Paskutinę 2020-ųjų dieną menininkė socialiniame tinkle atidarė virtualiąją personalinę parodą "Facebook'o draugai 2020". Karantino metu socialinis tinklas tapytojai tapo vienintele priemone, kuri suteikė galimybę realizuoti parodos idėją – nutapyti bendramokslių tapytojų portretus praėjus dešimčiai metų po bakalauro studijų baigimo – ir pasidalyti kūrybinio darbo rezultatais.

Su J.Kluone kalbamės apie jos karantino išgyvenimo strategija tapusią personalinę parodą, kuri nebūtų įgyvendinta be pagražintos socialinių tinklų realybės.

Menininkui, norinčiam kurti, yra būtina atsiriboti, susikoncentruoti, įsiklausyti. Tačiau svarbu nelikti užsidarius.

– Į 2021-uosius įžengėte su virtualiąja, socialiniame tinkle pristatyta personaline paroda "Facebook'o draugai 2020" (kurią dar pavadinate ir "Karantino portretais"). Trumpam atsitraukus nuo parodos ir sutelkus dėmesį į praėjusius metus, ar jie jums buvo kūrybiškai aktyvūs? Dviejų karantinų iškeltus iššūkius įveikėte be didelio streso?

– Pirmasis karantinas labai sutrikdė mano planus ir sukėlė gana didelį stresą, o antrojo metu jau sugebėjau prisitaikyti prie naujų sąlygų ir priėmiau situaciją kaip galimybę, o ne kaip bėdą.

Aistės Dabkevičiūtės portretas.

Antrojo karantino išgyvenimo strategija tapo darbų šiai parodai kūrimas, o gauta Lietuvos kultūros tarybos individuali meno kūrėjo stipendija dar labiau paskatino įgyvendinti savo idėją. Juk drobėmis, dažais, teptukais nelyja, jų miške neprisirinksi. Todėl praėjęs laikas kūrybiškai buvo tikrai aktyvus. Metus užbaigiau su virtualiąja personaline paroda – jaučiu pasitenkinimą.

– Kaip manote, ar koncentravimasis į kūrybą yra svarbiausia šio sudėtingo laikotarpio išgyvenimo sąlyga menininkui?

– Tikriausiai ne visiems. Jei nėra už ką nusipirkti valgyti ar susimokėti už šildymą, koncentravimasis į kūrybą yra sunkiai įmanomas. Kaip į bet kurį reiškinį, į karantiną, galima pažvelgti iš skirtingų pusių. Pirmojo karantino metu stresavau, kad buvome uždaryti, apriboti, atskirti, o antrojo, priešingai, – džiaugiausi, kad galėjau susikaupti, įsigilinti, kurti. Menininkui, norinčiam kurti, yra būtina atsiriboti, susikoncentruoti, įsiklausyti. Tačiau svarbu nelikti užsidarius, o atsiverti, išlieti kūryboje savo pajautimus, atskleisti suvokimus. Tai yra ne tik išgyvenimo, bet ir gyvenimo sąlyga.

– Paisydami karantino ribojimų, užsidarėme namuose ir savo darbus, socialinį, kultūrinį gyvenimą perkelėme į virtualiąją erdvę. Dalis žmonių, galbūt, tapo ir aktyvesniais socialinių tinklų vartotojais. Būtent su vienu iš socialinių tinklų yra susieta virtualioji personalinė jūsų darbų paroda "Facebook'o draugai 2020", kurioje eksponuojate dešimt bendramokslių portretų. Ar feisbukas jums tapo šaltiniu, iš kurio pasisėmėte idėją kūrybai?

– Feisbukas man nėra idėjų šaltinis. Jei būčiau galėjusi pati nufotografuoti kiekvieną bendramokslį, taip ir būčiau padariusi arba, jei būčiau turėjusi po šūsnį kiekvieno jų pastarųjų metų nuotraukų, feisbuko nebūtų prireikę. Socialinis tinklas buvo priemonė, leidžianti rasti portretuojamų bendramokslių atvaizdus, ir erdvė  kūrybos rezultatams parodyti. Pasibaigus karantinui noriu surengti šių darbų parodą ne virtualiojoje galerijoje.

Tomo Misevičiaus portretas.

– Kūrinių ciklas "Facebook'o draugai 2020" yra tarsi prieš dešimtį metų sukurto jūsų baklaurinio darbo, kuriame tapėte savo bendramokslius tapytojus, tęsinys. Naujajame cikle bendramokslių portretus kūrėte prieš tai gerai ištyrinėjusi jų profilius feisbuke. Ko šiuose profiliuose ieškojote? Į ką atkreipėte dėmesį? Kas tapo medžiaga jūsų kurtiems portretams?

