„Mečetės namų“ autorius nyderlandų literatūros sode pasodino egzotišką augalą iš Rytų. Tai giminės saga: erdviame name Irano provincijos mieste Senedžane amžių amžius gyvena turtinga ir garbinga giminė, tarnaujanti miesto mečetei.

Namuose glaudžiasi trijų pusbrolių šeimos: skaitytojas supažindinamas su centrine romano figūra, turtingu kilimų pirkliu, namų ir turgaus vadovu Aga Džanu, imamu Alsaberiu ir akluoju mečetės šaukliu, pagal garbingas pareigas vadinamu Muedzinu. Gyvenimo tvarka čia nusistovėjusi ir ritminga kaip ir mečetės namų taisyklės, akylai saugomos senųjų namų tarnaičių. Tačiau ir per storas namo sienas į šeimos gyvenimą ima skverbtis permainos. Naujų laikų apraiškoms susidūrus su per amžius nusistovėjusiomis mečetės namų tradicijomis, kyla konfliktinių situacijų, dažnai keliančių šypseną. Tačiau ne vien tik ją.

Dramatiškos Irano istorijos akivaizdoje ima byrėti šeimos vienybė, po 1979 m. religinės revoliucijos vieni namiškiai pasirenka fundamentalistų pusę, kiti nuo jų kaip tik žūva. Romanas vienos šeimos istorija parodo, kaip griūva pasaulis, kai vertybe imamas laikyti ne žmogus, o fanatiškas tikėjimas ir nuolankumas, nesvarbu, ar pasaulietinei, ar religinei valdžiai.

Autorius
Kaderas Abdolah (tikrasis vardas – Hossein Sadjadi Ghaemmaghami Farahani) gimė Irane 1954 metais. Teherano universitete studijuodamas fiziką ėmė dalyvauti pogrindiniame kairiųjų judėjime, kuris iš pradžių kovojo su šacho, o vėliau, po Islamo revoliucijos, ir su religine ajatolų diktatūra. Irane Kadero Abdolah slapyvardžiu išleido du apsakymų rinkinius. Dėl politinės šalies padėties ir nelegalios veiklos 1985 m. rašytojas buvo priverstas pasitraukti iš tėvynės ir prašyti politinio prieglobsčio Nyderlanduose. Jau nuo pirmųjų olandų kalba parašytų knygų Kaderas Abdolah gali būti vadinamas pripažintu talentu. Rašytojas gyvai reaguoja į aktualijas, turi savo skiltį populiariame Nyderlandų dienraštyje, yra išleidęs kelis publicistikos rinkinius. Romanas „Mečetės namai“ nuo pat pasirodymo 2005 m. yra itin populiarus: knyga išversta į daugiau negu penkiolika kalbų, o 2007 m. rengtuose geriausios visų laikų olandiškos knygos rinkimuose daugelio nuostabai romanas užėmė antrąją vietą.

Vertėja Birutė Mumėnaitė-Avižinienė (g. 1982) studijavo nyderlandų kalbą ir lietuvių filologiją Vilniaus universitete (2000–2004), vėliau studijas tęsė Nyderlanduose, Groningeno universitete. Šiuo metu studijuoja Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantūroje. „Mečetės namai“ yra pirmasis jos literatūrinis vertimas į lietuvių kalbą.

