvežimiu važiavom į Mugių rūmus. Tai buvo saksų iškilmių rūmai. O dabar surinkimo lageris. Salėje spaudėsi kokie 300 žmonių. Ant grindų gulėjo čiužiniai ir šiaudų maišai. Visą naktį mašinos vežė surinktus žmones – ir iš aplinkinių kaimų. Paryčiais jų buvo kokie 500. Kiekvienas mėginimas skaičiuoti tą naktį buvo tuščias darbas, negalėjai nieko apžvelgti. Mugių rūmuose kiaurą naktį degė šviesa. Žmonės vaikštinėjo, ieškojo pažįstamų. Pasakojo, girdi, geležinkelio stotyje į darbus pašaukti staliai, iš žalios medienos jie kalą gultus gyvuliniuose vagonuose. O kiti meistrai taisą traukiniuose geležines krosneles. Dar kiti pjauna grindyse tualetų angas. Išplėstomis akimis buvo patyliukais ir daug kalbama, o užmerktomis akimis patyliukais ir daug verkiama. Ore tvyrojo senos viInos, baimės prakaito ir riebios keptos mėsos, vanilinių kepinių ir degtinės tvaikas. Viena moteris nusirišo skarelę. Ji tikrai buvo kaimietė, jos kasa ant pakaušio buvo du kartus susukta ir ties galvos viduriu prismeigta raginėmis šukomis. Šukų dantys sulindę į plaukus, lyg stačios ausytės stirksojo tik patys jų riesto lankelio kampučiai. Su tom ausytėm ir stora kasa pakaušis buvo panašus tupinčią katę. Sėdėjau lyg žiūrovas tarp stovinčių kojų ir bagažo krūvų. Kelias minutes mane apdujino miegas, ir aš sapnavau:
Mudu su motina stovim kapinėse prie neseniai supilto kapo. Jo viduryje perpus už mane žemesnis styro kažkoks augalas gauruotais lapais. Jam prie stiebo prikibusi vaisiaus dėžutė su odos rankena, mažutis lagaminas. Dėžutė per pirštą prasivėrusi, išklota lapės rudumo aksomu. Nežinome, kas čia numirė. Motina sako: Išsitrauk kreidą iš palto kišenės. Aš juk neturiu kreidos, atsakau. Kyšteliu ranką kišenę, o ten randu gabaliuką siuvėjo kreidos. Motina sako: Turim užrašyti ant lagamino kokį trumpą vardą. Užrašykim RUTA, tokiu vardu nėra nė vienos mūsų pažįstamos. Aš rašau: RUTA.
Sapne man buvo aišku, kad miręs esu aš, tik dar nenorėjau to sakyti motinai. Krūptelėjęs pakirdau, nes šalia ant šiaudų maišo atsisėdęs senyvas vyras su skėčiu man prie pat ausies tarė: Mano svainis dar žadėjo ateiti, bet rūmai iš visų pusių apstatyti sargyba. Ta jo nepraleis. Mes juk dar tebesam mieste, bet jis negali ateiti pas mane, o aš negaliu eiti namo. Visose jo sidabro sagose buvo po skrendantį paukštį, laukinę antį ar, veikiau, albatrosą. Mat kryžius jam ant krūtinės prisegtame ženklelyje, man arčiau pasilenkus, pavirto į inkarą. Skėtis stovėjo tarp mudviejų kaip pasivaikščiojimo lazda. Paklausiau jo: Ar imatės jį. Juk ten net daugiau sninga, nei čia, atsakė jis.
Niekas mums nesakė, kada ir kaip turėsim keliauti iš rūmų į geležinkelio stotį. Kone sakyčiau – kada mums bus leista, mat troškau pagaliau išvykti, tegu ir gyvuliniame vagone su gramofono dėže ir aksomo juostele po kaklu pas rusus. Nebeprisimenu, kaip atsidūrėm stotyje. Gyvuliniai vagonai buvo aukšti. Pamiršau ir laipinimo procedūrą, mat mes tokias ilgas dienas ir naktis važiavom gyvuliniu vagonu, lyg visados jame būtume buvę. Nebeprisimenu, nė kiek laiko važiavom. Maniau, kad ilgai važiuoti reiškia nuvažiuoti toli toli. Kol važiuojam, mums nieko negali nutikti. Kol važiuojam, gerai.
