Romane „Tobulas skausmas“ autorius naujai interpretuoja istorinio romano žanrą, jam suteikdamas Lotynų Amerikos magiškojo realizmo bruožų.

Už šią knygą U. Riccarelli gavo dvi premijas: „Premio Strega“ (2004) ir „Premio Campiello Europa“ (2007).

Romano laikas - ištisa Italijos istorinė epocha nuo XIX a. socialinių politinių kovų iki Antrojo pasaulinio karo bei pokario. Romane skaitytojui atsiskleidžia kelių žmonių kartų Kolės miestelyje kasdienis gyvenimas (santuokos, gimimai, mirtys, praturtėjimai ir nuosmukiai, emigracija į Vakarus, iškeliavimai į Rytus). Tai ne tik istorinis socialinis romanas, bet ir šeimos saga.

Paraleliai aprašomos dviejų šeimų - socialisto revoliucionieriaus Mokytojo ir kiaulių pirklio Odisėjo - gyvenimo linijos. Buitinės, politinės, istorinės detalės sudėlioja ryškų patriarchalinės Italijos visuomenės vaizdą, jos pasaulėžiūrą, moralines nuostatas. Šiame sodriame kontekste ryškūs išlieka ir asmeniniai likimai: devyniolikmetė Roza išteka už dvidešimt metų vyresnio Odisėjo, o vėliau nuo nepakeliamos vienatvės pabėga su netikėtai pasirodžiusiu žaislų gydytoju; iš tolimų Italijos pietų, Saprio, į mažą Toskanos miestelį atvykęs rimtas, išvaizdus anarchistinių pažiūrų jaunuolis susieja savo likimą su našle Bartoli.

Šie ir kiti įvykiai laikui bėgant keičia ne tik konkrečių žmonių likimus, bet ir visą miestelio veidą – jo spalvas, madas, papročius, o kartu – ir mąstyseną. Juk „gyvenimas – tai visuma akimirkų, kurių mes niekada ir nė karto neįstengiame suvaldyti“.

Italų rašytojas, devynių romanų autorius Ugo Riccarelli (g. 1954) baigė filosofijos studijas Turino universitete, pirmąją savo knygą parašė sulaukęs keturiasdešimties. Šiuo metu dirba ir gyvena Romoje. Jo romanas „Žmogus, pavarde Šulcas“ (1998) apdovanotas „Campiello“, „Copi angelas“ – „Premio Coni“ (2002), o „Tobulas skausmas“ (2004) įvertintas prestižiniais „Premio Strega“ (2004) ir „Premio Campiello Europa“ (2007) apdovanojimais.

Vertėjas Pranas Bieliauskas (g. 1941) studijavo prancūzų filologiją VPU, vėliau - anglų filologiją VU, dirbo „Vagos“ leidyklos verstinės literatūros redaktoriumi. Iš prancūzų, ispanų, italų kalbų išvertė M. Prousto, A. de Saint-Exupery, J.-P. Sartre‘o, G.G. Marquezo ir daugelio kitų autorių kūrinių. 2005 m. apdovanotas Šv. Jeronimo premija.

Ištraukos

I.