– Norėjau nutapyti bendramokslius, atskleisdama tai, kaip jie pasikeitė, kas juose išryškėjo. Kadangi su daugeliu iš jų atitolome, esame draugais tik socialiniame tinkle, o karantino ribojimai neleido susitikti gyvai, liko tik vienas būdas – surasti jų atvaizdus feisbuke. Man pasirodė įdomu, kaip jie prisistato savo profiliuose. Ieškojau portretinių fotografijų, norėjau, kad jose būtų nors viena labai ryški detalė. Tačiau ne visi į profilius kelia savo portretus. Kažkas vietoje profilio nuotraukos yra įkėlę piešinuką, kažkas – vaizdelį iš interneto platybių, o kažkas  dešimt metų nėra įkėlęs iš viso jokios savo nuotraukos. Bet užsispyriau nutapyti juos visus, todėl teko gerai panaršyti po jų ar net kitų vartotojų sukurtas nuotraukų galerijas.

Kardinaliai nepasikeitė niekas. Ryškesnės tapo tik jų savybės: kietieji tapo dar kietesni, gražuolės – dar gražesnės, slapukai – paslaptingesni, o kuklieji – atsargesni.

– Dešimt metų yra daug. Per tiek laiko žmogus gali pasikeisti kardinaliai. Ar naršydama po bendramokslių feisbuko paskyras pamatėte tai, kas jus nustebino, buvo netikėta?

– Ryškiausiai pastebimi yra fiziniai pokyčiai: kažkas pakeitė plaukų spalvą ar nusikirpo, kažkas užsiaugino barzdą, kažkas nebenešioja akinių, o kažkas juos užsidėjo, kažkas priaugo svorio, o kažkas pasidarė plastinę operaciją. Kardinaliai nepasikeitė niekas. Ryškesnės tapo tik jų savybės: kietieji tapo dar kietesni, gražuolės dar gražesnės, slapukai – paslaptingesni, o kuklieji – atsargesni. Maloniai nustebino tai, kad, praėjus dešimčiai metų po studijų baigimo, dauguma bendramokslių kuria vaizduojamjo meno lauke, naudojasi savo talentais.

Vytenio Jako portretas.

– Vis dėlto paveiksluose į portretuojamuosius žvelgiate su lengva ironija, tarsi nepasitikėdama tuo, ką atradote jų paskyrose socialiniame tinkle.

– Feisbuke kiekvienas apie save pateikia šališką informaciją ir publikuoja tik tokius atvaizdus, kokius nori. Dauguma siekia pasirodyti gražesni, geresni, ypatingesni. Veidaknygėje visapusiškos, išsamios informacijos nerasime. Supratau, kad neatrinksiu, kas ir kiek pasigražino, susireikšmino ar susimenkino, todėl tapiau portretus remdamasi tomis nuotraukomis, kuriomis bendramoksliai patys save pristato, o tapydama sąmoningai akcentavau tas savybes, kurios juose išryškėjo: uždarumą, baikštumą, narcisizmą ar seksualumą, spalvine portretų gama jas paryškindama.

Agnės Mikalauskienės portretas.

– Cikle tarp jūsų grupiokų portretų yra ir jūsų autoportretas. Ar, prieš tapydama save, taip pat atidžiai peržiūrėjote savo feisbuko paskyrą? Atradote joje savęs pačios, savo kasdienybės pagrąžinimų?

– Ir aš noriu įkelti tokią nuotrauką, kurioje atrodau geriau, o ne blogiau. Šį autoportretą tapiau ne pagal savo "Facebook'o" profilio nuotrauką, nes neturėjau tokios fotografijos, kurią norėčiau įkelti. Tik iš feisbuko nuotraukų žmogaus pažinti nepavyks, o ir apytikrio vaizdo apie jį susidaryti neišeis, bet – galima prisistatyti, kaip tik norisi. Dabar aš noriu prisistatyti su plačia šypsena.

– Jūsų grupiokai virtualiojoje parodoje eksponuojamus kūrinius priėmė pozityviai – beveik visi savo feisbuko profilio nuotraukas pakeitė jūsų tapytais portretais. Malonus toks jų palaikymas?

– Nuoširdžiai dėkoju jiems už tokį palaikymą. Tikiuosi, tai rodo, kad ir jiems manasis dėmesys buvo malonus.