Knygos

Muzika kaip svajonė

Skandinavų rašytojams tarp skaitytojų, sakyčiau, tenka ypatingas statusas. Jie yra gerbiami. Nebūtinai labiausiai skaitomi, bet ir “neperskaityti” vertinami palankiai.

Nesakau, kad taip yra visada, bet taip yra dažniausiai. Gal dėl to, kad į lietuvių kalbą verčiami tik geri ir geresni nei vidutiniai romanai... Pavyzdžiui, ir švedų rašytojo M. Niemi romanas “Populiari muzika iš Vitulos” – puiki knyga, kai kurių kritikų net vadinama šedevru.

Vitula – mažytis taškelis Švedijos šiaurėje. Tai jau ne Suomija, o jei ir Švedija, tai “netikra”. Tai neturtingas kraštovaizdis. Skurdi fauna. Menkos trobos ir daug vaikų. Lestadijonai, propaguojantys “gyvąjį” tikėjimą. Tai pavadinimas, reiškiantis “Putės pelkę”. Pagrindinis knygos veikėjas Matis pasakoja: “Mes buvom kitokie: trupučiuką nevisaverčiai, trupučiuką neišsimokslinę, trupučiuką naivūs. ...> Kalbėdavome su suomišku akcentu nebūdami suomiai ir su švedišku akcentu nebūdami švedai. Mes buvome niekas. Buvo tik viena išeitis. Vienintelė galimybė, jei norėjai kuo nors tapti, kad ir pačiu menkiausiu. Turėjai išsikelti kiton vieton” (P.44).

Į Mačio ir jo draugų gyvenimą įsiveržusi muzika tampa jų oru ir duona, atradimais, jų išsigelbėjimu, svajone ir tikrove. Tik muzikuodami ir tikėdamiesi kitokio gyvenimo jie gali gyventi aplinkoje, kurioje darbai griežtai skirstomi į vyriškus ir moteriškus, kur giminių susitikimai baigiasi pagyromis, rietenomis ar net muštynėmis, kur jėga, ištvermė, sveikas protas yra svarbiau nei talentas ar originalumas. Bet vaizduojama erdvė anaiptol ne tragiška, ne “juoda – balta”: kiekvienas epizodas – išbaigtas tikrovės etiudas; spalvingi personažai, keisti poelgiai, gyvas, jausmingas pasakojimas. Nepaprastai vizualus, muzikalus, prisodrintas poetiniais “regėjimais” romanas. Tekstas, kuriame pro aukštos prabos literatūrinę kalbą šiltomis srovelėmis prasimuša nuoširdžios intonacijos.

Tai nėra vieno veikėjo istorija. Tai giminės ir viso krašto “neistorinė” patirtis (“Mes buvome niekas. Mūsų tėvai buvo niekas. Mūsų protėviai Švedijos istorijoje nepaliko nė menkiausio pėdsako” (P.42), kurioje nykstančios tradicijos ir vis labiau geriantys žmonės, komunizmo šmėkla ir iš netolimos kaimynystės ataidintis Stalino vardas; spaudžiamas nepriteklių, bet vis modernėjantis gyvenimas ir jokių permainų dvasiniam lygmeny...

Šiek tiek melancholijos, šiek tiek komizmo, lengvos poetinės kalbos, “rock ‘n’ roll music” – ir pelkėtos dykynės suskamba nepakartojama muzika. Tai kelionė per svajojančių paauglių pasaulį ir vietas, į kurias, nebepajėgdamas įveikti ilgesio, vis dar grįžta jau suaugęs veikėjas...