Vyrai ir moterys, jauni ir seni, pasidėję savo mantą gultų galvūgaly. Kalbos ir tyla, valgis ir miegas. Degtinės buteliai keliavo ratu. Kai važiavimas jau pasidarė įprastas daiktas, kur ne kur prasidėjo mėginimai glaustytis. Viena akimi buvo žiūrima ton pusėn, o kita sukama šalin.

Sėdėjau greta Trudės Pelikan ir pasakiau jai: Man čia panašu į slidininkų iškylą Karpatuose prie Bulejos trobelės, kur pusę licėjaus klasės prarijo lavina. Mums nieko negali nutikti, atsakė ji, mes išvis neturime pasiėmę slidžių. Su gramofono dėže gali joti, joti, per dieną, per naktį, per dieną, juk žinai, Rilke, pasakė Trudė Pelikan, vilkinti varpelio sukirpimo paltą su kailio rankogaliais iki pat alkūnių. Rudo plauko rankogaliai lyg dvi šunyčių puselės. Trudė Pelikan retsykiais susikišdavo sukryžiuotas rankas į rankoves, ir tos dvi puselės pavirsdavo į vieną visą šunytį. Anuomet dar nebuvau matęs stepės, kitaip būčiau pagalvojęs apie urvinius šunis. Trudė Pelikan kvepėjo šiltais persikais, tas kvapas jai sklido net iš burnos, net trečią, net ketvirtą dieną gyvuliniame vagone. Su savo paltu ji sėdėjo lyg i kontorą važiuojanti dama tramvajuje ir pasakojo man, girdi, keturias dienas slapsčiusis kaimynų sode už daržinės iškastame urve. Bet paskui pasnigę, kiekvienas žingsnis tarp namų, daržinės ir urvo pasidaręs regimas. Jos motina nebegalėjusi slapta atnešti jai pavalgyti. Visame sode galėjai tiesiog skaityti pėdas. Sniegas buvęs skundikas, sniego verčiamai, jai tekę savo valia lįsti iš slėptuvės. Niekados to sniegui neatleisiu, sakė Trudė Pelikan. Šviežiai iškritusio sniego neįmanoma imituoti, sniego taip nesutaisysi, kad jis atrodytų nepalytėtas. Žemes įmanu sutaisyti, kalbėjo ji, įmanu sutaisyti smėlį ir net žolę, jei gerai pasistengsi. O vanduo pats susitaiso, nes jis viską praryja, o prarijęs tučtuojau pats ir užsiveria. O oras visuomet gatavai sutaisytas, nes jo išvis neįmanoma pamatyti. Visa būtų tylėję, tik ne sniegas, sakė Trudė Pelikan. Kad storas sniegas kalčiausias. Kad jis, teisybė, iškritęs mieste, lyg žinotųsi, kur esąs, lyg būtų savo namuose. Tačiau kad jis išsyk stojęs tarnauti rusams. Aš čia dėl sniego išdavystės, sakė Trudė Pelikan.
Traukinys važiavo 12, o gal 14 dienų, niekur nesustodamas. Paskui nevažiuodamas stovėjo begalinę daugybę valandų. Nežinojome, kur kada buvome. Nebent kuris nors nuo viršutinių gultų pro plyšį langelio dangtyje įstengs, būdavo, perskaityti stoties vardą: BUZAU. Geležinė krosnelė vagono viduryje gaudė. Degtinės buteliai ėjo ratais. Visi buvo kauštelėję: vieni nuo gėrimo, kiti nuo nežinios. Arba ir nuo to, ir nuo to.
Tai, kas galėjo slypėti žodžiuose RUSŲ IŠVEŽTAS, žmogui, būdavo, retsykiais šmėkšteli galvoje, bet ne širdyje. Prie sienos pastatyti jie mus galės tik tada, kai jau būsim vietoje, kol kas mes važiuojam. Ta aplinkybė, kad mes iškart nebuvom sustatyti prie sienos ir sušaudyti, kaip mums namie skelbė nacių propaganda, darė mus kone nerūpestingus. Vyrai gyvuliniame vagone išmoko gerti iki užsimiršimo. Moterys išmoko iki užsimiršimo dainuoti:
Žalčialunkis miške pražydęs
O apkasuos sniegai
Laiškelis tavo parašytas
Graudins mane ilgai.
