Laida kuria patrauklią ir džiugią liaudies kapelų varžytuvių atmosferą, kuri leidžia pabėgti nuo skausmingų praeities patirčių ar problemų. Kita vertus, savo vaizduotei suteikime fantastikos atspalvį. Įsivaizduokime džiugiai klegantį važiuojantį autobusą, kuriame keleiviai traukia tautines dainas vieną po kitos, ir staiga autobusas įsipainioja į milžiniško voro suregztą tinklą, o voro nugara išmarginta žodžiais: blatas, deficitas, nomenklatūra ir kt. Tiesiog pastebėkime vienas kitam prieštaraujančius veiksmus. Norą pabėgti nuo probleminės patirties praeityje – ir neišvengiamą akistatą su istorinių tyrinėjimų rezultatais. Tai dar labiau pabrėžia sovietmečio tyrinėjimų aktualumą ir šio laikotarpio ryšius su dabartimi. Ypač – atkreipiant dėmesį į sovietinės Lietuvos ekonomikos valdymo ypatumus.

Naujas požiūris

Dažnas iš mūsų sovietmetį siejame su pokariu vykusiais pokyčiais: partizanų kova, tremtimis, kolektyvizacija ir t. t. Dėl to Sauliaus Grybkausko knyga "Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965–1985 metais" (2011) kviečia mus atkreipti dėmesį į Sovietų Sąjungoje vykdytos ekonominės politikos ypatybes ir bandyti išsiaiškinti buvusios sistemos veikimo principus bei kartu neįsitraukti į moralinius buvusių veikėjų vertinimus.

Gėrio ir blogio sąvokų naudojimas vertinant sovietmetį skatina politinį susipriešinimą ir atsiribojimą. Be to, neleidžia atskleisti žmonių bendravimo spektro, kuris palaikė ne tik sovietinės visuomenės gyvavimą, bet ir padėjo išgyventi joje bei paskatino pokyčius, kurie lėmė sovietinės valstybės žlugimą.

Šiandien susidaro įspūdis, kad laukiama tam tikro lūžio, kuris leistų lengviau atsikvėpti nostalgiją sovietmečiui jaučiantiems žmonėms ir patvirtintų teiginį apie tai, kad anuomet irgi buvo dirbama Lietuvai. Tačiau S.Grybkauskas kelia lemtingus klausimus, kodėl žlugo sovietinė sistema, kurios svarbiausias bruožas buvo planavimas ir kontrolė. Ar komunistinė ideologija kaip ekonominei veiklai nurodanti gaires ir vertybes sistema nebuvo efektyvi? Koks vaidmuo teko sprendžiant sovietinės ekonomikos problemas lietuviškai nomenklatūrai?

Įprasta visur matyti visagalę komunistų partijos ranką, tačiau palaipsniui, susipažindamas su neformalių susitarimų ir ryšių tarp atskiras ekonomikos sritis administruojančių nomenklatūros atstovų veikimo principais, supranti, kaip pamažu sovietinė valstybė ėjo žlugimo link. Dėl to nomenklatūrai, kaip uždaram administratorių ratui, šiose procesuose tenka kertinis vaidmuo.

Tautinis nepasitenkinimas

1980 m. vykusiame pasitarime Algirdas Brazauskas kalbėjo: "Kad ir kur dirbtų prekybos darbuotojai – mažmeniniame prekybos tinkle ar visuomeniniame maitinime – visur jie formuoja žmonių nuotaiką, sudarydami vienokią ar kitokią politinę atmosferą. Bet koks aplaidumas sukelia gyventojų neigiamas emocijas vertinant mūsų tikrovę."

Prekių stygius ir bloga jų kokybė kėlė žmonių nepasitenkinimą. Ne veltui Lietuvos komunistų partijos vadovai kalbėjo apie pasirodžiusius antitarybinio nacionalistinio turinio lapelius ir kitus negatyvius reiškinius miestuose ir rajonuose.

Lietuviškos nomenklatūros likimas priklausė nuo sugebėjimo užgniaužti nacionalizmą ir spręsti deficito problemą. Nesėkmės sprendžiant šias problemas galėjo sustiprinti Maskvos įtaką ir paspartinti jau vykusius ekonomikos valdymo centralizacijos procesus. Norint įveikti sovietinės Lietuvos ekonomikos atsilikimą nuo sąjunginių vidurkių buvo vystoma sąjunginio pavaldumo sunkioji pramonė, kuri leido gauti investicijų iš Maskvos ir puikuotis augančiais rodikliais, tačiau tai silpnino lietuviškos nomenklatūros pozicijas.

Žemės ūkis tapo ekonominės veiklos sritimi, kuri leido nomenklatūrai rodyti iniciatyvą ir stiprinti savo įtaką. Fabrikai ir gamyklos gamino ne vartotojui, o planui. Visas investicijas į sovietinės Lietuvos ekonomiką reikia sieti su kova tarp Maskvos ir Vilniaus dėl įtakos respublikoje ir tik po to kalbėti apie paklausių prekių stygiaus sprendimą. Nors kiekviename žingsnyje buvo trimituojama apie laimėjimus, tačiau nepasitenkinimas ir neigiamos emocijos tapo sovietinės kasdienybės dalimi.

