Romanas „Pilkosios sielos“ (Les âmes grises, 2003) – senyvo vyriškio, Pirmojo pasaulinio karo merais dirbusio policininku, atsiminimai, dienoraštis ir išpažintis mylimai žmonai.

Knygoje pasakojama istorija konstruojama tarsi dėlionė, kuri palaipsniui atveria pribloškiantį, praeities paslapčių kupiną vaizdą. Karo fone miestelio ir jo gyventojų dramas stebintį jauną pasakotoją sukrečia tragiški moterų likimai - dešimtmetės Gražuolės Gėlelės, jaunos mokytojos Lilijos Veraren ir besilaukiančios žmonos Klemensės mirtys.

Policininko žvilgsniu skleidžiama subtili, moralizavimo vengianti socialinė kritika, vertinami dramos veikėjai: impozantiškos asmenybės. – teisėjas, ciniškai besidžiaugiantis, jog įvykus žmogžudystei atsirado darbo; gydytojas, mirusios mergaitės kūną apžiūrintis kaip eilinį daiktą; prokuroras, po paskelbto mirties nuosprendžio einantis į restoraną skaniai papietauti. Tai aštriu žvilgsniu egzistencines dilemas ir žmogaus sielos gelmę fiksuojanti knyga.

Parašytas elegantiška ir taupia kalba, Ph. Claudelio romanas supina kelis žanrus: detektyvinį, istorinį, psichologinį.
Prancūzų autorius Philippe’as Claudelis (g. 1962)  už novelių rinkinį "Gyvenimo sraigteliai" (2002) pelnė prestižinę Gonkūrų premiją. Romanas „Pilkosios sielos“ yra žymiausias jo kūrinys, išleistas 32 šalyse, ekranizuotas ir įvertintas Geriausios metų knygos titulu Prancūzijoje. Ph. Claudelis parašė scenarijų ir pats režisavo filmą "Aš taip seniai tave myliu" (2008).
Vertėja Alina Kiliesaitė (g. 1977) Vilniaus universitete baigė prancūzų filologijos studijas, vėliau studijavo konferencijų vertimą. Šiuo metu gyvena Briuselyje ir dirba vertėja žodžiu. Iš prancūzų kalbos yra išvertusi J.P. Sartro, M. Duras, F. Vargas kūrinių.

A. Kiliesaitė apie "Pilkąsias sielas": "Man asmeniškai ši knyga patiko itin gyvu ir jautriu "kalbėjimu mintyse", turtinga išraiška bei labai paliečiančiu, asmenišku tonu. Beje, perteikti visa tai vertime nebuvo lengva, tačiau būtent šiuo "naršymu po kalbą" ir draugiškomis kūrybinėmis grumtynėmis su žodžiais "Pilkųjų sielų" vertimas ir suteikė daugiausiai džiugesio. Tikiuosi, kad Lietuvos skaitytojui šis romanas leis pažinti ir pamilti labai supratingai ir neatšiauriai rimtą šių dienų prancūzų autorių."

Romano ištraukos
I

Nė nežinau, nuo ko pradėti. Sunku. Praėjo tiek daug laiko, kurio žodžiais nebeatkartosi, kaip ir veidų, šypsenų, žaizdų. Bet vis tiek turiu mėginti pasakyti. Papasakoti, kas jau dvidešimt metų guli ant širdies. Išsakyti sąžinės graužatį ir ramybės neduodančius klausimus. Privalau atverti tą paslaptį – perrėžti peiliu tarsi pilvą ir išnaršyti rankomis vidurius, net jeigu niekas nieko nebepakeis.
Jei kas paklaustų, iš kur taip stebuklingai žinau faktus, kuriuos ketinu čia papasakoti, atsakyčiau, kad žinau ir tiek, taškas. Žinau, nes jie man savi ir pažįstami kaip temstantis vakaras ir auštanti diena. Nes nugyvenau gyvenimą, stengdamasis juos surinkti ir suklijuoti, priversti prakalbėti, kad galėčiau išgirsti. Kadaise tam tikra prasme toks buvo mano darbas.
