Patikrinta komanda

Iš komforto zonos jis išstūmė ne tik kūrėjų komandą, bet ir patogiai kėdėse įsitaisiusius žiūrovus. Pilnutėlės arenos suponuoja, kad publiką pritraukia ne vien gausi reklamai, populiariosios muzikos scenoje gerai pažįstami veidai ar jau "Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendoje" pažinta kūrybinė komanda (režisierė ir choreografė Anželika Cholina, kompozitorius Kipras Mašanauskas, libreto autorius Romas Lileikis ir scenografas Marijus Jacovskis), bet ir noras geriau pažinti savo tautos istoriją bei reikšmingas jos asmenybes ir atsitraukti nuo ašaringai tragiškų meilės istorijų, nuspalvintų pasakiniais romantizmo motyvais – tokių šį kartą čia tikrai nėra.

Skelbiama, jog miuziklo "Mindaugas Karalius" kūrėjai aktorius rinkosi itin ilgai, sudėtingai ir atsakingai – ir, reikėtų pasakyti, išsirinko labai taikliai, nes kiekvienas buvo be galo savitas ir organiškai įsikūnijęs į savo personažą, o visi kartu jie skleidė itin įtaigią sinergiją, dvelkiančią giliai įsišaknijusiu, tačiau dar kiek pagoniško prieskonio lietuviškumu.

Mindaugo vaidmuo atiteko kone visų miuziklų Lietuvoje dalyviui Jeronimui Miliui, jo žmoną Mortą įkūnijo Jurga Šeduikytė, Mortos seserį – Karina Krysko. Popiežiumi tapo Kostas Smoriginas, Andriumi Štirlandu – Česlovas Gabalis, Treniota – Rokas Spalinskas, Daumantu – Edgaras Petrulis, Vismantu – Povilas Meškėla, Tautvilu – Tadas Juodsnukis, Vaišvilku – Nojus Bartaška, Rygos Vyskupu Mikalojumi – Dainotas Varnas, Nebyliu – Evaldas Taujanskis, šoko Anželikos Cholinos šokio teatras.

Žemiškas herojus

Drąsu miuziklui rinktis temą, kuri mums, lietuviams, yra be galo svarbi, tačiau jau gerokai pritemdyta laiko, tad taip ir likusi iki galo neišspręsta mįsle: apie Mindaugą žinoma tik keletas faktų, o ką jau kalbėti apie jo asmenybės bruožus ir ypatumus, kurie amžiams liks visiškais incognito.

Jis radikaliai pakeitė Lietuvos istoriją, tačiau skirtingų tyrinėtojų vertinamas įvairiai: vienų vaizdinyje jis – nuožmus, bet teisingas, šviesaus atminimo valdovas, išgelbėjęs nuo laidotuvių laužo savo būsimą žmoną Mortą. Kitiems – parsidavęs bailys, žudęs ir išvaręs iš Lietuvos savo brolius, susidorojęs su pirmuoju Mortos vyru, o po jos mirties dar ir pasigrobęs sau jaunesnę žmonos seserį.

Už kiekvieno jų puikiai sukurto įtaigaus ir charakteringo personažo, ko gero, slypi neįtikėtinai tikslūs režisierės A.Cholinos niuansai.

Sudėtingas ir jį supęs XIII a. kontekstas, nuspalvintas gausybe intrigų ir įvairių karų, tačiau mums, lietuviams, tapęs lemtingu. Žinoma, istorija, o juolab meno kūrinys, paremtas ja, niekada nebuvo ir negali būti objektyvūs – šiuo atveju jau vien dėl akivaizdaus istorinių šaltinių trūkumo. Tačiau meno kūrėjai, priešingai nei istorikai, gali sau leisti pasirinkti rakursą, kuriuo rekonstruojamas naratyvas.

Miuziklo "Mindaugas Karalius" kūrėjai pasirinko aiškiai, tačiau nepasuko lengviausiu keliu: jų Mindaugas nėra herojus, tačiau neturi ir neigiamų konotacijų: jis – tiesiog žmogus, sudėtingų įvykių sukūryje norintis apsaugoti savo šalį, tad dvejojantis, ką rinktis – dievus ar Dievą. Šalia jautriai skleidžiasi dar ir Mindaugo ir Mortos meilės tema, sudaranti kontrastą rūsčiam kontekstui.

Charakterių mozaika

Miuziklo įvykių centre – Mindaugas ir jo lemtingi pasirinkimai, tačiau iš tiesų visi personažai buvo tokie ryškūs, jog išnyko takoskyra tarp pagrindinių ir šalutinių. Kiekvienas šioje istorijoje turėjo savo aiškią funkciją ir sukūrė labai paveikų psichologinį portretą.