Ištraukos

Skruzdėlės

Alef Lam Miem. Stovėjo kartą senas namas, visų vadinamas mečetės namais.
Jis buvo didelis, net trisdešimt penkių kambarių. Amžių amžius čia gyveno mečetei tarnavusios giminingos šeimos.
Visi kambariai turėjo tam tikrą paskirtį ir ją atitinkantį pavadinimą, pavyzdžiui, kupolo kambarys, opijaus kambarys, pasakojimų kambarys, kilimų kambarys, ligonių kambarys, senelių kambarys, biblioteka, varno kambarys.
Namas stovėjo už mečetės ir buvo su ja sujungtas. Vidinio jo kiemo kampe kylantys akmeniniai laiptai vedė ant plokščio stogo, kuriuo patekdavai į maldos namus.
Be to, kiemo viduryje raibuliavo vandens telkinys – šešiakampis baseinėlis, kuriame prieš maldą žmonės apsiplaudavo rankas ir veidą.
Šiuo metu name glaudėsi trijų pusbrolių šeimos: tradiciniam miesto turgui vadovaujančio pirklio Aga Džano, imamo, mečetės vadovo Alsaberio ir muedzino Aga Šodžos.
Tą penktadienį aušo ankstyvo pavasario rytas. Maloniai šildė saulė, sode kvepėjo žeme, medžiai skleidė jaunučius lapus. Sprogo pirmieji augalų pumpurai. Tarp šakų skraidžiojantys paukščiai giedojo sodui. Dvi senutės grėbstė žiemą nunykusių augalų draikenas, o kits kitą gainiojantys vaikai slapstėsi už storų medžių.
Iš po senų namo sienų išlindęs didelis skruzdžių tumulas nuklojo takelį šalia seno kedro it rudas judantis kilimas.
Tūkstančiai jaunų skruzdėlyčių, pirmą kartą išvydusių saulę ir savo nugaromis pajutusių jos šilumą, knibždėjo ir stumdėsi tarpusavyje.
Šalia baseinėlio išsitiesusios naminės katės sunerimusios iš tolo stebėjo šį judantį knibždėlyną. Išvydę ant takelio besidriekiantį stebuklą nustojo žaisti vaikai. Paukščiai nutilo ir, nutūpę ant granatmedžio šakų, ištempė kaklus žvelgdami į skruzdėles.
– Senelės, – sušuko vaikai, – senelės, eikite šen pasižiūrėti!
Kitoje sodo pusėje triūsusios senelės nekreipė dėmesio.
– Nagi eikšekit, čia ropoja milijonai skruzdėlyčių, – pakartojo viena mergaitė.
Senelės prisiartino.
– Niekada neregėjau nieko panašaus, – pasakė viena.
– Niekada ir negirdėjau nieko panašaus, – pritarė kita.
Iš nuostabos jos užsidengė rankomis burnas. Skruzdžių tumulas per kelis mirksnius taip išpampo, kad uždengė visą takelį ir užtvėrė namo duris.
Vaikai nulėkė per vidinį kiemą prie Aga Džano darbo kambario.
– Aga Džanai! Ateikit! Padėkit! Skruzdėlės!
Aga Džanas atitraukė užuolaidą ir dirstelėjo į lauką.
– Kas nutiko?
– Ar galėtumėt ateiti? Greitai nebepajėgsim išeiti į lauką, skruzdėlės, milijonai skruzdėlių veržiasi į namus!
– Ateinu.
Jis užsimetė ant pečių savo ilgąjį aba*, užsidėjo skrybėlę ir nuskubėjo kartu su vaikais.
Net daug visko šiame name patyręs Aga Džanas dar niekada nebuvo nieko panašaus regėjęs.
– Man tai primena pranašą Soleimaną, – pasakė jis vaikams. – Turėjo nutikti kas ypatinga, antraip jos taip smarkiai nesiveržtų į lauką. Jei gerai įsiklausytume, girdėtume, kaip skruzdės šnekasi tarpusavyje. Mes nesuprantame jų kalbos. Pranašas Soleimanas galėjo kalbėtis su skruzdėmis, o aš – ne. Man regis, jos kažką sumanė, gal atlieka kokią ceremoniją, o gal pavasaris ką nors pakeitė jų buveinėje.
– Sugalvok ką nors! – paprašė Golebeha, jaunesnioji senelė. – Parsiųsk jas atgal, kitaip greitai įsiverš į vidų.
Aga Džanas atsiklaupė sode, užsidėjo akinius ir įsižiūrėjo į skruzdėles iš arti.
Tada nusprendė įsikišti vyresnioji senelė:
– Paskaityk surą apie Soleimaną, kur pranašas kalbasi su skruzdėmis, aplipusiomis visą slėnį ir neleidusiomis jam ir jo kariuomenei praeiti. Arba susirask Al Namal – surą, kur Soleimanas kalbasi su kukučiu, ir perskaityk, kaip paukštis jam perduoda Sabos karalienės meilės laišką.
Vaikai nekantriai laukė, ką darys Aga Džanas.
– Perskaityk Al Namal, kol dar nevėlu, ir paprašyk, kad skruzdėlės sugrįžtų į savo lizdą.
Vaikai stebeilijo į Aga Džaną.
– Perskaityk meilės laišką, kitaip skruzdės užkariaus namus!
Stojo tyla.
– Atnešk Koraną! – sumurmėjo Aga Džanas.
Šahbalas, vienas iš berniukų, nuskuodė prie baseinėlio, nusiplovė rankas, nusišluostė jas skiaute, kabančia ant skalbinių virvės, ir nubėgo į Aga Džano darbo kambarį. Grįžęs su senu Koranu, padavė jį Aga Džanui.
Šis, ieškodamas Al Namal suros, vartė knygą, kol rado 377 puslapį. Tada pasilenkė ir ėmė pro nosį niūniuoti:
– Soleimanas tarė: Waa gala yaa ayo hannas elmana manegh altair waa gala yaa ayo hannas wa waarthe soleiman dawood wa gaale ya ayohannas olemana mantgal teir wa oteina men kolle sheean enna haza lahowa alfazl almobien waa hashre soleiman djnoede men aldjen walens wal teir fahme yoezeoen hatta eza atoe ala wa ella wa dannamal galat namalato ya ayohallnamal adgalo maskanajom la yahtamanakom soleiman wa djannaho wa hom la yasharoenwaa.
Visi žiūrėjo, visi tylėjo, visi laukė, kaip sureaguos skruzdėlės.
Aga Džanas tebeniūniuodamas papūtė į vabzdžius. Senelės atnešė dvi krosneles ir į jų liepsną įbėrė esfand*, bemat pakilo du kvapnūs dūmų debesėliai. Jos priklaupė greta Aga Džano ir ėmė pūsti dūmus į skruzdėles murmėdamos:
– Soleimanas, Soleimanas, Soleimanas, skruzdėlės, skruzdėlės, slėnis, paukštis kukutis, paukštis kukutis, Sabos, Sabos, Sabos, Sabos karalienė. Soleimanas, Soleimanas, Soleimanas, kukutis, skruzdėlės, skruzdėlės, skruzdėlės, skruzdėlės.
Vaikai išsižioję žiūrėjo, ką gi darys skruzdėlės.
Staiga šios nustojo ropojusios, rodės, sustingusios klausosi, kas čia niūniavo ir pūtė į jas kvapnų dūmą.
– Vaikai, dabar eikit sau! Jos grįžta! Palikite jas ramybėje! – paliepė Golbanu.
Vaikai užlipo į viršutinį aukštą ir pro langą spoksojo, ar skruzdėlės tikrai grįžta iš kur atėjusios.