Pasakodamas prikelsiu nemažai šmėklų. Ypač daug dėmesio teks vienai – žmogaus, vardu Pjeras Angelas Destinatas. Daugiau nei trisdešimt metų jis buvo V. miesto prokuroras, dirbo savo darbą kaip mechaninis laikrodis, niekada nesusijaudinantis ir nesugendantis. Galima sakyti, tikras menas, kuriam atskleisti net nebūtinas muziejus. 1917 metais, kai vyko Byla, – kaip tai vadinosi mūsų krašte, būtinai pabrėžiant didžiąją raidę padūsavimais bei veido išraiška, – jis buvo daugiau kaip šešiasdešimties ir prieš metus išėjęs į pensiją. Pjeras Angelas Destinatas buvo aukštas, padžiūvęs vyras, panašus į atšiaurų, didingą atsiskyrėlį paukštį. Kalbėdavo mažai. Visiems padarydavo įspūdį. Jo akys buvo šviesios, regis, įbestos į vieną tašką, lūpos plonytės, be ūsų, aukšta kakta, plaukai žili.
V. miestas yra už dvidešimties kilometrų nuo mūsų. 1917 metais dvidešimt kilometrų buvo tolybių tolybės, ypač žiemą ir ypač vykstant niekaip nesibaigiančiam karui, dėl kurio mūsų keliais be perstojo su trenksmais garmėjo sunkvežimiai ir kinkiniai, aplinkui tvyrojo dūmų tvaikas ir griaudėjo tūkstančiai perkūnų – netoliese ėjo frontas, nors miestelyje jis mums atrodė tarsi kokia nematoma pabaisa, slapta šalis.
Destinatą vadino nevienodai – nelygu kas ir kur. V. kalėjime didžioji dalis kalinių jį pravardžiavo Kraugeriu. Vienoje kameroje net mačiau peiliu išraižytą jo atvaizdą. Beje, gana tikrovišką. Tiesa, dailininkas spėjo į valias atsižiūrėti į savo modelį per dvi savaites, kol vyko žymios jo bylos svarstymas teisme.
O mes, visi kiti eiliniai žmonės, sutikę Pjerą Angelą Destinatą gatvėje kreipdavomės „Pone Prokurore“. Vyrai kilstelėdavo skrybėlę, o kuklios moteriškės tūptelėdavo. Kitos, prakilnios jo sluoksnio damos, švelniai linktelėdavo galvą – kaip paukštukai, gerdami lietaus vandenį iš palašo. Prokuroro visa tai nė kiek nejaudino. Jis neatsakydavo arba atsakydavo taip nežymiai, jog norint įžiūrėti lūpų krustelėjimą būtų prireikę keturių gerai nublizgintų monoklių. Tačiau ne iš paniekos, kaip manė dauguma žmonių, o tiesiog todėl, mano galva, kad mintyse jis atsiribodavo nuo aplinkos.
Vis dėlto viena jauna siela jį beveik perprato; viena jauna mergina, apie kurią dar papasakosiu ir kuri – beje, tik ji vienintelė – pravardžiuodavo jį Liūdesiu. Galbūt per ją viskas ir nutiko, nors ji pati šito niekada nesužinojo.
Amžiaus pradžioje prokuroras tebebuvo laikomas itin garbiu asmeniu. O karo metu, kai vienu kulkosvaidžio pliūpsniu galima išguldyti gerą būrį bebaimių žaliūkų, reikėjo didelio meistriškumo, kad sugebėtum pareikalauti nuteisti myriop vienui vieną žmogų, be to, dar surakintą antrankiais. Nemanau, kad jis iš žiaurumo reikalaudavo – ir pasiekdavo – mirties bausmės kokiam nors bėdžiui, kuris nudobė paštininką arba
išvertė žarnas savo uošvei. Jis žiūrėdavo į tą pusgalvį, sėdintį tiesiai jam prieš akis su antrankiais ant riešų tarp dviejų pareigūnų, bet vargiai matydavo. Sakytum, žvelgdavo kiaurai, tarsi anas jau nebeegzistuotų. Destinatas netroško galo nusikaltėliui kaip žmogui iš kaulų ir mėsos, jis gynė idėją, tiesiog gryną idėją – savą gėrio ir blogio sampratą.