Vis tą pačią pratisą dainą, kol jau darėsi nebeaišku, ar iš tikrųjų ji dainuojama, ar nebe, mat jau pats oras dainavo. Daina liulėjo tau galvoje, prisiderindama prie važiavimo – gyvulinių vagonų bliuzas ir išjudinto laiko kilometrų daina. Ši daina tapo pati ilgiausia mano gyvenime, penkerius metus moterys ją dainavo, padarydamos ją tokią kupiną gimtinės ilgesio, kokie mes visi buvome. Vagono durys buvo iš lauko antspauduotos. Keturis kartus tos ant ratukų atstumiamos durys buvo atidarytos. Buvom dar Rumunijos teritorijoje, ir dukart į vagoną buvo įmesta išilgai pjūklu perpjautos plikos ožkos pusė. Ji buvo smarkiai sušalusi ir su bildesiu nukrito ant grindų. Pirmąją ožką palaikėme kuru. Sulaužėme ją gabalais ir sudeginome. Buvo tokia perkarusi, kad net nesmirdėjo, gerai degė. Sulig antrąja ožka ratą apsuko žodis PASTRAMA, valgoma vytinta mėsa. Ir antrąją ožką sudeginom juokdamiesi. Ji buvo lygiai tokia pat pastirusi ir pamėlynijusi, kaip ir pirmoji, tiesiog kaulinė pamėklė. Juokėmės pernelyg anksti, pasidavėm puikybei sudeginti abi rumuniškąsias geradares ožkeles.
Apsipratimas didėjo drauge su laiko trukme. Ankštumoje vyko menki dalykėliai atsisėsti, atsistoti. Raustis lagamine, ką nors iš jo išsiimti, ką nors į jį padėti. Eiti prie tualeto skylės už dviejų aukštai laikomų antklodžių. Kiekviena smulkmena buvo susijusi su kokia nors kita. Gyvuliniame vagone savitumas numenksta. Esi labiau tarp kitų, nei pats su savimi. Atodaira nė nebuvo reikalinga. Visi čia buvo vieni kitiems paslaugūs nelyg namie. Galbūt, šiandien taip sakydamas, kalbu vien apie save. Galbūt net ne apie save. Galbūt mane gyvulinio vagono ankštuma tramdė todėl, kad aš vis tiek juk norėjau iškeliauti ir dar turėjau pakankamai valgio lagamine. Mes nenujautėm, kaip mus visus netrukus ištiks pašėlęs alkis. Kiek sykių per artimiausius penkerius metus, kai mus lankė alkio angelas, buvom panašūs į tas pastirusias pamėlynijusias ožkas. Ir kiek sykių gailėjomės jas sudeginę. Buvo jau Rusijos naktis, Rumunija liko mums už nugarų. Per kelias valandas trukusį postovį jutome smarkų kresčiojimą. Ratai ant vagonų ašių buvo pritaikomi platesniems rusų bėgiams – stepių platybėms. Nuo tokios gausybės sniego naktis pasidarė šviesi. Ta naktį vidur plyno lauko įvyko trečiasis postovis. Rusai sargybiniai rėkė UBORNAJA. Visos Visų vagonų durys buvo atidarytos. Vienas po kito ritomės į žemai apačioje plytintį sniegą, iki kaklo į jį grimzdami. Nors ir nesuprasdami, suvokėm, kad „ubornaja" reiškia visuotinį tuštinimąsi. Viršum mūsų, labai aukštai viršum mūsų, apvalainas mėnulis. Garas iš burnų sklendė mums prieš akis toks pat žibantis ir baltas, kaip ir sniegas po kojomis. Aplink atstatyti automatai. O dabar: Nusimaut kelnes.