Po daugelio metų palikęs savo šalį ir gyvendamas svetur, Šahbalas papasakojo savo draugams prisiminimus apie tą dieną. Jis sakė, kad tuomet savo akimis matęs, kaip skruzdėlės, išgirdusios surą, lyg ilgos rudos virvės vėl pranyko sienų plyšiuose.

Zinata

– Ir Alachas pamilo viską, ką sukūrė. Jis įsimylėjo žvaigždes, savo Paukščių Taką, Saulę ir Mėnulį, o labiausiai – savo gražiąją Žemę.
Jis taip didžiavosi Žeme, kad net pats sugalvojo joje apsigyventi. Bet kaip, kaipgi Jis galėjo tai padaryti?
Vieną naktį Jam kilo graži mintis.
Jis paprašė savo pasiuntinio Džibrylio nukeliauti į Žemę ir atnešti jam molio.
Šis padarė, ko prašomas.
Alachas nulipdė iš molio žmogų. Kaip tik tokį, kokio norėjo.
Jis paprašė dvasios įžengti į ką tik sukurtą kūną. Bet dvasia atsisakė. Iš molio nulipdytas kūnas jai atrodė per prastas.
Alachas vėl pasitelkė Džibrylį, šį kartą kaip tarpininką.
Džibrylis liepė:
– Įženk į kūną!
Dvasia atsisakė.
– Jo vardu liepiu: įženk į kūną! – pakartojo Džibrylis.
– Išgirdusi Jo vardą, darysiu, ko prašoma, – atsakė dvasia.
Nenoromis dvasia įžengė į žmogaus kūną. Kai ji kilo žmogaus krūtine, šis netikėtai atsistojo. Bet negalėdamas išlaikyti pusiausvyros vėl pargriuvo.
– Jis labai nekantrus, – tarė šypsodamasis Alachas Džibryliui.
Žmogus buvo pavadintas Adomo vardu.
Adomas septynias dienas prasėdėjo toje pačioje vietoje ir laukė. Alachas nusiuntė jam raudonojo aukso krėslą, aptaisytą brangakmeniais. Šilko audeklą. Karūną.
Adomas apsirengė, užsidėjo karūną ant galvos ir atsisėdo į krėslą.
Angelai pakėlė jį su visu krėslu ant pečių ir nunešė į Žemę.
Kūrinijai tuo metu sukako tūkstantis du šimtai keturiasdešimt metų.

Tokį pasakojimą užburiančiu balsu Zinata papasakojo draugėn susirinkusiems šeimynykščiams trečiadienio vakare.

Trečiadienio vakaras buvo skirtas pasakojimams. Namo gyventojai kartu vakarieniaudavo, o pasisotinę klausydavosi Zinatos.
Senelės išdalydavo dubenėlius su riešutais, uždegdavo porą žvakių ir užgesindavo šviesas.
Zinata Ganuma pasirodė gimusi pasakotoja. Jos balso šiluma vertė visus klausytis istorijos. Zinata pasakodavo nutikimus iš senų knygų, dažniausiai tų, kurios išsamiai aiškindavo Korano tekstus. Koranas yra neįmantri ir daugiaprasmė knyga, jo pasakojimuose niekada daug dėmesio neskiriama detalėms. Todėl buvo prirašyta daug knygų, analizuojančių daugiaprasmius šventraščio tekstus, iš šių knygų Zinata ir sėmėsi peno savo istorijoms.

Šiaip jau Zinata buvo rami ir kiek užsisvajojusi moteris. Niekas negalėjo nė pamanyti, kad ji turi pasakotojos talentą. Iki tos akimirkos, kai ji atsitiktinai keliems vaikams papasakojo išgalvotą nutikimą.
Nuskendus sūnui Abui, Zinata užsidarė savo kambaryje. Tik vėl pastojusi ir laukdamasi Sedikos dažniau išeidavo į kiemą. Padėdavo ir senelėms triūsti virtuvėje.
Gimus Sedikai, ją apėmė baimė, neleidžianti moteriai net užmigti. Tomis dienomis senelės nė valandėlę nepaleisdavo jos iš akių. Jiedvi buvo Zinatos atrama ir patikėtinės. Senosios sėdėdavo prie jos lovos, kol ši užmigdavo.
Zinatos baimės vėl sugrįžo, kai jai gimė Ahmadas. Vieną dieną ji paguldė mažylį Golbanu ant kelių ir tarė:
– Saugok jį! Man baisu ir jį prarasti. Einu į mečetę, noriu pasimelsti.
Nuo tos dienos Zinata kasdien ištikimai lankydavo maldos namus.

Alsaberis, kol dar buvo gyvas, visiškai nesirūpino žmonos ir vaikų gyvenimu, jo uždaras pasaulėlis apsiribojo biblioteka.
Visi Zinatos vaikai įprato Aga Džaną laikyti namų vyresniuoju ir vadino jį savo tėvu.
Po Alsaberio mirties Zinata visą laiką praleisdavo mečetėje. Visi manė, kad Zinata sėdi mečetės bibliotekoje gedėdama savo mirusio vyro, o iš tiesų ji ten eidavo norėdama pasirengti naujam gyvenimo etapui.
Iš pradžių mečetėje ji būdavo viena, bet paskui susipažino su keliomis moterimis ir šios ją priėmė į savo religinius susirinkimus.