Paskelbus nuosprendį nuteistasis rėkdavo, verkdavo, tūždavo, kartais keldavo rankas į Dangų, lyg staiga prisiminęs katekizmą. Destinatas jo nebematydavo. Dėdavosi į portfelį popierius – smulkia dailia rašysena violetiniu rašalu prirašytus keturis ar penkis lapus kaltinamosios kalbos; tuos keletą gerai apgalvotų žodžių, nuo kurių publika dažniausiai krūptelėdavo, o prisiekusieji susimąstydavo – jeigu nemiegodavo. Tų kelių žodžių pakakdavo per porą minučių suręsti ešafotą, greičiau ir patikimiau, nei du dailidės suręstų per savaitę. Jis nepykdavo ant nuteistojo, paprasčiausiai jo nebepažindavo. Įrodymą mačiau savomis akimis koridoriuje po vieno teismo posėdžio: išeina Destinatas, tebevilkėdamas gražiąją savo mantiją, su veide tebešvytinčia Teisuolio mina, ir sutinka būsimą Našlės vyrą. Tas jį užkalbina gailiu balsu, nuo paskelbto nuosprendžio vis dar paraudusiomis akimis ir, be jokios abejonės, tuo metu gailėdamasis, kam driokstelėjo šautuvu savo darbdaviui į paširdžius. „Pone Prokurore... – suinkščia, – Pone Prokurore...“ O Destinatas pažiūri jam į akis, tarsi nė nematydamas žandarų bei antrankių, ir uždėjęs ranką jam ant peties atsako: „Taip, mano bičiuli, mes pažįstami, ar ne? Kuo galėčiau pasitarnauti?“ Be jokio pasityčiojimo, kuo nuoširdžiausiai. Anas taip ir liko žado netekęs. Tai prilygo antram nuosprendžiui.
Po kiekvieno teismo Destinatas eidavo pietauti į Rėbijono restoraną, priešais katedrą. Ten šeimininkauja (pasakojimometu Burašas tebėra gyvas, todėl pasakotojas apie ji kalba esamuojulaiku) balkšvai gelsvo veido dručkis pilna burna išgedussių dantų, pavarde Burašas. Šiaip jis ne itin protingas, bet apiepinigus išmano. Tokia natūra. Negalima žmogaus smerkti.Visada ryši didžiulę mėlynos drobės prijuostę, su kuria atrodopanašus į vaikštančią diržu suveržtą statinę. Kadaise jis turėjožmoną, kuri niekada nesikeldavo iš lovos – negalavo ilgesio
liga, kaip sakoma mūsų krašte, kur moteriškės gana dažnai rudenio miglas supainioja su sielvartu. Dabar ji jau mirusi, ne tiek nuo savo ligos, prie kurios galiausiai turbūt ir prisirišo, kiek nuo to įvykio, nuo Bylos.
Anuomet trys Burašų dukros buvo tikros lelijos, bet ir su lašelyčiu tyro kraujo, nuo kurio veideliai tiesiog liepsnodavo. Mažoji dar neturėjo nė dešimties. Nepasisekė jai. O gal kaip tik labai pasisekė. Ką žinosi?