Išvijo visas nemandagiai, net Meną, spaudžiančią prie krūtinės naujagimį tarsi savo lobį, ir liko viena su išsigandusia ir pavargusia Roza. Buvo patyrusi, energinga ir sumani moteris, ir per daugelį metų, per kuriuos padėjo ateiti į pasaulį žmonėms nuo Aukštosios Kolės iki Kolės stoties ir dar toliau, nuo Pjanos iki Ilgosios Padulės ir net už jų, jau žinojo, kokiais žiauriais ir ilgais keliais Kristus teikiasi siųsti sielas į šią ašarų pakalnę. Žinojo tų kelių pradžią ir pabaigą. Todėl šio tvano akivaizdoje ji nei puolė į neviltį, nei melstis madonoms ar šventiesiems, nei griebėsi magijos ar jėgos, kuria kartais pasinaudoja gydytojai, kai nusprendžia atverti moterį iš viršaus arba ištraukti kūdikį keistais įrankiais tarsi kamštį iš statinės.
Ji pasinaudojo švelnumu, glamonėmis, medum teptais žodžiais. Atsisėdo šalia raudančios Rozos, delnais nušluostė jai veidą, paglostė jį, pamasažavo pilvą ir ramiu monotonišku balsu ėmė pasakoti. Apgaubė ją rimuotais žodžiais, keistais ilgais veiksmažodžiais, besibučiuojančiais su šiltais lyg motinos rankos būdvardžiais. Apsupo strofomis, bangomis, regis, gūrančiomis iš aukštai ir krintančiomis ant tysančio Rozos kūno, kaip kad elgiasi žaisdama jūra; paskui pabiro našlaičių žiedlapiai ir našlaičių žodžiai, ir jų buvo tokia daugybė, kad jie užklojo Rozą savo kvapu, net ėmusiu jai kutenti nosį.
Pasakodama ji maigė moteriai pilvą taip, kaip kočėlu kočiojama minkšta, švelni ir glebna tešla, ir nuo tų žodžių, našlaičių kvapo ir pilvą glostančių šiltų rankų Roza liovėsi verkšlenti ir atsidėjusi ėmė klausytis šio keisto pasakojimo, kuriame ji įsimylėjo Solės* vardu pavadintą kūdikį, – taip, toji sena bedantė senė pasakojo istorijas, o tas geltonas šviesus it kukurūzų burbuolė mažylis savo žodžiais sklaidė jos nerimą ir baimes.
Taip ji prarado laiko jausmą ir pamiršo, kodėl dar prieš kelias minutes jautėsi sukiužusi, nevilties apimta moteris, tysanti šioje drėgnoje lovoje graužiama ėdančio jai pilvą skausmo ir pastangų, atėmusių jai jėgas ir miegą.
Ji plūduriavo tarsi ant lengvo debesies, ir tik tada, kai pribuvėja padėjo šalia kuokštą našlaitėm kvepiančios pilkos vilnos, vėl grįžo į kambarį ir pamatė iš to švelnaus kuokšto kyšantį raukšlėtą ir rimtą veidą, veidą sūnaus, kurį ką tik pagimdė ir kuris išlindo iš jos kūno atbulas, susisukęs ir susimazgęs, bet visiškai sveikas.
Rozai sudrebėjo širdis, tarsi staiga būtų puolusi į prarają, į bedugnę pragarmę. Tai buvo meilės bedugnė, ji atėmė jai amą: kūdikio veidas buvo visiškai toks pat, kokį Madalena nupiešė pasakodama apie gimdymą: švelnus ir senas veidas, kurį, jai regėjosi, ji visada pažinojo, su auksine kukurūzų spalvos sruoga.
Sumišusią nuo šio vaizdo, visą šlapią, permirkusią tarsi sausainis piene, ją staiga persmelkė tikrumo jausmas, kad ji jau be atodairos jį įsimylėjusi. Mirtinai sužeista meilės.

II.