Tas nesmagumas, tasai viso pasaulio gėdos jausmas. Kaip gerai, kad su mumis buvo tik tos sniegų platybės, kad niekas nematė, kaip jos mus privertė visai greta kits kito daryti tą patį. Manęs reikalas nespyrė, bet nusismaukiau kelnes ir pritūpiau. Kokia niekšiška ir tyli buvo toji naktis, kaip ji mus suniekino per gamtinius reikalus. Kaip Trudė Pelikan susikėlė iki pažastų savąjį varpo pavidalo paltą ir nusismaukė kelnaites žemiau kelių, kaip girdėjosi šnypštimas jai tarp batų. Kaip man už nugaros advokatas Paulis Gastas stenėjo tuštindamasis, kaip gurgė jo žmonos Heidrunos Gast palaidi viduriai. Kaip dvokūs šilti garai aplinkui, išsyk sušalę, mirguliavo ore. Kokį arklišką gydymą mums pritaikė šios sniegų platybės, kaip jos privertė nuogais užpakaliais pajusti savo vienatvę papilvės garsuose. Kokie vargani pasidarė mūsų viduriai šioje bendrystėje.
Galbūt tą naktį ne aš pats, bet manyje tūnąs siaubas ūmai tapo suaugęs. Galbūt bendrystė tik šitaip darosi tikra. Mat mes visi ligi vieno, atlikdami gamtinius reikalus, automatiškai sutūpėm, veidais atsigręžę į geležinkelio pylimą. Visiems mums mėnuo buvo už nugarų, atvirų gyvulinio vagono durų mes nebepaleidom iš akių, jau buvom nuo jų priklausomi lyg nuo kambario durų. Mus jau ėmė beprotiška baimė, kad durys užsidarys ir traukinys išvažiuos toliau be mūsų.
Vienas iš mūsiškių suriko į nakties platybes: Na, štai ir sulaukėm, visi šikantys saksai vienoj krūvoj. Jau kai upė patvinsta, tai visus pakeliui šluoja. O juk jums visiems norisi gyventi. Jo juokas išėjo negyvas, nelyg skardinis. Visi pasistūmė truputuką toliau nuo jo. Tada jam radosi daugiau vietos, jis nusilenkė lyg aktorius ir laibu iškilmingu balsu pakartojo: O juk jums visiems norisi gyventi.
Jo balse atskambėjo aidas. Vienas kitas pravirko, oras buvo sustingęs lyg stiklas. Jo veidas buvo paženklintas beprotybės. Seilės ant striukės rodėsi glazūruotos. Ir tada aš pamačiau ženklą ant krūtinės, tai buvo tasai vyras su albatrosais puoštomis sagomis. Jis stovėjo visiškai vienas ir kūkčiojo vaiko balsu. Greta jo tik pridergtas sniegas. O jam už nugaros nuo šalčio pastiręs pasaulis su mėnuliu lyg rentgeno nuotrauka.
Lokomotyvas išleido vieną vienintelį duslų garsą. Patį žemiausią ŪŪŪŪ, kokį tik kada nors esu girdėjęs. Visi puolė grūstis prie savo durų. Sulipom vidun ir išvažiavom toliau.
Tą vyrą būčiau atpažinęs ir be ženklo ant krūtinės. Lageryje jo nė sykio nesutikau.

Širdies lopeta

Esama daugybės lopetų. Bet širdies lopeta man užvis mieliausia. Tik jai vienai daviau vardą. Su širdies lopeta galima tik pilti anglis, tik birias anglis, į sunkvežimį arba iš sunkvežimio.
Širdies lopeta turi galvą, tokio didumo, kaip dvi greta sudėtos žmogaus galvos. Ji yra širdies pavidalo ir smarkiai išgaubta, joje tilptų kokie penki kilogramai anglių arba visas alkio angelo pasturgalis. Galva su ilgu kaklu, kurio siūlė užvirinta. Palyginti su tokia didele galva, širdies lopetos kotas trumpas. Jo ga]e yra rankena.
Viena ranka imi už kaklo, o antrąja – už rankenos koto viršuj. Bet aš sakyčiau, koto apačioj. Mat man širdies lopeta yra viršuje, o kotas – šalutinis daiktas, taigi šone arba apačioj. Taigi stveriu širdies lopetą viršuj už, kaklo, o rankeną. – koto apačioje. Stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą, širdies lopeta tampa sūpuoklėmis mano rankoje, kaip amo sūpuoklės krūtinėje.