Kitas dvi vadindavo tik vardais, Alina ir Roza, o štai jaunėlę visi vadino Gražuole. Kas labiau linkę į poeziją, netgi pridurdavo – Gražuolė Viendienė. Kai matydavai visas tris po restorano salę nešiojant grafinus, vyno butelius bei stalo įrankius tarp keliasdešimt garsiakalbių įkaušusių vyrų, jos panėšėdavo į gėleles, įmestas nedorybės irštvon. Ypač mažoji – tokia skaisti, kad visada man atrodė kažkur labai toli nuo šio pasaulio. Destinatui įžengus į restoraną, Burašas, kuris visada laikosi (Burašas pasakojimo metu tebėra gyvas, todėl esamasis laikas) nusistovėjusių įpročių, kaskart jį pasitikdavo ta pačia fraze, žodis žodin: „Dar vieną prikirpot, Pone Prokurore!“ Prokuroras neatsakydavo. Tada Burašas jį pasodindavo. Destinatas turėjo savo stalelį – vieną geriausių restorane, ištisus metus laikomą vien jam. Nesakau, kad geriausią, nes geriausias, – prišlietas prie milžiniškos fajansinės krosnies ir su vaizdu iš viršaus pro raukiniuotas užuolaidas į Rūmų aikštę, – buvo skirtas teisėjui Mierkui. Šis buvo nuolatinis klientas, lankydavosi keturis kartus per savaitę. Galėjai suprasti iš jo pilvo, išpampusio ligi pat šlaunų, ir iš kuperozės dėmėmis nusėtos odos, tarsi visas jo išgertas burgundiškas vynas būtų susikaupęs paviršiuje ir lauktų, kol jį išsunks. Mierkas nelabai mėgo Prokurorą. Anas atsilygino tuo pačiu. Ir netgi manau, kad mano žodžiai gerokai švelnesni už tikrovę. Tačiau juodu rimtomis minomis pasisveikindavo, nukeldavo vienas prieš kitą skrybėles, kaip du žmonės visa kuo priešingi, tačiau siejami tos pačios kasdienybės.
Keisčiausia, kad Destinatas Rėbijone lankydavosi retai, tačiau vis tiek turėjo asmeninį stalelį. Tai reiškia, kad tris ketvirtadalius laiko per metus stalelis stovėdavo nenaudojamas ir Burašas dėl to prarasdavo nemažai pelno, bet už jokius pasaulio pinigus nebūtų prie to stalo pasodinęs kitų klientų, netgi per didžiausio turgaus dienas, kai visi apylinkių ūkininkai, iki soties prisitapšnoję karvių pasturgalių ir nuo ankstyvo rytmečio jau išmaukę litrą slyvinės, suplūsdavo prisikimšti išalkusių skrandžių prieš eidami pasismaginti į Motušės Nenos viešnamį. Stalelis stovėdavo tuščiai, nors restoranas nebepriimdavo visų norinčiųjų. Kartą Burašas netgi išgrūdo pro duris vieną galvijų pirklį, bandžiusį reikalauti to stalelio. Pirklys daugiau niekada nebeatėjo.
„Geriau Karaliaus stalas be Karaliaus, negu prie jo sėdintis klientas mėšlinomis kojomis!“ Štai ką vieną dieną man pasakė Burašas, kai patraukiau jį per dantį.

II

Pirmas gruodžio pirmadienis. Mūsų miestelis, 1917 metai. Šalta kaip Sibire. Žemė po kojomis kaukšėjo taip, kad garsas aidu atsimušė pakaušyje. Prisimenu ant mergytės kūno užmestą didžiulę antklodę, kuri greitai sumirko, ir du ant kranto jį saugančius policininkus: trumpulį Berfušą gauruotomis šerno ausimis ir Grospejį, elzasietį iš šeimos, prieš keturiasdešimt metų atsikėlusios gyventi į šiuos kraštus. Kiek nuošaliau stovėjo Brėšiu sūnus, pilvotas žaliūkas lyg šepečio šeriai styrančiais plaukais, ir glamžė savo liemenę, neišmanydamas, ką daryti, ar pasilikti, ar eiti sau. Jis pakeliui į darbą ir pastebėjo mergytę vandeny. Dirbo raštininku girininkijoje. Ir tebedirba, tik dabar dvidešimčia metų vyresnis ir plikas kaip kulnas.