Rodės, kai mirė vyras, Zinatai Ganumai nutiko kažkas nepaprasta. Lyg ją staiga būtų kas išlaisvinęs, nors niekas negalėjo pasakyti, iš ko. Anksčiau ji jautėsi kaip balionas, virvute stipriai pririštas prie medžio šakos, o dabar laisva kilo aukštyn į orą. Tai buvo nuostabus, kartu ir gąsdinantis jausmas. Kai tik prasidėdavo vasaros atostogos, ji pasiimdavo vaikus ir ieškodavo ramybės dideliuose tėvų namuose, kurie stovėjo kalnuose.

Alsaberis Zinatai niekada nebuvo kaip tikras vyras, sutuoktinis. Jis buvo labiau mečetės imamas nei šeimos tėvas.
Palyginusi savo santuoką su Fagri Sadatos, ji turėdavo pripažinti, kad jos sąjunga nenusisekė. Zinata pirmiausia buvo moteris, pagimdžiusi sūnų, šių namų įpėdinį.
Fagri Sadata turėjo Aga Džaną, ji gyveno tikrą gyvenimą. Kaip ir Fagri, Zinata gyveno viršutiniame aukšte. Vėlai vakare praeidama pro jos kambarį, gelsvai rausvoje naktinės lempelės šviesoje ji visada matydavo greta žmonos gulintį Aga Džaną. O naktimis kartais girdėdavo Fagri tyliai kikenant.
Alsaberis niekada negulėdavo greta Zinatos. Imamas miegodavo jos kambaryje tik tada, kai jos norėdavo. O norėdavo nedažnai.
Gimus Ahmadui, Alsaberis niekada nebeatėjo į Zinatos lovą.

Zinata susitaikė su tuo, kad Fagri buvo namų šeimininkė. Kitų prekybininkų žmonos ją visur priimdavo kaip princesę, o Zinata niekas nesidomėjo.
Fagri gaudydavo paukščius. Su šia moterimi buvo dalijamasi kilimų paslaptimi. O Zinata tuo metu turėjo virtuvėje taisyti jiems valgį.

Visa tai susiklostė prieš Zinatos valią. Ji susitaikė su savo gyvenimu ir rasdavo ramybę maldoje. Tačiau moteris žinojo, kad jos gyvenimas ne visada tekės šia vaga. Žinojo, jog kada nors ji atsiskleis. Ir visi tada sakys: „Žiūrėk, ten eina Zinata.“
Pradėjusi dalyvauti religiniuose susirinkimuose, Zinata pirmiausia ateidavo kaip mokinė, bet pamažu aplink ją susispietė panašiai nusiteikusių moterų būrelis. Šioms moterims ji skyrė vis daugiau dėmesio ir aiškindavo religinius tekstus.
Zinata tapo tų moterų patikėtine. Jos klausėsi Zinatos ir prašė jos patarimų.

Zinatai patiko nauja jos padėtis. Tačiau iki visiškos ramybės kažko trūko. Ji vis dar kažko ieškojo.
Viena popietę grįždama iš pirties namo ji užsuko į mečetę. Buvo gana vėlu, tokiu metu mečetė dažniausiai būdavo tuščia. Ji įėjo į maldų salę ir vėl išėjo. Baseinėlyje nusiprausė rankas ir kiek sudrėkino veidą.
Ką ji veikė šventykloje vėlyvą popietę, kai saulėlydžio maldą pradėti dar buvo gerokai per anksti? Kodėl ji prausėsi rankas baseinėlyje? Anksčiau, visus tuos metus, kai jos vyras buvo mečetės imamas, ji to nedarydavo. Be to, šiandien ji buvo ką tik iš pirties, tad praustis rankų net nereikėjo.
Mečetėje apsistojęs pavaduojantis imamas išėjo į lauką. Zinata išgirdo jo žingsnius už nugaros. Ji išsigando.
– Salam eleikom, Zinata Ganuma! – pasisveikino jis.
Zinata atsakė salam nė nepažvelgusi į imamą. Nusišluosčiusi veidą čadra, ji spruko į lauką, atgal į judrią gatvę, tolyn nuo savo nuodėmingų minčių.

Vakar vakare gulėdama savo lovoje nejučia ėmė galvoti apie pavaduojantį imamą.
Imamas ir anksčiau iškildavo moters vaizduotėje, bet vakar jis užkariavo jos mintis. Zinata negalėjo išmesti jo iš galvos. Pirmąsyk ji galvojo apie kitą vyrą. Nuo šešiolikos metų Alsaberis Zinatai buvo vienintelis. Jam ji atidavė savo gyvenimą, kitų vyrų nė nepastebėdavo. Norėdama išvyti iš galvos mintis apie imamą, ji užsitraukė antklodę ir ėmė murmėti:

Gol aoezo be rabben nas
Malaken nas
Ellahen nas
Apsaugok
Apsaugok
Apsaugok mane nuo blogio
Nuo tylaus šnabždėtojo
Kuris man viduje kužda
Jis yra džinas
Jis yra džinas
Jis yra džinas
Žmonijos Karaliau
Apsaugok, apsaugok.