Širdies lopeta turi būti įdirbta, kol jos kaušas visas ima blizgėti, kol suvirinimo siūlė rankoje įgula nelyg randas, o visa lopeta tampa lyg antrąja išorine pusiausvyra. Mat semti širdies lopeta anglis iš sunkvežimio yra visai kas kita, nei krauti į automobilį plytas. Kraudamas plytas, turi tik savo rankas, čia svarbi logistika. O semiant iš sunkvežimio anglis, įnagis, širdies lopeta, logistiką paverčia į artistiką. Semti iš sunkvežimio anglis yra tauriausia sporto šaka, kuriai vargiai prilygsta ir jodinėjimas, ir meninė gimnastika, Ir elegantiškasis tenisas. Galima būtų sakyti, kad mudu su Iopeta esame čiuožėjų pora. Tas, kuris bent kartą turėjęs savo širdies lopetą, yra jos tempiamas su savimi.

Anglis iš sunkvežimio pradedama semti šitaip: su trenksmu atvertus žemyn sunkvežimio bortą, tu stojiesi kairėje ant paties viršaus ir įžambiai nukasi kraštą, iki pat kėbulo dugno, koja mindamas širdies lopetą lyg kastuvą. Pasidaręs sunkvežimio krašte per dvi pėdas vietos ir dabar jau stovėdamas ant medinių grindų, pradedi semti. Visi raumenys darbuojasi siūbuojančiu ir linguojančiu ritmu. Kaire ranka suimi rankeną, dešine – ilgą lopetos kaklą, o tavo pirštai atsiduria ties suvirinimo siūlės mazgeliu. Tada iš kairės pasisemi anglių ir trauki jas lanku pirmyn iki krašto, tada tuo pačiu mostu nustumi jas per nuleisto borto kraštą žemyn. Tai reiškia, kad dabar leidi dešinei rankai slysti aukštyn, kone iki pat rankenos, o kūno svoris persikelia ant dešines blauzdos, pasiekdamas net pirštų galiukus. Tada grąžini tuščią lopetą atgalios, kairėn ir į viršų. Ir vėl mostas, o tada pilną lopetų vėl meti dešinėn ir žemyn.
Kai didžioji anglių dalis išsemta ir atstumas iki borto krašto pasidaro pernelyg didelis, nebegalima darbuotis tokiais mostais lanku. Dabar privaloma fechtuotojo padėtis: dešinė koja gracingai atkišta į priekį, kairė koja, kaip atramos ašis, stabiliai atmesta atgal, kojų pirštai vos vos pasukti išorėn. Tada kairę ranką ant rankenos, dešinę šįkart ne žemai, ne ant kaklo, bet visai laisvai leidi jai slankioti kotu aukštyn žemyn, šitaip balansuodamas nešulį. Tuoj smeigi padedamas dešiniu keliu, atitrauki kelį, mitriu posūkiu taip perkeli svorį ant kairės kojos, kad nė vienas gabaliukas anglių nenukristų nuo širdies lopetos, o paskui dar kartą sukiesi, taigi žengi žingsnį dešine koja atgal, o liemuo ir veidas tau irgi sukasi drauge. Tuomet perkeli svorį į trečią, naują kojos tašką dešinėje ir užpakalyje, kairė koja dabar stovi gracingai, šiek tiek pakelta kulnimi lyg šokant, žemę dabar liečia tik išorinis kojos nykščio kraštelis – ir dabar tu plačiu mostu sviedi anglis nuo širdies lopetos į debesis taip, kad lopeta stojasi ore statmenai, taigi tik už rankenos prilaikoma kaire ranka. Gražu lyg šokant tango, vienodu taktu sukinėjiesi stačiai kampais. O iš tos fechtavimosi padėties, iš kurios anglys turi lėkti tolyn, švelniai pereinama į valso užuominas, svorio perkėlimas vyksta dideliu trikampiu, kūnas lenkiasi iki 45 laipsnių, o išsviestos anglys lekia lyg paukščių tuntas. Ir alkio angelas skrenda drauge. Jis yra anglyse, širdies lopetoje, sąnariuose. Jis žino, kad niekas viso kūno nesušildo geriau už darbavimąsi lopeta, tai vargina visą kūną. Tačiau jis taip pat žino, kad alkis suryja bemaž visą artistiką.