Dar apdujusi nuo gimdymo ir meilės, Roza tebegulėjo glostydama antrąjį kūdikį, o Madalena budėjo šalia jos, padėdama jai atsigauti po tokio sunkaus dvynukų gimimo.
– Nuneškim tėvui ir moterims antrąjį angeliuką, – tarė pribuvėja, – tegu išrenka jam vardą, su kuriuo jis turės žingsniuoti per pasaulį, nes jei gimdymas toks keblus, sunki bus ir jo kelionė, o kelias – dar sunkesnis. Gražus vardas gali palengvinti pastangas, tai langas į sielą, Dievo ženklas.
Roza nustebo. Niekada nebuvo pagalvojusi apie sūnaus vardą. Žinoma, susimąstydavo, kuo jis bus užaugęs, būgštavo, kad tik nebūtų priverstas tęsti tėvo ir senelio verslo, tai yra pirkti ir parduoti kiaulių, vežti jų į turgų, penėti ir skersti. Įsivaizdavo jo rankas, kvapą ir balsą, skambų ir gražų balsą, ir juoką. Bet apie vardą ne – apie vardą ji tiesiog nepagalvojo.
Pažvelgė į moterį, kuri jai padėjo šiomis valandomis, išvaikė visas baimes, pažvelgė į jos tvirtus pečius, išgirdo balsą, tokį pat skaidrų kaip smuiko ar trimito. Prisiminė žodžius, jų švelnumą ir istorijas, kuriomis pribuvėja numaldė šio gimdymo kraują, ir susijaudino. Jos sūnus turėtų atiduoti pagarbos duoklę šioms mieloms jausmų bangoms. Jis turėtų žinoti, pažinti pasakojimo magiją. Todėl turėsiąs ją užbūrusios
moters vardą.
– Pavadinsiu jį jūsų vardu, – tarė pribuvėjai.
Ši nusijuokė ir atsakė:
– Juk jis berniukas, Roza. Su moterišku vardu atrodytų juokingai. Liemenė, ūsai, pypkė, skrybėlė ir gražus moteriškas vardas. Ir visa tai kam? Ganyti kiaulėms? Tai nebūtų gerai.
– Tada Madalena pavadinsiu kitą, mergytę. Prisiekiu.
Ji prisiekė bučiuodama ant lūpų kryžium sudėtus pirštus, nors Madalena stengėsi ją atkalbėti.
– Prieš prisiekdama palaukit tėvo, – tarė jai. – Odisėjui bus malonu pavadinti ją pagal šeimos paprotį, nes visi Bartoreliai panašūs į Graikijos epo herojus.
Bet Roza jau nesiklausė jos. Įsivaizdavo berniuką aukštą, šviesiaplaukį, su liemene ir barzdotą, pasakojantį jai istorijas priešais židinį, ir save, nugrimzdusią į žodžiais apgaubtą šilumą.
– Solė. Jis bus vardu Solė, kaip tas mažas berniukas, kurio istoriją man papasakojote, – tarė Madalenai, o ši persižegnojo ir pasakė, kad tai kvaila, pasakos, tai neturi nieko bendra su tikrove, vardas yra vardas, našta, kurią reikia nešti visą gyvenimą žmonių ir Viešpaties akivaizdoje.
– Kaip tik dėl to, Madalena, – ryžtingai pasipriešino Roza, – aš noriu, kad jo vardas būtų šiltas, stiprus ir kupinas šviesos. Ištarė šiuos žodžius tvirtai, su Madalenai nežinomu pasiryžimu.
Madalena pamatė ją gulinčią lempos šviesoje, metančioje ant jos auksinius atspindžius, pamatė ją ir kūdikį, tapsiantį, jeigu jos neišduoda majeutiškoji patirtis, ypatingu vaiku. Pagalvojo, kokių pastangų jam prireikė, kad ateitų į šį pasaulį. Pagalvojo apie kraują. Pagalvojo apie meilę, kurią it saulė aplink skleidė Rozos žvilgsnis, ir apie kambarį užtvindžiusį našlaičių kvapą. Staiga pasijuto pavargusi. Prireikė tiek skausmo ir pastangų, kad pasaulį išvystų tai, kas jai kaskart atrodydavo paslaptis, istorijų sampyna, slaptas likimas. Šis kūnas juoksis, kentės, miegos, valgys. Visa tai jau paslėpta šiuose kūnuose, ir jie išaugs, dainuos, verks, lakstys, patys gimdys kitus vaikus ir darys kitus dalykus gyvenime, o Rozai liks tik meilė.
Ir vardas. Stebint moterims ir tėvui, dabar Madalena miegojo ant Menos krūtinės.
O nieko nesuvokiantis Solė – šalia savo motinos. Pribuvėja pamanė: gal jis taps kareiviu, kaip ir jos vyresnysis sūnus, sušaudytas per karą priešais sieną. Iš sūnaus jai liko tik medalis, kurį atnešė raitas karininkas, o medalyje buvo išgraviruotas vardas, kuris jai niekada nepatiko. Uošvio vardas, kaip buvo įprasta, ir dabar jos prisiminimuose buvo įsirėžę gražus veidas ir vardas, kurio ji nepagimdė.
Atsikėlė nuo kėdės šluostydamasi rankas, priėjo prie gimdyvės ir švelniai paglostė.
– Jūs teisi, Roza. Solė – nuostabus vardas. Jis nušvies jo nueitą kelią. Sušildys jį, neš per pasaulį ne kaip akmenį, o kaip šviesą, atitolinančią nelaimes.
Roza linktelėjo.
– Ir būkit tikra, – tarė Madalenai, – mano berniukas niekada nepardavinės kiaulių.