Bet kai Zinata vėl ramiai išsitiesė, pavaduojantis imamas moters vaizduotėje atsidūrė prie lovos. Jis žiūrėjo į ją. Imamo žvilgsnis slydo Zinatos veidu prie krūtų.
Net Alsaberis niekada nebuvo į ją taip žiūrėjęs.
Zinata užsidengė krūtis rankomis. Kažką tyliai sumurmėjo, šie žodžiai galėjo būti gero eilėraščio pradžia, jie kilo tiesiai iš širdies. Zinata nieko nežinojo apie moterų rašomą poeziją, kuri neseniai taip sujaudino visą Teheraną, nebuvo girdėjusi eilėraščių apie moterų jausmus ir kūną. Kitaip būtų iškart čiupusi rašiklį ir savo žodžius išliejusi popieriuje:

Kažkas ateis
Ir į mane žiūrės
Ir klaus:
Ar gali savo čadrą
Man vienam praskleisti?
Ar gali man
Parodyt savo plaukus?

Zinata tiksliai nežinojo, kada pavaduojantis imamas pirmą kartą įsisuko į jos mintis. Ji palaikė su šiuo dvasininku ryšį: kalbėjosi apie religinius tekstus, tardavosi su juo, jeigu nežinodavo, kaip atsakyti į moterų jai užduotus klausimus. Jie susitikdavo maldų salėje po apeigų, imamas tada patardavo, mielai kalbėdavo apie tai, kas moterį domino.
Gana dažnai ji sutikdavo imamą lauke, kai jis vienas vaikštinėdavo vidiniame mečetės kieme ir rūkydavo.
Zinata jo neieškojo, bet visur sutikdavo, rodės, tarsi jis žinotų, kada moteris vėl ateis į mečetę. Nes kai tik ji įžengdavo į vieną iš tamsių šventyklos koridorių, išvysdavo jį stovintį.

Kartą praeidama pro imamo kambarį Zinata pastebėjo, kad jo durys praviros; pro plyšį buvo matyti, kaip dvasininkas sėdi be turbano ir skaito Koraną. Moteris nenorėjo į jį žiūrėti, bet negalėjo atsispirti pagundai, dirstelėjo vidun ir susidūrė su imamo žvilgsniu. Pajuto, kad durys buvo praviros tyčia jai.
Žinoma, Zinata galėjo ramiai su juo kalbėtis, dabar jis buvo mečetės imamas, pavaduojantis jos mirusį vyrą ir sūnų, besirengiantį Kome tapti dvasininku.
Zinata buvo ne vienintelė, užsukdavusi į imamo kambarį, – čia ateidavo ir kitų moterų.
Viena iš imamo pareigų ir buvo priimti moteris, jas išklausyti ir joms patarti.
Tačiau per antrą tokį susitikimą Zinata atkreipė dėmesį, kad Džanešinas pasikvėpinęs; jo kvepalai vadinosi „Mekos kvapas“. Jų aromatą moteris iškart atpažino, jos miręs vyras irgi turėjo panašų buteliuką iš Mekos. Šiais kvepalais Alsaberis pasišlakstydavo tik ypatingoms progoms.
Imamas sėdėjo ant savo kėdės. Zinata prisėdo priešais jį, durys liko praviros. Dvasininkas turėjo įprotį palikti pravertas duris, kai pas jį lankydavosi moteris.
Pas mečetės imamą moterys visada ateidavo su savo asmeninėmis bėdomis, jam papasakodavo tai, ko nedrįsdavo pasakyti savo vyrui ar šeimos gydytojui. O Zinata ateidavo pas dvasininką aptarti jai sunkiai suprantamų tekstų.

Vieną vakarą ji užsuko į imamo kambarį aptarti su juo poros Al Adiyaat, Bėgančiųjų, suros ajatų. Zinata suprato surą, bet manė, tiesiog jautė, kad teksto gelmėje slypi paslaptinga prasmė, kurios ji neperprato, prie kurios niekaip negalėjo prisikasti.
Imamui kaip paprastai sėdint prieš Zinatą, ši pasidėjo Koraną ant stalo, susirado surą ir pastūmė knygą jo pusėn.
Dvasininkas užsidėjo akinius ir ėmė pirštu vedžioti po suros ajatus.
– Ar galėtumėt perskaityti? Norėčiau išgirsti jūsų balsu skaitomą tekstą, – paprašė jis. Ir švelniai stumtelėjo knygą jai atgal.
Zinata kiek abejodama ėmė skaityti:

Prisiekiu greit bėgančiais
Prunkščiančiais žirgais
Kurie kanopomis skelia žiežirbas
O ryte atlekia
Ir sukelia dulkes
Ir įsiveržia į kautynių rikiuotės vidurį.

– Jūs teisi, – tarė jis, – šis eilėraštis turi paslėptą prasmę. Supratau, ką turite galvoje, kai išgirdau, kaip skaitote. Jūsų balsas privertė mane atidžiai įsiklausyti, pažvelgti giliau; jūs ypatinga moteris, tokių kaip jūs mažai sutinku. Klausiausi jūsų ir lėkiau kartu su tais skriejančiais, prunkščiančiais žirgais, kurie kanopomis skelia žiežirbas. Šią surą esu daug kartų skaitęs, bet pirmąsyk išgyvenau ją taip giliai. Visa tai – jūsų dėka!
Zinata gėrė jo žodžius, kaip dykumos smėlis geria netikėto lietaus lašus. O paskutinis sakinys užbaigė imamo pradėtą darbą.
Naktį gulėdama lovoje Zinata vis galvojo apie jį: „Visa tai – jūsų dėka!“
Ji jautė imamo žodžiuose slypint šilumą, kažkokią jėgą: „Lėkiau kartu su tais skriejančiais prunkščiančiais žirgais, kurie kanopomis skelia žiežirbas.“

Ji įjungė šviesą, atsistojo prieš veidrodį ir pažvelgė į savo plaukus – jie nebebuvo juodi, bet dar nebuvo ir pražilę. Zinata matė vis dar juodus savo antakius, kiek pavargusias rudas akis, kurios šiąnakt suspindo neįprasta šviesa. Pirštų galiukais ji palietė savo veidą ir prispaudė ranką prie lūpų. Gal ji ir paseno, bet norėjo vėl viską pradėti iš naujo.
Dabar ji galėjo nors šiek tiek atsigriebti už šiame name prarastus savo metus.