Dešimties metų kūnelis nedidelis, tuo labiau žiemą išmirkęs vandenyje. Berfušas kilstelėjo antklodės kampą, paskui pasipūtė rankas, kad sušiltų. Atsidengė Gražuolės Vienadienės veidukas. Be garso praskrido kelios varnos.
Ji atrodė panaši į pasakų princesę melsvomis lūpomis ir baltais akių vokais. Plaukai susipynę su žole, parudusia nuo rytmečio šalnų. Rankytės sugniaužtos į tuščius kumštelius. Tądien buvo taip šalta, kad visų ūsai apšerkšnijo nuo garo, kvėpuojant virstančio iš šnervių tarsi buliams. Susirinkusieji trepsėjo kulnais, kad į kojas partekėtų kraujas. Danguje ratus suko nerangios žąsys. Tarsi išklydusios iš kelio. Saulė glaudėsi į vis labiau drykstantį miglos apsiaustą. Regis, net patrankos užšalo. Nieko negirdėt.
– Gal pagaliau taika? – nedrąsiai klustelėjo Grospejis.
– Kurgi ne, taika, – burbtelėjo jam kolega ir vėl užklojo šlapią vilnonę antklodę ant mergytės kūnelio.
Laukėme ponų iš V. Galiausiai jie atvažiavo kartu su rūškaną miną nutaisiusiu meru – kaip žmogaus, kurį nepadoriai anksti išvertė iš lovos, ir dar tokiu oru, kai niekas net šuns į lauką nevaro. Atkeliavo teisėjas Mierkas, jo raštininkas, kurio vardo taip niekada ir nesužinojau, bet visi jį vadino Šašu dėl bjaurios egzemos, apėmusios visą kairę veido pusę, trys be galo susireikšminę aukštesnio rango žandarai ir vienas kariškis. Nežinau, ko pastarąjį čia atsiuntė, bet neilgai jį ir tematėme – tik subaltakiavo ir nualpo, teko nugabenti į Žako kavinę. Tas pliuškis tikriausiai prie durtuvo niekad nė artyn neidavo, nebent prie kabančio ginklinėje, ir tai kažin! Galėjai suprasti iš nepriekaištingai išlygintos uniformos, sukirptos lyg Puarė salono manekenui. Karą jis tikriausiai kariavo prie šiltos ketaus krosnelės, sėdėdamas didžiuliame aksomo fotelyje, o vakarais tarp paauksuotų sienų apmušalų ir puošnių kutų su krištolo karuliais apie mūšius pasakodavo jaunoms panelėms su šventinėmis suknelėmis ir šampano taurėmis rankose, fone skambant kamerinio orkestro trelėms.
Teisėjas Mierkas su savo cilindrine Cronstadt skrybėle ir visko pertekusia inksto taukuose povyza buvo tikras kirvis. Gal nuo vyno padažo jam ir nurausdavo ausys bei nosis, tačiau širdis nė kiek nesuminkštėdavo. Jis pats nudengė antklodę ir ilgai apžiūrinėjo Gražuolę Viendienę. Kiti tikėjosi, kad jis pratars kokį žodį ar atsidus, juk mergytę gerai pažinojo, matydavo beveik kasdien, kai Rėbijone kimšdavo pilnais žandais. Jis žiūrėjo į kūnelį kaip į akmenį ar medžio pliauską: be jokio jausmo, ledinėmis kaip už poros žingsnių tekantis vanduo akimis.