III.

Roza vis labiau smunkantį savo vyrą stebėjo visiškai abejingai ir beveik atsiskyrusi nuo išorinio pasaulio gyveno kaip gyvenusi savojoje didžiulių namų pusėje, bendraudama tik su vaikais ir kartais persimesdama vienu kitu žodeliu su seserimi. Tik vieninteliai Solė ir Anina priešinosi, kai būdavo įmanoma, netikėtoms ir Pratajų šiurpinančioms tėvo užgaidoms. Odisėjo pamišimas bent padarė vieną teigiamą dalyką – suartino Solę su tėvu, mat iš pradžių jo išsišokimai patraukė smalsaus būdo berniuką, o netrukus, supratęs, kad tėvas taip elgiasi iš graužulio ir nevilties, jis pajuto šiam užuojautą ir nuoširdžiai ėmė jo gailėtis. Nuo tada iki pat tragiško epilogo Solė stengėsi juo rūpintis, per atstumą ir tarpininkus darydamas viską, kad apsaugotų jį nuo bet kokių keblumų ar kliūčių.
Iš tikrųjų tam tikrą laiką jis mėgino užmegzti su juo ryšį, įsiterpdamas į samprotavimus, kuriuos Odisėjas tuo metu ėmė vapalioti visiems girdint, apie sentimentalios meilės pavojingumą, apie gyvuliškos laukinės meilės pranašumą, apie gilų įsitikinimą, kad žmogus vis daugiau gyvena tamsoje, todėl jam būtinas ir labai svarbus poilsis. Bet kadangi tėvas vengė, arba nebuvo pratęs, ginčytis su jokiu žmogumi, – net jeigu tas žmogus buvo jo sūnus, – Solė tik stropiai užsirašinėjo šias fantazijas į sąsiuvinį, o paskui ištisas valandas perrašinėdavo ir nagrinėdavo, įsitikinęs, kad jos slepia kokį nors raktą, paslaptį, galinčią paaiškinti šią beviltišką dialektikos klaidą.
Kaip tik tada ir išėjo Roza.
Tai atsitiko akimoju, net būtų galima sakyti, visiems netikėtai. Bet iš plepalų, sklandančių tarp Aukštosios Kolės ir Stoties, ir net iki Padulės ir Pjanos, arba iš minčių, kurias mėnesių mėnesiais tylomis gromuliavo Anina ir Solė, arba iš Menos maldų, pono Česko ašarų, o gal iš svainių palengvėjimo šypsenų galėjai spręsti, kad tas netikėtumas
buvo tik regimybė, nes Roza iš Pratajo jau buvo išėjusi seniai, dar tada, kai pamišęs Odisėjas perskaitė amžinai nuo balkono į kiparisų giraitę įdurtą jos žvilgsnį, o paskui, kai giraitės nebeliko, – į kalvą ir gal net kitapus jos. Nuo balkono. O kai jis buvo nugriautas – pro langą.
Tą patį langą, pro kurį senosios Spartos laidotuvių dieną Roza pamatė šviesiai mėlynu fraku vilkintį vyrą, nuožulniu šlaitu besileidžiantį kaip tik priešais namą. Ji krūptelėjo ir akimirksniu ją persmelkė nerimastingas jausmas, kad šią sceną jau kažkur mačiusi. Ji atidarė langines ir pasilenkė. Išgirdęs bilstelėjimą vyras atsigręžė ir pamatė ją. Pratajuje buvo tylu ir tuščia, nes visi Bertoreliai, įskaitant Merą ir Meną, išlydėjo karstą į kapus. Tik Roza buvo likusi garbingai laukti pasimatymo su likimu, kurį jai buvo nulėmę Solės žodžiai.
– Atleiskite, – tarė nepažįstamasis, – aš tikriausiai pasiklydau. Ar čia Malgardo dvaras?
Roza maloniai atsakė, kad ne, čia Pratajas. Norint patekti į Malgardą, reikia įkopti į kalvą, tada pasukti į kairę. Tai visai netoli.
– Ačiū, gražioji ponia, – galantiškai atsakė vyras, – nors man labiau patiktų jūsų dvaras ir kad jūs būtumėte grafienė, kuriai mes šį vakarą turime pasirodyti.
– Jūs muzikantas? – paklausė Roza balsu, jau virpančiu iš susijaudinimo.
– Ne, – atsakė vyras šyptelėdamas. – Aš gydytojas.
Roza suprato ir tik ištarė: „Palaukite“, o jau po valandėlės išėjo pro pagrindines duris ir tiesiai nužingsniavo prie vyro su fraku. Vilkėjo dangiškos spalvos suknelę, ir jos elegantiška eisena, kai ji skubėjo pasivyti savo likimą, skleidė grožį kaip ir tais laikais, kai einantys į Kolę praeiviai atsigręždavo, norėdami pagauti jos žvilgsnį.
Vyras matė, kaip ji artėja, užlieta šviesos, panaši į dangišką spindulį, lengvai sklendžiantį prie jo per pievą. Vienoje rankoje ji laikė krepšelį, kitoje suspaudusi nešėsi suskleistą skėtį.
Roza priėjo prie jo. Truputį uždususi nuo skubėjimo. O gal nuo jaudulio.
– Jūs žaislų gydytojas, tiesa? – paklausė.
Vyras valandėlę delsė, paskui atsakė teigiamai.
– Į Malgardą reikia eiti šiuo keliu, – tarė įsikibdama jam į parankę. Ir, jau beprotiškai įsimylėjusi, švelniai ir maloniai kalbėjo toliau:
– Daktare, savo krepšelyje aš turiu skudurinę lėlę, dar iš vaikystės laikų. Man ji atrodo liūdna, susidėvėjusi. Ir niekaip neužmiega naktį. Manau, ji labai serga.