Mindaugas (Jeronimas Milius) pasirodė kaip žiaurus valdovas, labai lyriškai mylintis savo Mortą, o finalinėje scenoje atsiskleidė ir kaip po stipriais šarvais esantis jautrus vyras, žmogiškai suabejojęs savo pasirinkimais. Dinamiškumu stebino ir Morta (Jurga Šeduikytė), spinduliavusi trapiu moteriškumu ir gilia meile Mindaugui. Jos sesuo (Karina Krysko) – priešingai, kurianti intrigas, pavydi ir jaučianti neapykantą, tačiau nepasakysi, jog abi sudarė kontrastą.

Apskritai, visi skirtingų patirčių solistai taikliai atspindėjo kuriamas istorines asmenybes – teigiamas, neigiamas, dviprasmiškas... Bet visų svarbiausia – dinamiškas ir įvairiapusiškai žmogiškas. Už kiekvieno jų puikiai sukurto įtaigaus ir charakteringo personažo, ko gero, slypi neįtikėtinai tikslūs režisierės A.Cholinos akcentai, nes muzikinė kūrinio pusė, deja, kėlė dviprasmiškų jausmų.

"Mindaugo Karaliaus" muzika – be galo eklektiška: čia skamba grigališkas choralas, lyriška arija, iškilmingos bažnyčios procesijos stilizacija, čia liaudies instrumentų ir elektronikos mišinys. Viena vertus, visa tai atspindi pačios epochos daugialypiškumą, kita vertus, muzikos fragmentiškumas kiek atitraukia nuo pačios fabulos – juk nuo pat Claudio Monteverdi laikų muzikinių dramų kūrėjai, norėdami savo kūriniams suteikti tikroviškumo, siekė kuo vientisesnės formos ir faktūros, ko pritrūko šiame miuzikle.

Be to, ne visų veikėjų muzikinės partijos buvo išvystytos – šiurpuliukus keliančius be galo jautrius Mortos ir kai kuriuos Mindaugo pasažus bei iki sielos gelmių jaudinančius karalių poros duetus keitė ne itin psichologizuoti Daumanto, Vaišvilko ir kitų muzikiniai numeriai. Tad muzikinė veikalo pusė pasirodė kiek neišbaigta, ypač turint omenyje tai, kad susirinktas skirtingų patirčių vokalistų arsenalas – išties galingas ir balsingas. Na, ir, žinoma, kad vietoj tikrų instrumentų skambėjo fonograma, tačiau tokį sprendimą veikiausiai lėmė objektyvios priežastys, susijusios su akustiniais, finansiniais ir kitais aspektais.

Tamsos metafora

Miuziklo žanras yra kompleksiškas, reikalaujantis stiprios muzikos, dramos, šokio, vaizduojamojo meno ir dažnai net specialiųjų efektų sintezės. Spektaklyje "Mindaugas Karalius" visa tai ir buvo – išties, sunku kalbėti apie atskirus darinius, nes tik kartu jie gebėjo taip stipriai įtraukti į įvykių ir intrigų verpetą, tarsi koks įtaigus kino filmas.

Beje, būtent kinematografiškumo aspektas čia labiausiai nustebino ir suteikė šiam scenos veikalui unikalumo – sulėtintos kovos scenos, tarsi filmuojamos įvairiais rakursais stambiu ar bendru planu, iš šono ir iš priekio, atrodė įspūdingai. Solistų veido išraiškos, tarsi kino ekrane, kalbėjo įtaigiai ir išraiškingai. O vaizdas ekranuose šalia scenos dar buvo praturtintas ir specialiaisiais efektais.

Aikčioti privertė ir viduramžių tamsumą ir žiaurumą atspindėjusi scenografija, choreografija ir Olgos Filatovos kurti kostiumai: masinėse scenose kardai mainėsi su kryžiais, karių šarvai su vienuolių abitais, nešdami aiškią žinią apie to meto politinį kontekstą ir svarbiausią to meto įvykį – krikščionybės įsiveržimą į dar pagonišką Lietuvą. Viską supo juoda tamsa, į kurią tik pro plyšius veržėsi šviesa ir migla. Ir nežinia, ar kone stereotipiniu tapęs įsivaizdavimas, kad viduramžiais buvo išskirtinai tamsu, o žmonės dėvėjo juodus drabužius ir niekur neidavo be savo kardo, yra teisingas, tačiau šiuo atveju toks vizualizacijos sprendimas pasitarnavo ir kaip metafora – tamsu ir miglota tai, apie ką mes mažai žinome.

Atmetus svarstymus, autentiška tai ar ne, vaizdas scenoje buvo įtaigus ir estetiškas, nors ir ne visada patogus: pavyzdžiui scenoje pasirodžius popiežiui, iš scenos viršaus nukrito ir visoje scenoje kabarojo pakaruokliai maišuose. Šie ne tik kėlė šiurpą, bet ir privertė pamąstyti, kokia buvo kirkščionybės atėjimo į Lietuvą kaina ir ar tiktai ji atnešė vien gėrį ir šviesą.