„Čia Burašo jaunėlė“, – kažkas pašnibždėjo jam į ausį, tarsi norėdamas pasakyti: „Vargšė mergaitė, vos dešimties metų, tik pamanykite, dar vakar atnešė jums duonos ir palygino staltiesę ant stalo.“ Teisėjas žaibiškai ant kulnų atsisuko į tą, kuris drįso su juo kalbėti. „Tai ką? Koks dabar skirtumas? Numirėlis yra numirėlis!“
Iki tol mums visiems teisėjas Mierkas buvo teisėjas Mierkas, ir tiek, taškas. Turėjo savo vietą ir jos laikėsi. Nelabai jį mėgom, bet elgėmės pagarbiai. Tačiau po to, ką pasakė tą pirmąjį gruodžio pirmadienį šalia permirkusio mergytės lavonėlio, ir ypač dėl to, kaip pasakė – šiurkščiai, kiek pašaipiai, su
akyse spindinčiu didžiuliu pasitenkinimu, kad pagaliau atsirado nusikaltimas, tikras nusikaltimas (dėl to negalėjo būti jokių abejonių!), nes tuo metu juk vyko karas ir visi žudikai, apleidę civilinę veiklą, su įkarščiu darbavosi vilkėdami uniformas; taigi, po tokio atsakymo mūsų krašto žmonės nuo jo staiga nusigręžė ir nuo to laiko apie jį galvojo vien su pasibjaurėjimu.
„Taip taip taip, gerai...“ – suniūniavo teisėjas, tarsi ruošdamasis eiti žaisti kėgliais ar medžioklėn. Tada pasijuto alkanas. Ištiko įgeidis, kaprizas: užsimanė minkštai virtų kiaušinių, „minkštai, ne skystai!“ pabrėžė; kiaušinių – lauke, ant kanalo kranto, kai lauke minus dešimt šalčio, šalia Gražuolės Gėlelės kūno: tai irgi visus pribloškė.
Vienas iš trijų žandarų, sugrįžusių po to, kai nugabeno aną pupulį su galionais, išlėkė paknopstomis vykdyti įsakymo, iškapstyti iš kur nori jam kiaušinių. „Tai daugiau nei kiaušiniai, tai mažulyčiai pasaulėliai, mažulyčiai pasaulėliai“, – sakydavo teisėjas Mierkas, dauždamas lukštą miniatiūriniu raižyto sidabro kalteliu, kurį kaskart ištraukdavo iš futliaro specialiai tam reikalui, nes jam tokia užgaida užeidavo gana dažnai, per ją ūsai likdavo išterlioti auksaspalviu tryniu.
Belaukdamas kiaušinių jis susidėjęs rankas už nugaros švilpiniuodamas metras po metro akimis naršė aplinkinį plotą. Kiti tuo metu vis bandė sušilti. Teisėjas nesustodamas kalbėjo. Iš jo lūpų nė karto nebepasigirdo Gražuolė Gėlelė, nors pats irgi anksčiau ją taip vadindavo, savo ausimis girdėjau. Dabar sakė auka, tarsi mirtis ne tik gyvastį atimtų, bet ir nuplėštų
gražų gėlės vardą.
– Tai jūs ištraukėt auką iš vandens?
Brėšiu sūnus tebetampo savo skvernus, lyg norėdamas po jais pasislėpti. Linkteli galva, o teisėjas klausia, ar anas liežuvį prarijo. Brėšiu sūnus papurto galvą, kad neprarijęs. Visa tai regimai erzina teisėją ir ima gadinti gerą jo nuotaiką, apėmusią dėl to, kad atsirado žmogžudystė, o dar žandaras kažkodėl užtruko ir neatneša kiaušinių. Tada Brėšiu sūnus ryžtasi papasakoti
išsamiau, teisėjas klauso, kartais sumurmėdamas „taip taip taip, gerai...“
Slenka minutės. Vis taip pat šalta. Žąsys galiausiai nuskrido savais keliais. Teka vanduo. Jame mirksta vienas antklodės kampas, srovė jį banguoja ir varto, teliuškuoja, tarsi ritmą mušanti ranka, tai panyra, tai iškyla. Tačiau teisėjas šito nemato. Klausosi pasakojimo, pro ausis nepraleisdamas nė menkiausio nieko, net kiaušinius pamiršo. Kol kas Brėšiu sūnus dar kalba blaiviai, bet kiek vėliau išpūs didžiausią romaną, kol pereis per visas miestelio kavines, kiekvienoje papasakos savo istoriją ir šeimininko pavaišintas išmauks po taurelę. Apie vidurnaktį tai, ką per visas vietas susipylė gerklėn, išlies sau ant kelnių, girtutėlis rėkalodamas mergytės vardą su verksmingais balso pavirpinimais. O išvis į vakaro pabaigą prisilupęs kaip paršas jau tik skeryčios rankomis priešais nemenką būrį žiūrovų. Grožio, gilios prasmės ir dramatizmo kupinais mostais, kurie nuo vyno taps dar iškalbingesni.