IV.

Anina stebėjo, kaip Solė įsimyli, su tokia baime, tarsi audroje būtų stebėjusi gėlę. Prisiminė, kaip metų metais ją įspėdavo gydytojai ir patardavo šiam stikliniam vaikinui elgtis atsargiai, todėl ji čia džiaugėsi dėl gimstančios aistros, čia baiminosi, kad didelis susijaudinimas, gilus liūdesys ar nusivylimas gali padaryti jos sūnui neatitaisomą žalą.
Tačiau, be šių motinai įprastų rūpesčių, Kolės horizonte kaupėsi kiti nerimą keliantys įvykiai. Italams įžengus į Adis Abebą, jau buvo atvirai kalbama apie karą. Per visus tuos metus Aninai pavyko išpopinti ir užauginti šį taip sunkiai gimusį sūnų, ir kaip ji rūpinosi juo, taip nusižeminusi saugojo Idealą ir Filomeną nuo Telemacho ir nuo smurto tų, kurie nužudė jos vyrą, bet dabar jautėsi bejėgė prieš horizonte jau grumenančią audrą, prieš baimę, kad jos vaikai gali ką nors ne taip padaryti ar pasakyti ir užsitraukti šito žvėries rūstybę.
Ji bijojo Solės išminties, jo gebėjimo mąstyti, jo protingų ir kandžių samprotavimų, kai namų ginčuose dažnai analizuodavo įvykius, bijojo dėl Filomenos, tapusios beginkle dvejojančia mergina, o labiausiai baiminosi dėl Idealo, dėl jo atviro ir pagyrūniško būdo, dėl jo genialumo, kuris, žinoma, ilgai neištvers aplinkinių kvailumo, juoba kad greitai turėtų būti pašauktas į karo tarnybą.
Anina dažnai sapnavo karą, sapnavo patrankas, šaudančias ispaniškąjį gripą virš Pratajo, ir save, lakstančią į visas puses ir besistengiančią pagauti didelius it medžioklinio šautuvo sviediniai mikrobus, kad jie ant nieko neužkristų, nepaliestų nei gyvulio, nei namų. Paskui keldavosi, pradėdavo dieną ir jausdavo, kad visi aplink ją dar tebekalba apie karą.
Apie jį per pusryčius kalbėjo jos vaikai, kalbėjo Hektoras ir Telemachas, ginčydamiesi dėl gamyklos ateities, kalbėjo Rina, galvodama apie Orestą ir apie Prancūziją. Anina karą įžvelgdavo ir žmonių judesiuose, ir iš to, kokie jie tapo isteriški ar susirūpinę. Matydavo jį kasdieniuose dalykuose, priešlėktuvinėje gynyboje, dujokaukėse, slėptuvėse. Net kiaulės, regis, kalbėdavo apie karą, kai piktai kriuksėdamos ir besigrumdydamos lapnodavo savo ėdalą.
Viskas bylojo apie karą, ir po visų šių kalbų pagaliau Romos dučė sukvietė visą Italiją ir apie tą karą visiems viešai prabilo nuo savo balkono. Paaiškino, įspūdingai jį paskelbė, išrėkė taip garsiai, kad jį išgirdo net Kolėje, iššautą iš garsiakalbių pilnoje senamiesčio aikštėje tuo metu, kai vyriausiasis partijos štabas su Telemachu priešakyje stovėjo išsirikiavę prie miesto rotušės lango.
Rina nepraleido geros progos ir taip pat surengė šventę, skirtą naujai pergalių erai pažymėti. Iš tikrųjų, toje minioje, šią katastrofą sveikinusioje „Valio!“ šūksniais, dauguma buvo tokių, ypač Pjanoje, kurie ją sutiko krečiami klaikaus šiurpo, nes prisiminė, kokią nelaimę jau anas karas atnešė į šias vietas. Mąstydamas apie kančias, kurias Paris ir Ganimedas patyrė apkasuose, net Hektoras savo abejonėmis pasidalijo su Telemachu ir kitais garbingais žmonėmis, ir tie nė kiek nedvejodami užtikrino jį, kad tai būsiąs labai trumpas konfliktas, į kurį esą geriau įsivelti galingųjų sąjungininkų pusėje, kad įdėję mažiausiai pastangų gautume geriausią rezultatą.