Vis dėlto Zinata kurį laiką nebeužsukdavo pas imamą, o sutikusi stengėsi jo išvengti. Iki tos dienos, kai jis kartą tamsiame koridoriuje jai pasakė:
– Zinata Ganuma! Kodėl nebeužeinate pas mane? Aš visą laiką galvoju apie jūsų klausimus.
Po trijų dienų Zinata vėl sėdėjo prieš imamą ir aiškino, kaip supranta vieną tekstą, o jis tylėdamas žiūrėjo į ją ir klausėsi, tik staiga moterį nutraukė ir tyliai pasakė:
– Zinata Ganuma, jūsų akys spindi kaip dvi žvakelės naktį, kai kalbatės su manimi, tai yra kai aiškinate tekstą.
Zinata dėjosi jo neišgirdusi ir skaitė toliau, nors nebegalėjo susikaupti. Imamas daugiau nieko nebesakė, elgėsi kaip ir bet kuris kitas dvasininkas, besikalbantis su moterimi, išsakančia savo bėdas. Jis žinojo, kad turi dar kiek palūkėti, kol ji panorės išgirsti tolesnius jo žodžius.
Laukti ilgai nereikėjo, nes jau po dviejų dienų jis sutiko Zinatą savo koridoriuje.
– Užeikite, šįvakar aš kaip tik neturiu ką veikti, man nuobodu. Ar vėl turite tekstą?
Zinata atsisėdo ir ėmė skaityti atsineštą tekstą, jis klausėsi.
– Mokate gražiai pasakoti, – tarė jis. – Jūs pažadinate mirusius žodžius, įkvepiate jiems gyvybės, girdžiu tai, jaučiu tai, matau iš jūsų lūpų. – Ir parodė į jos lūpas ištiesdamas ranką ir kone paliesdamas apatinę lūpą.

Zinata susikrovė lagaminą ir savaitėlei išvažiavo į Džirdžą, kur tėvų namuose mėgino išmesti iš galvos pavaduojantį imamą.
Ten viską gerai apgalvojo. Ji nenorėjo prasidėti su šiuo imamu. Jis jau buvo vedęs, turėjo vaikų, be to, dabar tarnavo mečetėje, kurioje po poros metų darbuosis jos pačios sūnus.
Bet kai ji grįžo namo, viskas pasisuko kitaip.

Stovėdama turguje priešais juvelyro vitriną Zinata staiga lange pamatė atsispindintį pavaduojančio imamo atvaizdą; jai už nugaros imamas sušnabždėjo:
– Zinata Ganuma. Man jūsų trūksta. Mano kambario kėdė, ant kurios visada sėdite, tuščia.
Zinata nieko neatsakė, net nepažvelgė į jį, tik stovėjo nusisukusi nuo imamo ir klausėsi.
Jo balse glūdėjo stipri traukos jėga. Ir vis tiek ji dvi dienas nėjo į mečetę – nei į saulėtekio, nei į saulėlydžio maldas. Bet ilgiau nebeištvėrė. Kai durininkas užrakino mečetės duris ir išėjo namo, Zinata apsigaubė savo juoda čadra ir stogu nuskubėjo į šventyklą.
Ji praėjo pro imamo kambarį ir pasuko į maldų salę.
– Ar čia tu, Zinata? – paklausė ramiai imamas iš savo kambario.
– Taip, čia aš, atėjau iš mečetės pasiimti knygos.
– Gali užsukti, jei nori, turiu ką tik užplikytos arbatos.
Zinata nužingsniavo į maldų salę ir susirado knygą. Ją pasiėmusi grįžo.
– Visas naktis girdžiu tavo žingsnius, – iš kambario atsklido imamo balsas.
Zinata įžengė į jo kambarį, atsisėdo ant kėdės ir pasidėjo knygą ant stalo.
Pavaduojantis imamas atsistojo. Tyliai uždarė duris ir užrakino jas iš vidaus.
Uždegė žvakę, pastatė ją ant stalo ir išjungė šviesą.
Zinata tyliai sėdėjo ant kėdės ir laukė.
Jis pasiėmė Koraną ir ėmė ieškoti Enkahto suros – ją vyras turi perskaityti, kai nori miegoti su moterimi, kuri nėra jo žmona. Jeigu imamas perskaitytų Enkahto, o Zinata ištartų žodelį gabelto (aš sutinku), pagal šventraščio mokymą, jis galėtų ją iškart nurengti.

Jis tyliai pradėjo skaityti surą.
Zinata užsimerkė.
– Enkahto wa zawadjto*, – pasilenkęs virš jos progiesmiais perskaitė imamas.
Zinata tylėjo.
– Enkahto wa zawadjto, – išgiedojo jis antrą kartą.
Zinata tylėjo.
– Enkahto wa zawadjto, – pakartojo trečią kartą.
– Gabelto, – atsakė Zinata ir nusisegė čadrą, kuri laisvai nukrito ant pečių.
Imamas padėjo Koraną ant stalo. Jis palietė Zinatos lūpas ir ranka perbraukė per šiltą jos kaklą.

