Knygos

Nešlovės anatomija

Prieš porą metų pasirodžiusios J. M. Coetzee knygos „Nešlovė“ daugelis arba „nepastebėjo“, arba nepuolė komentuoti.

Tai, kad šis romanas 1999 metais apdovanotas Bokerio premija, neskatino jo perskaityti – įvairių apdovanojimų rezultatai dėl savo atviro ar dangstomo tendencingumo vertinami su nemenka skepsio doze.

Bet kai 2003 metais J. M. Coetzee, vienas iš Pietų Afrikos Respublikos rašytojų, gavo literatūrinę Nobelio premiją (irgi lydimą įvairių komentarų), ne vienas, tarp jų ir aš, staiga panoro „susipažinti“ su premiją gavusiu rašytoju, medžiagos savo romanams besisemiančiu iš savo gimtinės istorijos ir politikos, kritikuojančiu rasistinį apartheido režimą, pirmųjų naujakurių brutalumą, despotišką valdžią ir t.t., ir pan.

Politiniai pamfletai manęs nežavi, bet romane „Nešlovė“ visiškai įmanomas „pasimatymas“ su literatūra.

Pagrindinis knygos veikėjas Deividas Luris – Keiptauno technologijos universiteto profesorius, dėstantis komunikacijos būdus, svarstantis galimybę rašyti apie Baironą ne kritinę studiją, o meditaciją lyčių tema - kamerinę operą „Baironas Italijoje“.

Du kartus išsiskyręs, neabejingas moterims, Baironui, bet visiškai nejaučiantis pagarbos dėstomai medžiagai – „jis dėsto, nes šis darbas užtikrina pragyvenimą“.

Visi pagrindiniai profesoriaus dosjė duomenys pateikiami pačioje knygos pradžioje, dar iki nenuspėjamai tragiškai pasibaigsiančio romano su studente Melani Aizeks: Deividas Luris apkaltinamas seksualiniu persekiojimu, netenka darbo ir priverstas išvykti iš miesto pas dukterį Liusę į kaimą, kaip jis sakosi, tik trumpam, o išties bėga nuo patirtos nešlovės ir pažeminimo, kurio iki galo nesuvokia.

Juo labiau, kad įvykiai įgauna kafkiško proceso pagreitį ir veikėjams nebepalieka teisės veikti ir mąstyti savarankiškai: apiplėšiamas ūkelis, išprievartaujama duktė, pats Deividas Luris žiauriai sumušamas...

Tiek akademinėje universiteto bendruomenėje, tiek kaime, kur gyvena Liusė, galioja neįtikėtinai panašūs dėsniai, pavaldūs nežinia kokioms šalia esančioms jėgoms – drausminių nuobaudų komisijai, žurnalistams, Afrikos gilumoje gyvenantiems prievartautojams, keistam Liusės nuomininkui, pamažu besi-savinančiam jos ūkelį ir jos pačios gyvenimą...

Romano veikėjai pasineria į taupiai psichologizuotus dialogus, iš esmės niekada nieko neišsprendžiančius, bet kaskart atveriančius vis gilesnius absurdiško žmogaus buvimo sluoksnius.

To paties Deivido Lurio gyvenimas neįtikėtinai primena lordo Bairono likimą: gražuolis poetas, aistringas keliautojas, mėgstantis meilės romanus, yra paliekamas žmonos, sužinojusios apie jo santykius su netikra seserimi; dėl pažeminimo lordas priverstas išvykti iš Anglijos, o savo dienas baigia susirgęs karštlige...

Lygiai taip pat operos idėja romano pabaigoje suserga ir Deividas Luris, tačiau dieną ir naktį apėmęs apsėdimas nieko prasmingo nežada: „Jis neturi muzikos išteklių, kurie leistų išjudinti „Baironą Italijoje“ iš monotoniškos vagos, kuria jis teka nuo pat pradžių.

Dabar tai panašu į veikalą, kurį galėtų parašyti ir somnambulas“.

Romanas nėra tiesmukiškas, todėl galimas interpretuoti, o dėl daugelio jame esančių universalijų puikiai suprantamas kiekvienam vidutiniam skaitančiam europiečiui, tik abejoju, ar taip pat maloniai „prilimpantis“ kaip M. Kunderos ar J. Irvingo romanai.

Romanas „Nešlovė“ nepaženklintas kokybės ženklu „bestseleris“. O tai irgi ženklas.