Enėjas išvyko vienas pirmųjų ir buvo išlydėtas n-tuoju atsisveikinimo šokių vakaru, kurį Rina surengė šeimos didvyriui, išvykstančiam tėvynei užkariauti Korsikos, Nicos ir Tuniso. Ta proga ji sumanė ištaisyti neužmirštamą spektaklį, kad jis išliktų sūnėno ir jo draugų kareivių atmintyje ir širdyje, kai pagaliau karo ešelonai išveš juos į frontą, kur, atstatę durtuvus, jie pulsią priešo linijas, ir pagaliau, kai pergalingai įžygiuosią į Paryžių. Todėl šokių salę ji išpuošė trispalviais kaspinais, kruopščiai parinko ir karinėmis uniformomis aprengė muzikantus ir sugalvojo savotišką mizansceną: kai tik pasirodysiąs šventės dalyvis, jis, kviestinių svečių nuostabai, būsiąs sutiktas tautos himnu ir plojimais.
Enėjas, kaip jam buvo įprasta, vėl pasielgė labai nekultūringai. Jau apsirengęs tvaskančia puskarininkio uniforma, stovėjo nuošalyje atsirėmęs į sieną ir rūkė paskutinę cigaretę, paskui ketindamas eiti į sodą ir pergalingai įžengti į salę, bet netikėtai pamatė į gretimą kambarį žengiančią Idą. Pro atviras stiklines duris pastebėjo, kaip ji nusivelka darbinę palaidinę ir ketina persirengti tarnaitės drabužiais, užsijuosti prikyštę ir užsidėti kyką, kurio Rina būtinai reikalavo patarnaujant prie stalo.
Enėjas prisiartino prie jos. Pusnuogė Ida nuėjo prie emaliuoto tualetinio staliuko, užsimerkusi paskubomis apsišlakstė veidą ir krūtinę, paskui ėmė smarkiai trintis veidą. Atsimerkusi išvydo Enėją, su cigarete rankoje besižavintį ja už durų. Buvo su paradine uniforma, su kepure, gražus žalios pievos fone, ir tą akimirką jai pasirodė kaip miražas, nuotrauka, gal net kaip sapnas, kaip Amadėjus Nadzaris**, tik dar nerealesnis. O ji tikriausiai pasijuto esanti Luiza Ferida*** arba Greta Garbo, tik jau, žinoma, ne Ida iš Pelajo, Rinos tarnaitė.
Tada Haris Kuperis vos palietė duris, jos plačiai atsivėrė, ir, tebežiūrėdamas jai tiesiai į akis, Osvaldas Valentis papūtė į kambarį ilgą dūmų voliutą. Ir kai Klarkas Geiblas ją apkabino, Ida kone nualpo, ir vieninteliai jos ištarti žodžiai buvo: „Ne, pone...“, nedrąsūs ir melodingi, reiškiantys aiškų kvietimą tęsti toliau.
Tad Enėjo pasirodymas nebuvo pats geriausias: matydama, kad muzikantai ir svečiai pasirengę, Rina liepė kažkam eiti Enėjo ieškoti, o tuo metu visi, kaip buvo numatyta scenarijuje, norėdami padaryti staigmeną, turėsią reikiamu momentu sugarmėti į salę pro užpakalines duris.
Todėl didžiausias svečių būrys su Rina priešakyje netikėtai atsidūrė priešais susipynusius Enėją ir Idą, kurie, sulipę rankomis ir kojomis, gulėjo ant grindų švęsdami karo pradžią – gana smagiai, bet nelabai kariškai.
Ir per didžiausią sumaištį, pamatęs, kaip ir buvo parašyta scenarijuje, pro salės duris pasirodžiusią Riną, iš nevilties šaukiančią sūnėno vardą, maestro davė ženklą pradėti griežti tautos himną ir tuo šiai akimirkai suteikė netikėto iškilmingumo, kuris, žinoma, ne vienam Kolėje ir Pratajuje sukėlė šypseną, padarė situaciją pikantiškesnę ir leido dar kelioms dienoms pamiršti ką tik prasidėjusias žudynes.