Riebus teisėjo Mierko užpakalis drimba per medžiotojo kėdutės kraštus. Pirmais kartais jis padarė mums didelį įspūdį, kai išsitraukė tą raudonmedžio ir kupranugario odos trikoję kėdutę. Parsivežė ją iš kolonijų... Trejus metus ten persekiojo kažkokius smulkius vištų ar bulvių vagišius iki pat Etiopijos, ar
panašiai. Tyrimo vietoje jis nuolat ją išskleidinėdavo ir suskleidinėdavo, atsisėdęs ant jos medituodavo kaip dailininkas priešais tapomą objektą arba žaisdavo, bandydamas ją kaip lazdelę su bumbulu nulaikyti stačią ore, tarsi be mūšio nuobodžiaujantis generolas.
Teisėjas klausė Brėšiu valgydamas kiaušinius, nes galiausiai paslaugusis paknopstomis išbėgęs žandaras, pasitempęs ir laisvą ranką priglaudęs prie kelnių siūlės, juos pristatė, suvyniotus į didelį baltą garuojantį rankšluostį. Dabar teisėjo ūsai buvo žilai geltoni. Prie kojų mėtėsi kiaušinių lukštai. Kulnu juos sutrynė, šluostydamasis lūpas didele batisto nosine. Pasigirdo trekšėjimas, tarsi trupėtų stikliniai paukščiukų kauliukai. Lukštų nuotrupos prilipo jam prie aulinio bato kaip miniatiūriniai pentinai, o vos už kelių žingsnių Gražuolė Gėlelė tebegulėjo po permirkusia gedulo drobule. Teisėjui tai kiaušinių skonio nesugadino. Esu tikras, netgi dar labiau pasiskonėdamas juos suvalgė.
Brėšiu jau buvo baigęs šneką. Teisėjas išmanančia mina ją sugromuliavo kartu su mažulyčiais pasaulėliais. „Taip taip taip, gerai...“ – pasakė stodamasis ir taisydamasis marškinių antkrūtinį. Paskui nužvelgė vietovę, tarsi tirdamas atidžiu žvilgsniu. Išsitempęs ir tiesutėle skrybėle.

Sruvo rytmečio šviesa ir valandos. Vyrai stovėjo kaip švino figūrėlės miniatiūriniame teatre. Berfušo nosis raudonavo, akys ašarojo. Grospejo veidas vis labiau įgavo vandens spalvą. Šašas rankoje laikė užrašų knygutę, kur jau buvo šį tą užsirašęs, ir retkarčiais kasėsi nesveikąją veido pusę, kurią šaltis išmargino balkšvomis dėmėmis. Žandaras kiaušinių nešėjas atrodė lyg vaškinis. Meras išvažiavo atgal į meriją, patenkintas galėdamas grįžti šilumon. Savo menką pareigą atliko. Visa kita jo nebeliečia.
Teisėjas pilnais plaučiais kvėpė mėlyną orą ir susidėjęs rankas už nugaros šokčiojo vietoje. Laukėme Viktoro Dearė, gydytojo iš V. Tačiau teisėjas niekur nebeskubėjo. Mėgavosi ta akimirka ir vieta. Stengėsi išsaugoti juos giliausiame atminties klode, kur jau turėjo sukaupęs nemažai nusikaltimo interjerų ir žmogžudystės peizažų. Tai asmeninis jo muziejus, ir esu tikras, kad žiūrinėjant jį per kūną jam bėgiodavo šiurpuliukai, niekuo nenusileidžiantys žudiko jauduliui. Koks nežymus skirtumas tarp gyvulio ir jo medžiotojo.
