"Esu dėkingas, kad gavau versti autorius, kurie man tiko ir patiko", – sako Povilas Gasiulis, sykiu su kolega estu Mikheliu Loodusu pasidalijęs šiųmetėmis Šv.Jeronimo premijomis, skiriamomis vertėjams į ir iš lietuvių kalbos, laurus.

P.Gasiulis įvertintas ne tik už trejų pastarųjų metų vertimus (Kurtas Vonnegutas "Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri, arba Perlai kiaulėms", Johnas Dos Passosas "Manhatano stotis"), bet ir už didžiulį ankstesnį indėlį supažindinant lietuvių skaitytoją su žymiausių užsienio literatūros meistrų kūryba.

Per Tarptautinę vertėjų dieną vykusią apdovanojimo ceremoniją pusiau juokais, pusiau rimtai buvo atrasta paralelė tarp P.Gasiulio ir vertėjų globėju laikomo šv.Jeronimo: vienas gyveno atsiskyręs dykumoje, kitas – pačiame Lietuvos pakraštyje, Biržuose.

– Laudacijoje Almis Grybauskas emocingai prisiminė savo jaunystės romaną "Rugiuose prie bedugnės". Jaunystė – imliausias skaitytojo amžius, kita vertus, kaip tik tuomet pasaulio literatūros be tarpininko – vertėjo – jis greičiausiai neatrastų. Tad nebūsiu labai originali prisipažindama, kad jūsų išverstas romanas "Kam skambina varpai" man buvo viena stipriausių literatūrinių patirčių. Ar pamenate stipriausius savo literatūrinius išgyvenimus? Kaip pats atradote tuos autorius, kuriuos paskui prakalbinote lietuviškai?

– Kūrinių, sujaudinusių ar net sukrėtusių, buvo daug. Vaikystėje: "Tūkstantis ir viena naktis" (net eidamas miegoti pasikišdavau po pagalve, kad neprapultų), Thomas Mayne Reidas (kiekvieną kartą, kai sutinku žodį "kraupus", prisimenu, kaip perskaitęs "pasigirdo kraupus indėno klyksmas" ar panašiai, tuojau pat susikeldavau kojas ant suolo). Paauglystėje: Jacko Londono apsakymai ir romanai, Erique Remarque‘o "Vakarų fronte nieko nauja". Jaunystėje: turbūt didžiausią įspūdį padarė Knuto Hamsuno "Badas", "Panas" (radau antikvariate), žavėjo Ivano Bunino, Alberto Moravios kūryba. Tuomet "atradau" ir Ernestą Hemingway'ų ("Atsisveikinimas su ginklais"). Studentų bendrabučio kambaryje ties savo lova ant sienos buvau priklijavęs jo portretą, – vadinasi, buvo man svarbus. Be abejo, įspūdį darė ir E.Hemingway'aus asmenybė, jo biografija.

Kurto Vonneguto "Skerdyklą Nr. 5" pirmiausiai perskaičiau lenkų kalba (atsitiktinai užtikau Vilniaus "Draugystės" knygyne) apie 1977 m. Trenkte pritrenkė. Štai, pagalvojau, mano autorius. "Vagos" leidykla iš pradžių apie K.Vonnegutą nenorėjo girdėti. Ką gi, verčiau sau, savo malonumui. Iki šiol tą puikų metą prisimenu su nostalgija. Po metų kitų leidykla apsigalvojo, ir 1981 m. mano versta "Skerdykla Nr. 5" kartu su "Čempionų pusryčiais" buvo išleista.

– Vertėjo santykis su savo autoriais itin intensyvus, tad tikrai palieka pėdsakų ir emocijose, ir mintyse. Kuo jus praturtino versti autoriai?

– Kuo jau kuo, bet žiniomis tai tikrai praturtina, akiratį praplečia. Viename kūrinyje, žiūrėk, gausybė tau negirdėtų istorinių, geografinių, kultūrinių realijų, kitame susiduri su gyvosios ir negyvosios gamtos aprašymais, trečiame – su technikos, architektūros dalykais, ir turi knistis žinynuose, enciklopedijose, kad galėtum tatai pavadinti ar apibūdinti. Dabar bepigu: daug ką gali rasti internete (deja, ne viską, o ir tai, ką randi, ne visad galima priimti už gryną pinigą).

O dėl emocijų... Paauglystėje, jaunystėje galėdavau įsijausti, susitapatinti su kokiu herojumi, priimti ar atmesti autoriaus idėjas, tačiau vėliau, kai ėmiau versti, tapo svarbu ne kas, apie ką, o kaip, kitaip sakant, stilius, raiškos būdas. Net ir romanas "Rugiuose prie bedugnės", kurį verčiau dar jaunas – studentas, neužkrėtė manęs maištingumu, skepsiu, turbūt ir dėl to, kad tuomet, kaip ir dauguma mano draugų, buvau ir šiaip pasišiaušęs. Tad būna ir taip, kad autoriaus vaizduojamas pasaulis tau nepriimtinas, tačiau jeigu tave žavi jo stilius – verti su malonumu.

– Amerikiečių autoriai jūsų vertimų bibliografijoje – atsitiktinumas ar dėsningumas?