V.

Grįžusi namo, Natalija neįstengė užmigti, veltui norėdama suprasti meilę ir tą jausmą, kai įsimyli vieną žmogų, o trokšti dviejų, abu spaudi glėbyje, o esi įsimylėjusi tik vieną. Kad ir kaip aiškinosi šį sudėtingą atvejį, nerado jokio sprendimo, jai atrodė, kad ji dar tebeglūdi Idealo mašinos pilve, ten, kur, regis, buvo įmanoma bet kokia tiesa, trapi ir atspari, stipri kaip plienas ir netvirta kaip šilkiniai siūlai, laikantys tūkstančius jo dirželių. Kai ji po to atsidurdavo Solės glėbyje, pajusdavo visą jo trapumą, jo dvasios didybę, jo jėgą ir žodžius, kuriais jis sugebėjo išlikti gyvas ir suteikti gyvybę pasauliui. Ir dabar ištisas valandas blaškydamasi tarp brolių meilės, ji liko tobulame viduryje, trokštanti juodu mylėti, bet sykiu – išduoti.
Keletą dienų tūnojo miestelyje, užsidariusi namuose, apsimesdama, kad serga – ir iš tikrųjų sirgo, jai atrodė, kad neįstengia nieko suprasti, mąstyti ir net kalbėti, todėl nusprendė rašyti: įsitikinti, ar dėstydama popieriuje savo mintis supras, kaip išspręsti savo problemą, kurios išspręsti atrodė neįmanoma.
Parašė du laiškus. Pirmame išvardijo meilės priežastį. Galvojo apie Solės alsavimą ir išplėtojo jį su visa aistra, kokią tik žinojo. Rašė semdamasi jėgos iš Idealo, kad perduotų ją broliui. Prirašė kaskadas žodžių, pripildė laišką harmonijos, kurią buvo nusižiūrėjusi stebėdama „Laisvės“ pavarų darbą. Rašė galvodama apie Mokytoją ir našlę Bartoli, rašė smagiai ir svajingai nusiteikusi, perteikdama tą dvasią, kurią patyrė jau dabar išnykusios Kolės istorijose, laistydama laišką tomis pačiomis ašaromis, kurias Roza liejo iš meilės savo Solei, o Anina – savajam.
Antrasis laiškas buvo atsisveikinimo, jį rašė kupina švelnumo ir ilgesio, mąstydama apie tai, kas galėtų būti, bet niekada nebus, apie išdžiovintos Padulės vandenis, apie Rozos balkoną ir kiparisus, ant kurių Odisėjas išliejo savo pamišimo pyktį. Rašė, kad neįmanoma sustabdyti judėjimo, rašė apie utopiją, apie skausmą būti laisvam, apie Solės kelionę į Rytus ieškoti šalių, nors galbūt jų niekada nebuvo. Rašė trapų ir rūstų laišką, laišką, kuris glamonėjo ir skaudino, kaip visada skaudina neišvengiamas išsiskyrimas. Paskui pirmą laišką įdėjo į baltą voką, antrą – į rožinį ir atidėjo bet kokį sprendimą iki kito ryto.
Išvargusi, išsivadavusi nuo žodžių ir nuo bet kokios naštos, Natalija užsnūdo ir pagaliau nugrimzdo į ilgą, sujauktą miegą, kuriame kiekvienas jos parašytas būdvardis išsipūtė, sakiniai susipynė, veiksmažodžiai ir daiktavardžiai prasiveržė kaip smarkus tridienis drugys, ir po kelių valandų ji pabudo daug lengvesnė.