Unikali tradicija

Svarstant, kas būtent padaro miuziklą "Mindaugas Karalius" tokį įspūdingą ir įtaigų, pirmiausiai į galvą ateina mintis, jog bene labiausiai prie to prisideda dramatinis kūrinio daugiaplaniškumas ir įvykių bei jausmų dinamika. Miuziklo kūrėjai į Mindaugą ir jį supančius įvykius pažvelgė įvairialypiai – ir iš paties Mindaugo, ir iš istorijos stebėtojo pozicijos, atsisakydami vertintojo vaidmens ir parodydami įvairias įvykių sekos ir jų padarinių puses.

"Mindaugas Karalius" anaiptol nėra herojiškas kūrinys, nors pavojus jį tokiu paversti, ko gero, buvo labai realus – juk Lietuva niekada nebuvo tokia galinga kaip Mindaugo valdymo metu. Miuzikle daug žiaurumo, klastos, intrigų, tamsos, kurioje skleidžiasi meilė – ne toji, kuri romantiškai gelbsti sielas, kaip pasakose žmones darančius geresnius, o ta, kuri ištinka ir realiame gyvenime – jautri, gili ir tikra. Veikėjai taip pat neskirstomi į teigiamus ir neigiamus – susiklosčius tam tikriems įvykiams, jie priima vienokius ar kitokius, kartais ir žiaurius sprendimus, nulemtus atitinkamų aplinkybių. Dviprasmiškai pateikiamas ir krikščionybės įsiveržimas į Lietuvą – ji mums atnešė kultūrą ir civilizaciją, tačiau tuo pačiu įnešė ir daug destrukcijos, pareikalavusios aukų. Atsisakydami ikoniško krikščionybės, kaip šviesos ir taikos nešėjos, vaizdavimo, miuziklo kūrėjai tarsi pažvelgė į XIII a. įvykius iš šalies, veikiau objektyviai, nei romantizuotai, tuo pačiu priversdami pasijausti kiek nepatogiai, tačiau ir pamąstyti apie mūsų pačių tautinio identiteto daugiaprasmiškumą, reikšmę ir kainą.

Dar vienas klausimas, kurį kelia "Mindaugo Karaliaus" kūrėjai ir pati miuziklo tematika savaime, – kūrinio vieta tautinio miuziklo istorijos kontekste. Lietuviškas miuziklas savo gyvenimą pradėjo 1973-iaisiais, sulig Viačeslavo Ganelino "Velnio nuotaka". Ir nors vargu, ar lietuviško miuziklo istorijos pradžioje tautinis aspektas buvo iškeltas į pirmą planą – juk pirmasis nuspalvintas žydiškomis intonacijomis, o vėliau sekę patyrė nenuginčijamą pasaulį sudrebinusio Andrew Lloydo Weberio "Jėzus Kristus superžvaigždė" įtaką, nenuneigsi, kad kiekvienas tam tikra prasme yra ryškiai lietuviškas. Tematika ir stilistika nė vienas jų net iš tolo neprimena miuziklo etalonais laikomų Brodvėjaus ar Vestendo šio žanro pavyzdžių – mūsiškiuose, ko gero, sunkiai savo galimybes atskleistų net ir žymiausios pasaulio miuziklų žvaigždės. O tai reiškia viena: mes kuriame savitą, unikalią lietuviško miuziklo tradiciją, kurioje lietuvių liaudies dainų intonacijų pasitaiko retai, visgi muzikinė kalba ir vokalo traktuotė yra kažkuo lietuviškos.

Pastaruoju metu pažiro ir lietuviškos tematikos miuziklo žanrų kūrinių, tarp kurių ypatingą vietą dėl istorinės tematikos užima "Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda" ir "Mindaugas Karalius", naujam gyvenimui prikeliantys mums labai svarbias, tačiau laiko pritemdytas ir gerokai mistifikuotas bei įvairiomis legendomis apipintas realias istorines asmenybes ir juos supančius istorinius įvykius.

Šiuo metu savo gyvavimą pradedantis "Karalius Mindaugas", neabejotinai užima ypatingą vietą visų lietuviškų istorinių sceninių veikalų kontekste vien jau todėl, jog nėra patriotiškas ir patogus. Jis nuspalvintas įvairiomis istorinių įvykių verpeto spalvomis ir priverčia giliau pamąstyti ne tik apie tai, koks buvo mūsų vienintelis karalius Mindaugas ir karalienė Morta ir kokie nelengvi buvo jų pasirinkimai, bet ir apie tai, kaip mus visus ir mūsų pasirinkimus keičia atitinkamas kontekstas.

Režisierė A.Cholina visuomet geba sujaudinti savo spektaklių žiūrovus, tačiau šį kartą ji, regis, pranoko pati save – nepabijojo kapstyti giliai tiek istorinėje, tiek psichologinėje perspektyvoje, Mindaugo istoriją pateikdama realistiškai: "Mindaugas Karalius" – toli gražu ne pasakinė Romeo ir Džuljetų ar ašaringa skęstančio "Titaniko" istorija, tai – jaudinanti, realistiška muzikinė drama.