Televizija

Namie augo paslaptinga būtybė – Driežas. Kartais galėjai suabejoti, ar čia nesveikas vaikas, ar koks kitas padaras. Jo galva, rankos ir kojos buvo žmogaus, tačiau judėjo jis kaip gyvūnas.
Berniukas augo, kartu augo ir jo viduje slypintis padaras.
Sedika mėgino išmokyti jį kalbėti, bet jai nesisekė, Driežui tai buvo visai neįdomu.

Jis vadovavosi savomis taisyklėmis ir nekreipė dėmesio į žmonių aplinką. Driežas nenorėjo valgyti kartu su kitais, neidavo laiku į lovą, atsisakė naudotis stalo įrankiais, o patiektą valgį ėdė kaip katinas.
– Nebegaliu daugiau pakęsti! Nebeturiu kantrybės. Nebenoriu to keisto vaiko!
– Negalima taip sakyti! – paprieštaravo Aga Džanas.
Sedika apsipylė ašaromis.
– Nelaimė po nelaimės! – verkė ji. – Kodėl man gyvenime viskas taip nenusisekė?
– Mano dukra, tu dar jauna, prieš akis dar visas ilgas gyvenimas. O jis ne visada mums palankus, be to, nepamiršk, kad viskas, kas nutinka, turi savo priežastį. Jeigu kas nors ir galėtų skųstis, tai tik Muedzinas – jis gimė aklas, bet jis nesiskundžia, jo kūnas taip jau sukurtas, ir jis, ir mes su tuo susitaikėme. Muedzinas nemato, bet turi dvi labai gerai girdinčias ausis, dvi itin jautrias rankas, o jo kojos puikiai įsimena kelią. Man rodos, jis viską mato, net tai, ko neįžvelgiame mes. Neverk, mano dukra! Tavo sūnus yra šio gyvenimo dalis, aš juo džiaugiuosi, suvokiu jį kaip dovaną, skirtą šiam namui, man tikrai taip atrodo, jis mums reikalingas, antraip nebūtume jo susilaukę. Šiame name gyveno šimtai žmonių. Ne pirmą sykį čia gimsta neįprasta būtybė. Tikėk gyvenimu, mums tavo sūnaus dar prireiks, kitaip nebūtume jo susilaukę!
– Ak, kad turėčiau tiek tikėjimo kaip jūs, – atsakė jam verkdama Sedika.
Rytojaus dieną Aga Džanas pasikvietė Driežą į savo kambarį ir paaiškino jam, kad šis kasdien po saulėtekio maldos turi atkakti į jo darbo kambarį. Aga Džanas nusprendė kantriai ir griežtai mokyti berniuką skaityti. Driežas reagavo neįtikėtinai gerai. Suspaudęs dantimis knygelę jis atropodavo prie Aga Džano, padėdavo šią jam ant kelių ir versdavo jį žodis po žodžio skaityti tekstą.
Truputį pramokęs skaityti, Driežas su knyga susirangydavo sode, seno medžio paunksmėje. Jeigu būdavo per karšta, jis nuropodavo laiptais ant stogo ir ten su knyga dantyse susirasdavo kupolo metamą šešėlį.
Žiemą jis skaitydavo rūsyje, Muedzino dirbtuvėse prie krosnies.
Ahmadas leido jam ateiti į biblioteką, ten Driežas praleisdavo valandų valandas prie knygų. Niekas nežinojo, ar berniukas supranta, ką skaito, ar tik savaip fantazuoja.
Driežo gyvenimas apsiribojo mečetės namų pasauliu, vaikas retai išeidavo už jo ribų, nebent apsilankęs Am Ramazanas užsodindavo jį ant asilo ir kartu patraukdavo prie upės.
Tada šalia prieskonių krautuvėlės sėdintys seni vyrai atsistodavo ir sustabdydavo žingsniuojantį asilą, kad galėtų apžiūrėti jo nešamą naštą. Visi buvo girdėję apie Driežą. Sutiktieji kelyje trumpam nukeldavo prieš jį skrybėles ir juokaudavo su keistu vaiku. Driežui tai patiko, jis gyvai reaguodavo į tokius pasveikinimus.
Vėliau Am Ramazanas Driežą kiek dažniau pasiimdavo prie upės, kur pats kasdavo smėlį. Šiltame smėlyje jis išrausdavo berniukui duobutę, ir šis įsitaisydavo joje su knyga.
Driežui patiko leisti laiką su Am Ramazanu.
Porą kartų Sedika neleido Driežui keliauti su tarnu.
– Kodėl ne? – paklausė tada Am Ramazanas. – Negali jo slėpti.