Anglis iš sunkvežimio visados sėmėme dviese arba trise. Alkio angelas į tą skaičių neįeina, mat nebuvome tikri, ar esama vieno alkio angelo mums visiems, ar kiekvienas turi savą. Be galo arti priėjęs jis buvo prie kiekvieno. Jis žinojo, kad ten, kur semiama lauk, gali būti ir kraunama į kėbulą. Matematiškai toliau mąstant, pabaiga būtų šiurpi: Jeigu kiekvienas turi savą alkio angelą, tai kas kartą, kuriam nors pasimirus, vienas alkio angelas lieka be darbo. Tada vėliau būtų vien palikti alkio angelai, paliktos širdies lopetos, paliktos anglys.

Kaip tįsta sekundės

Buvau medžioti.
Kobelianas pasišalino, o aš, besiartinant antrajam rudeniui, savo lopeta užmušiau urvinį šunį. Jis tik trumpai švilptelėjo lyg geležinkelis. Kaip tįsta sekundės, kai kakta viršum snukio įstrižai perskelta. Kiškiasopė, hazovė.
Ketinau jį suvalgyti.
Čia esama vien žolės. O su žole nieko negali prisikalti, o su lopeta niekam negali nudirti kailio. Pristigau ir įnagių, ir drąsos.
Ir laiko, Kobelianas grįžo, jis matė. Palikau urvinį šunį gulėti lygiai taip pat, kaip tįsta sekundės, kai kakta viršum snukio įstrižai perskelta. Kiškiasopė, hazovė.
Tėve, kartą tu mėginai mane išmokyti, kaip reikia švilpti atsiliepiant, kai kas nors pasiklysta.

Gyveni. Gyveni tik kartą

Kaulų ir odos laikais smegenyse neturėjau nieko daugiau, vien tą pačią čirpiančią rylą, kuri dieną naktį kartojo: šaltis gelia, alkis apgaudinėja, nuovargis slegia, gimtinės ilgesys griaužia, blakės ir utėlės kanda. Geidžiau išsiderėti mainus su daiktais, kurie, kad ir negyvi, nėra mirę. Geidžiau sutarti gelbėjimosi mainus tarp savo kūno ir horizonto linijos aukštai ore bei dulkėtų žemės kelių apačioje. Geidžiau pasiskolinti jų ištvermę ir egzistuoti be kūno, o kai baisiausia praeis, nerti atgal į kūną ir pasirodyti su vatiniu kostiumu. Tai neturėjo nieko bendra su mirtimi, tai buvo mirties priešingybė.
Nulinis taškas yra nenusakomas. Mudu su nuliniu tašku esam vienos nuomonės, kad apie jį patį kalbėti negalima, nebent užuolankomis. Pražiotas nulio snukis geba valgyti, ne kalbėti. Nulis apglėbia tave savo smaugiančiu meilumu. Gelbėjimosi mainai nepakenčia jokių lyginimų. Jie nepermaldaujami ir tiesūs kaip: 1 mostas lopeta = 1 gramas duonos. Odos ir kaulų laikais man, matyt, gelbėjimosi mainai tikrųjų bus pavykę. Retsykiais, matyt, būsiu gavęs horizonto linijos ir dulkėtų kelių ištvermės. Vienas su oda ir kaulais vatiniame kostiume nebūčiau galėjęs išlikti gyvas.
Kūno maitinimas man ir šiandien tebėra paslaptis. Kūne griaunama ir statoma nelyg statybvietėje. Kasdien regi save ir kitus, tačiau niekados nepastebi, kas tą dieną tavyje sugriūna ar randasi. Taip ir lieka mįslė, kaip kalorijos viską pasiglemžia ir atiduoda. Kaip jos, glemždamos, išdildo tavyje visus pėdsakus, o duodamos vėl juos atkuria. Nežinai, nuo kada pradėjai taisytis, bet esi vėl kupinas jėgų.

Knygą leido leidykla "Versus Aureus" 2010 m.