Atsikėlė, nuėjo prie rašomojo stalo ir pamačiusi vokus prisiminė. Tada atsisėdo ir padėjo rožinį laišką sau iš kairės, o baltą – iš dešinės. Paskui stipriai užsimerkė ir tą trumpą šviesos akimirką, kurią tamsa padovanojo protui prieš jį visiškai užvaldydama, išvydo švytintį Idealo veidą ir pagaliau pajuto, kaip ateina, užlieja ją ir lengva tarsi puta auga ir didėja laimė.
Gal taip atsitiko skubant pagauti tą laimę, gal iš baimės, kad ji vėl išnyks sumaištyje, o gal dėl to, kad viskas vyksta nepriklausomai nuo mūsų valios ir neįmanoma sukonstruoti mechanizmo, kuris pažabotų tai, ko neįmanoma pažaboti, bet tą rytą ant baltojo voko Natalija užrašė Solės vardą, o ant rožinio – Idealo, įsitikinusi, kad šią spalvą amžinai susiejo su meilės spalva.
Ir kol ji rašė absurdišką apsirikimo scenarijų, įtempta gija, jungianti dvynius nuo pat gimimo, atvedė Solę priešais „Laisvę“. Idealas buvo palinkęs prie pavarų, ir kai pamatė įeinantį Solę, atsitiesė ir, netaręs nė žodžio, ėmė jį stebėti. Jiedviem ir nereikėjo daug žodžių.
Solė paprasčiausiai atsisėdo, atsirėmė nugara į mašiną ir kurį laiką abudu tylėjo, kol jo klausiamas žvilgsnis užkliuvo už pavarų ir sijų. Tada Idealas tarė:
– Aš ją išardau.
Solė atsakė juoku.
– Tu kaip visada giriesi, – tepasakė. – Tai būtų tas pat, kas išdžiovinti jūrą, nes joje prigeria žmonės.
Abu juokėsi tol, kol jiems ištryško ašaros.
– Ar ji ateis? – paklausė Idealas, kai jie nustojo juoktis.
– Ateis, – atsakė brolis, – ir vienas iš mūsų džiaugsis kito laime.
Bet Natalija neatėjo. Atėjo tik jos laiškai, ir Solė, atpažinęs rašyseną, savąjį atplėšė drebančiomis rankomis ir iš susijaudinimo violetinėmis lūpomis. Perskaitęs laišką, staiga nuėjo į senąsias kiaulides, čia rado Idealą, kaip visada triūsiantį prie „Laisvės“.
– Natalija man parašė meilės laišką, – tarė įeidamas.
Idealas pakėlė akis, nusišypsojo jam, paskui vėl ėmė darbuotis prie krumplinių pavarų.
– O ką dabar darysi tu? – paklausė Solė mažumėlę sunerimęs.
– Nematai? – atsakė brolis rodydamas į mechanizmą. – Vėl renku šį didžiulį žvėrį.

________________________________________
Saulė. (It.)
** Amadeo Nazzari (1907–1979), aktorius, vaidinęs filme „Kabirijos naktys“.
*** Luisa Ferida, labai populiari aktorė, sušaudyta 1945 metais kartu su Osvaldo Valenti, su kuriuo buvo susijusi, už bendradarbiavimą Solo respublikos naudai.

Knygą leido leidykla "Baltos lankos" 2010 m.