Zinatos tada dažnai nebūdavo namie. Ji vis keliaudavo į provinciją kaimo moterims aiškinti Korano. O grįžusi namo iškart susirasdavo Driežą, kad papasakotų jam senų istorijų, kurių šiam niekad nebuvo gana.
Zinata Driežui skyrė daugiau laiko negu kiti. Į jį moteris žvelgė kaip į savo bausmę. Driežas taip ir neišmoko kalbėti, bet turėjo aštrią klausą ir galėjo neįtikėtinai greit judėti. Jis vertė savo aplinką bendrauti su juo.
Lankydamasis namie Nosratas vengė Driežo, jis duodavo berniukui saldainių, paglostydavo jam galvą, bet tuo jo dėmesys ir baigdavosi. O kai guldavosi miegoti, kambario duris aklinai uždarydavo, kad Driežas negalėtų įropoti vidun.
Vieną naktį Driežas kažkaip įsmuko į Nosrato kambarį. Jis atsigulė kamputyje ir iš vidinės kišenės išsitraukė knygą.
Nosratas nežinojo, ką jam daryti su netikėtu svečiu, tad atsisėdęs lovoje keletą minučių tyliai berniuką stebėjo. Jis norėjo kaip nors jam padėti, bet nežinojo kaip. Staiga Nosratui kilo mintis.
– Eikš su manimi, – pakvietė jis Driežą.
Šis išsekė paskui Nosratą į kiemą, paskui klusniai kartu nusileido į rūsį.
– Klausyk, kadaise Šahbalas namo parnešė mažą televizorių, jis norėjo tavo seneliui Alsaberiui parodyti Mėnulį. Alsaberis buvo naivus imamas, jis paslydo, įkrito į baseinėlį ir mirė, bet tas televizorius turėtų kažkur čia riogsoti. Jeigu tik rasiu, jis bus tavo. Žinai, tu gimei netinkamuose namuose. Pasaulis keičiasi, o čia viskas uždrausta. Supranti, ką turiu galvoje?
Driežas pažvelgė į Nosratą nesuvokdamas, ką šis kalba.
– Ir vis dėlto tau pasisekė. Jei būtum gimęs kitoje šeimoje, tave jau seniai būtų pardavę į cirką. Tau jie duoda meilę, o meilė žmogaus gyvenime labai svarbi. Nors šis namas – atsilikėlių. Jie visi dievobaimingi, ir ši baimė viską persmelkusi, jie bijo radijo, televizijos, muzikos, teatro, džiaugsmo, svetimų moterų, svetimų vyrų, jiems patinka tik kapinės. Tik ten jie gerai jaučiasi, tikrai tau sakau. Ar buvai kada nors su jais kapinėse? Ten patekę jie staiga ima elgtis kitaip, džiaugsmingai, jie puikiai jaučiasi numirėlių kaimynystėje. Todėl aš ir pabėgau iš čia labai jaunas. Eikš, pažiūrėkim, kur tas televizorius, turbūt kažkur čia po visu šiuo šlamštu. Jeigu tik senelės jo neišmetė. Ak tos senelės, tu jų nepažinojai, jos buvo damos su charakteriu. Aš joms nepatikau. Bet gana apie tai. Jos iškeliavo į Meką ir niekuomet nebegrįžo, gudruolės. Va, regis, radau. Žiūrėk! Tavo mažas televizoriukas. Ši antena greitai pakeis visą tavo gyvenimą. Nagi pagalvokim, kur man jį padėti, kad niekas tau netrukdytų? Žiūrėk, ten ant stogo, toje pašiūrėje už kupolo. Kadaise ten buvo ir mano prieglobstis, skaitydavau purvinas knygiūkštes. Vėliau ten lizdą susisuko Šahbalas. Dabar, kai jis išvažiavo, tas užkaboris priklauso tau.
Driežas laiptais nusekė paskui Nosratą ant stogo. Šis pastatė televizorių ant staliuko prie Šahbalo lovos.
– Ši lova dabar tavo, gulkis, parodysiu, kaip televizorius veikia.
Driežas įropojo į lovą. Nosratas ištraukė televizoriaus laidą į lauką ir atsargiai pritvirtino mažą anteną prie sijos galo taip, kad niekas jos nematytų.
– Dabar atidžiai žiūrėk, – pasakė ir įjungė televizorių.
Ekrane pasirodė jauna išsidažiusi moteris raudona berankove suknele.
– Neišsigąsk, vaikine! Pasaulis už šio namo sienų atrodo visiškai kitaip. Ar tau patinka moterys? O, manęs to net neklausk. Kada nors pasiimsiu tave drauge į Teheraną. Tiesą pasakius, šis televizorius per mažas, kada nors atvešiu tau didesnį. Bet dabar turi saugoti ir šitą, jis priklauso tau, niekas negali jo iš tavęs atimti. Jeigu kas panorės jį išsinešti, įkąsk jam. Apžiok alkūnę ir suleisk dantis iki kaulo. Supratai?

Driežas ištisus metus išsaugojo savo paslaptį, tačiau vieną naktį Aga Džanas tyliai užkopė laiptais ant stogo ir pravėrė pašiūrės duris.
Svečių nelaukęs Driežas vienu šuoliu šoko iš lovos ant televizoriaus ir kaip didelis katinas ant jo atsigulė. Driežo galva juokingai nusviro vienoje jo pusėje, o kojos tabalavo kitoje.
Aga Džanas kiek pastovėjo tarpdury, tada vėl uždarė pašiūrės duris, nuėjo prie mečetės laiptų ir jais nulipo žemyn.

 Keli romano skirsniai, kaip ir kai kurios Korano suros, prasideda neverčiamomis ir neaiškinamomis arabiškomis raidėmis ar jų trumpiniais. (Vert. past.)
* Apsiaustas. (Aut. past.)
* Kvapnūs prieskonių grūdeliai, beriami į ugnį, kad jų dūmai apsaugotų nuo piktos akies. (Aut. past.)
* Klausiu tavęs, ar nori būti mano moteris. (Aut. past.)

Knygą leido leidykla "Baltos lankos" 2010 m.