Socialiniai ryšiai

Įdomu atsiversti Viliaus Ivanausko knygą "Lietuviškoji nomenklatūra biurokratinėje sistemoje. Tarp stagnacijos ir dinamikos (1968–1988)" (2011).

Pirmas dalykas, į kurį atkreipi dėmesį skaitydamas knygą, – aplinkybės, padėjusios žmonėms tapti lietuviškos nomenklatūros dalimi. Svaiginančią karjerą sovietinėje visuomenėje galėjo padaryti tik tie, kurie šalia gerų profesinių įgūdžių deklaravo ištikimybę sovietinei santvarkai ir galėjo imtis atsakomybės įgyvendinant komunistinės ideologijos principus.

Antra, pamatai, kaip įmonės vadovas turėjo derinti šakinius, atskiros ūkio krypties, interesus ir lokalius interesus. Šakiniai interesai buvo siejami su gamybos pasiekimais, o lokalūs interesai – su gerais tarpusavio santykiais ir dalijimuisi turimais ištekliais.

Visa knygos intriga prasideda tuomet, kai susipažįsti su nomenklatūros gyvenimo ritualais: viešomis šventėmis, medžiokle ir žvejyba, vaišinimu ir vaišinimusi, kaimynyste, šeimų bendravimu. Labai daug reikalų buvo išsprendžiama tokiu lygiu. Dėl to nomenklatūros veiklos analizė leidžia teigti, kad sovietinės Lietuvos ūkis buvo priklausomas nuo Maskvos tiekiamų žaliavų, technologijų ir kitų dalykų.

Toks bendradarbiavimas atvėrė galimybes lietuviškai nomenklatūrai įgyvendinti savo sumanymus ir puikuotis pasiekimais bei ryšiais su Sovietų Sąjungos elitu, o Lietuvos interesai likdavo antroje vietoje.

Tai puikiai iliustruoja agropramoninio komplekso kūrimas, Ignalinos atominės elektrinės ir Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos statyba bei rusų kalbos plėtra. Kai projektų derinimas tarp Maskvos ir Vilniaus padėjo iškilti lietuvių specialistams, tačiau į lietuviškos tikrovės ypatumus buvo beveik atsižvelgiama. V.Ivanausko formuluojamos išvados leidžia daryti prielaidą, kad lietuviška nomenklatūra savo ateities tikrai nesiejo su Lietuvos valstybės atkūrimu.

"Savi" sovietmečiu

Tenka pripažinti, kad daugumai žmonių, kurie gyveno sovietmečiu, šiuolaikinių istorikų tyrinėjimai yra netikėtas atradimas, nes jų analizė atskleidžia iki šiol nepastebėtus ar pamirštus sovietinės visuomenės gyvenimo aspektus.

Girdėti apie tai, kad lietuvybei buvo suteikiama simbolinė reikšmė ar pateikiama po folklorinio nacionalizmo kauke, kad Lietuvos komunistų partijos vadovams buvo svarbu neužkliūti Maskvai, kad pasyvus komunizmas, vietininkiškumas, bandymas atsiriboti nuo Sovietų Sąjungos interesų ar juos adaptuoti, laikomas patriotizmu, yra nesmagu.

Dėl to knygoje "Nematoma sovietmečio visuomenė" (2015) pateikiami tyrimai neturėtų stebinti. Net 47 proc. apklaustųjų, gyvenusių iki 1985 m., sovietmetį sieja su pažanga, tvarka ir teisingumu, o 41 proc. sovietinę santvarką laiko sava. Minėta monografija bando atsakyti į klausimą, kas buvo laikomi savais sovietmečiu. Tai žmonės, kurie nerimtai žiūrėjo į komunistinę ideologiją arba ja netikėjo, tačiau nenormaliais laikė ir komunistus, ir disidentus.

Šioje savų žmonių erdvėje klestėjo blato visuomenė, padėjusi tenkinti vartotojų poreikius. Šiandien vadinamąjį blatą suprantame negatyviai – kaip kyšininkavimą ar prekių perpardavinėjimą, o ne kaip tarpusavio pagalbą gaunant deficitines prekes. Šiandien diskutuojame apie pilietiškumo problemą, nes sovietmetis mus išmokė kliautis asmeniniais ryšiais, o ne dalyvauti viešame valstybės gyvenime.

Rokenrolo poreikis

Šis muzikos stilius žavi improvizacijos ir protesto galimybėmis. Jeigu reikėtų istorinę atmintį sieti su muzikos stiliumi, tai tikrai nebūtų lietuvių folkloras ar laida "Duokim garo!" Pasirinkčiau festivalį "Lituanika", kuris akivaizdžiai konfrontavo su oficialia sovietine estrada ir atspindėjo naujų muzikos stilių įvairovę.

Dėl to kalbėjimas apie istorijos politiką ar tautinę savimonę neturi remtis rūtų darželio garbinimu, o palaikyti rimtais istoriniais tyrinėjimais pagrįstą interpretacijų įvairovę ir jų sklaidą visuomenėje.