– Ir amerikiečiai, ir ne amerikiečiai mano kūrybiniame kelyje (atsiprašau už pompastišką frazę) pasipainiojo atsitiktinai. Visus kūrinius, išskyrus "Skerdyklą Nr. 5" ir sovietų, ir nepriklausomybės laikais versti pasiūlė leidyklos. Esu dėkingas, kad gavau versti autorius, kurie man tiko ir patiko. Tiesa, gal poros pasiūlymų atsisakiau – nepatiko. Įtariu, kad dažnas vertėjas, tarp jų ir P.Gasiulis, pagarsėja ne tiek dėl vertimų kokybės, kiek dėl autorių statuso. "Oho, jis išvertė tą, jis išvertė aną!" Kažin, ar kalbintų mane "Santaka", jei tikrai puikiai būčiau vertęs antraeilių ar trečiaeilių rašytojų kūrinius? Tikriausiai ne.

– O kokius rašytojus laikote antraeiliais ar trečiaeiliais?

– Paprastai – tai rašytojai, kurių kūryba nevertinama ar prastai vertinama tiek kritikų, tiek skaitytojų. Dėl įvairių priežasčių: dėl nuvalkiotų temų, dėl perdėm ideologizuoto turinio, dėl primityvaus ar pernelyg sudėtingo stiliaus. Man tokio rašytojo pavyzdys iš lietuvių literatūros būtų P.Rūtelionienė. Skaičiau jos romaną "Klaikuma": negyva kalba, negyvi charakteriai, nuobodybė.

– Kas vertėjui yra geras redaktorius?

– O! Geras redaktorius vertėjui brangus žmogus. Jis ne tik pastebės tavo riktus, trūkstamus ar ne vietoje įrašytus skyrybos ženklus, sintaksės, žodžių vartosenos klaidas, bet ir tavo nusižengimus autoriaus stiliui. Ausyse tebeskamba mano pirmosios redaktorės Gražinos Zolubienės žodžiai redaguojant "Fiestą": "Toks sakinys netinka. Čia ne E.Hemingway‘aus stilius." Aš ir pats jaučiau, kad negerai, bet kaip taisyti – neišmaniau. Redaktorė raudonuojančiam vertėjui siūlo vieną variantą, kitą, kol galų gale tą nelemtą sakinį sutvarkome kaip pridera. Vis dėlto gaila man redaktorių. Jei vertimas prastas, pylos gauna ir vertėjas, ir redaktorius. Jei vertimas pavykęs, visi laurai vertėjui, o redaktorius tarsi niekuo dėtas. Neteisinga.

– Gyvenimas tolimuose nuo didmiesčių Biržuose, darbas mokykloje norom ar nenorom primena amerikiečių autorius ir jų herojus – ten literatai ar intelektualai neretai apsigyvena kokiame nedideliame koledžo miestelyje... Gal tikrai tie Biržai panašūs į amerikietišką provinciją – kuo jie ypatingi, kuo pranašesni už Vilnių ar Kauną?

– Gaila, nesu buvęs nei koledžo miestelyje, nei Amerikos provincijoje, nei pačioje Amerikoje, todėl palyginti negaliu. O ir Vilniuje gyvenau tik studijų metais. Tiesa, po studijų metus kitus dar sapnuodavau Vilnių, senamiestį, troleibusus, kino teatrus, kavines, bet provincija manęs nebaugino. Nemėgstu grūsčių, skubos, triukšmo. Biržuose gyvenu jau pusę savo amželio. Atvažiuokite, jei nebuvote, pamatysite, kaip čia gražu: ežeras, dvi upės mieste, pilis, karstiniai ežerėliai... Čia pat Panevėžys, Ryga. O žmonės visur žmonės.

– Ar verčiant lieka laiko ir noro skaityti tiesiog sau? Kas jums yra gera knyga? Kokie autoriai jums artimi ir savi?

– Kaip neliks laiko? Juk nekepu aš tų vertimų kaip blynų, iš viso išverčiau vos keliolika knygų. Man gera knyga tokia, kurią, praėjus kiek laiko, parūpsta ir vėl perskaityti (ir gal net ne vieną kartą). Mano literatūrinis skonis nėra kažkoks rafinuotas. Neįkandu perdėm psichologizuotų ar mįslingų poteksčių kupinų veikalų. Atgaivos ieškau lietuvių autorių kūryboje – negaliu įsijausti skaitydamas vertimus: vertimas gali būti nepriekaištingas, bet nuolat dingčioja: aha, o aš būčiau vertęs kitaip; aha, o aš šitaip būčiau nesugalvojęs.... Išvardysiu keletą lietuvių autorių, kurių knygas skaičiau ir turbūt dar skaitysiu: Balys Sruoga ("Dievų miškas"), Marius Katiliškis ("Miškais ateina ruduo"), Saulius Tomas Kondrotas, Bitė Vilimaitė, Bronius Radzevičius... Tai tik pirmos į galvą atėjusios pavardės. O kur dar Romualdas Granauskas, Vytautė Žilinskaitė (humoreskos), Vanda Juknaitė, Antanas Ramonas... Ak, visų neišvardysi, o ir kava jau garuoja.

Išvertė garsius klasikus

P.Gasiulio vertimų bibliografijoje – J.D.Salingeris ("Rugiuose prie bedugnės"), E.Hemingway‘us ("Fiesta", "Kam skambina varpai"), Jamesas Joyce‘as ("Dubliniečiai", "Menininko jaunų dienų portretas"), K.Vonnegutas ("Skerdykla Nr. 5", "Čempionų pusryčiai", etc.), J. Dos Passosas ("Keturiasdešimt antroji paralelė", "Manhatano stotis") ir kt. Daugelis vertimų išleisti pakartotinai, kai kurie netgi ne vieną kartą (septyni "Rugiuose prie bedugnės" leidimai nuo 1966 iki 2008 m.).