Atvažiavo gydytojas: juodu su teisėju – nuostabi komanda. Pažįstami nuo mokyklos suolo. Vienas kitą tujina, tačiau ištaria taip keistai, kad nuskamba, tarsi sakytų „jūs“. Dažnai kartu pietauja Rėbijone ir kitose užeigose; sėdi valandų valan das; punta viską iš eilės, ypač visokias dešras ir kiaulės atgalius: knyslę, skrandį su grietine, keptas džiūvėsėliuose apvoliotas kojas, vidurius, smegenis, keptus inkstus. Kadangi gerai vienas kitą pažįsta ir dar ryja tą patį, galiausiai ir išvaizda supanašėjo: vienoda veido spalva, tokios pat riebios raukšlės po kaklu, vienodi pilvai ir akys, kurios, regis, pasaulį nužvelgia tik probėgšmais, vengdamos gatvių purvo ir gailestį keliančių
vaizdų.
Dearė apžiūri kūnelį kaip eilinį atvejį. Akivaizdžiai matyti, jog rūpestingai stengiasi nesušlapti pirštinių. O juk jis irgi gerai pažinojo mergaitę, tačiau po jo pirštais ji tapo nebe negyvu vaiku, o tiesiog lavonu. Paliečia lūpas, kilsteli akių vokus, apnuogina Gražuolės Gėlelės kaklą, ir tada visi pamato violetines
dėmes, tarsi karolius. „Pasmaugta!“ – pareiškia gydytojas. Kad tai suprastum, aukštasis mokslas nebūtinas, bet vis tiek tą šaltą rytmetį, stovint prie mažylės kūnelio, žodis pritrenkė kaip antausis.
„Taip taip taip, gerai...“ – pakartojo teisėjas patenkintas, kad į rankas pakliuvo žmogžudystė, tikra žmogžudystė, tuo labiau vaiko, – o išvis geriausia, mažos mergaitės. Tada, pasisukęs ant kulnų reikšminga mina bei povyza ir nuo kiaušinio trynio sulipusiais ūsais, paklausė:
– O kokie ten vartai?
Visi sužiuro, tarsi tie vartai būtų staiga apsireiškę lyg Mergelė Marija. Nedideli varteliai, praviri į apšerkšnijusią sutryptą žolę, anga aukštoje sienoje, juosiančioje solidų parką su solidžiais medžiais, už kurių susipynusių belapių vainikų šmėkšojo aukštas pastatas – prabangus namas, didelis įmantrus statinys.
– Na... čia Pilaitės parkas... – iš šalčio grąžydamas rankas atsakė Brėšiu.
– Pilaitės... – lyg šaipydamasis iš jo pakartojo teisėjas.
– Na taip, Prokuroro pilaitės.
– Tik pažiūrėkit, pasirodo, štai kur ji... – tarstelėjo teisėjas, daugiau pats sau negu mums, aplinkiniams, nes mes tikriausiai buvom ne ką vertesni dėmesio už zuikio spirą. Atrodė, kad jį tarsi pradžiugino paminėtas varžovas ir kad jo vardą apgaubė smurtinės mirties tvaikas, toks pat stiprus kaip ir neapykanta, kurią jam jautė, – beje, nežinia kodėl, galbūt tiesiog todėl, kad teisėjas Mierkas gali tik nekęsti, tokia jau tikroji jo prigimtis.
– Taip taip taip, gerai... – prabilo staiga vėl pagyvėjęs ir visu storu kūnu šlumštelėjo ant savo egzotiškojo krėslelio, kurį pasistatė tiesiai priešais vartelius į Pilaitės parką. Ir ilgai ilgai taip sėdėjo, šaldamas kaip sniegena ant skalbinių virvės. Žandarai per tą laiką daužė kojas viena į kitą ir pūtė garą į pirštines, Brėšiu sūnus nebejautė nosies, o Šašas darėsi vis labiau pilkšvai violetinis.

Knygą leido leidykla "Vaga" 2010 m.