Knygos

Nukainojimas

Reikia pripažinti, kad jokiai literatūros analizei Stano knyga „Kiek kainuoja ilgesys“ „nepritaikyta“: ji nėra meniškai vertinga, joje nerasi estetiškos stilistikos, knygos siužetas (o ir tas pats – neišplėtotas) - banalus, išvados ir apibendrinimai - naivūs iki komiškumo... Žinia, kas jos laukė (dainininko gerbėjai), džiaugiasi sulaukę, ir ne jiems tas tekstukas.

Pats autorius – popgrupės vokalistas ir lietuvių filologijos studentas – sakėsi nepuoselėjęs jokių literatūrinių ambicijų, todėl apysakoje nereikėtų ieškoti „aukštosios literatūros“ požymių. Visiškai sutinku, kad knygelėje nereikia ieškoti literatūros požymių, bet kad tam tikros ambicijos vis dėlto buvo puoselėtos, patvirtina puslapiai, „prikaišioti“ nuvalkiotos simbolikos, įvaizdžių, literatūrinių klišių: meilė iš pirmo žvilgsnio (jis – dainininkas, ji – manekenė) iškyla miške, nakvynė saloje, gulbės, skęstanti valtis (čia, supraskite, - romantika), „alsuojantis liftas“, ir pasikartojantis teiginio „Meilė – tai...“ motyvas prieš kiekvieną apysakos skyrelį... Žodžiu, jie susitinka, įsimyli, ji pastoja, jis palieka ją tam, kad ant sienos galėtų užrašyti: „Meilė yra tokia, kokią pats susikuri. Ir nesvarbu, kaip ji prasideda ar kaip baigiasi. Svarbiausia, kad ji yra“ (P. 132). Beje, ko yra daug šioje apysakoje, tai klaidų (ne tik gramatinių, bet ir loginių).

Apysaka „Kiek kainuoja ilgesys“ priklauso, kaip pasakytų V. Kukulas, „literatūrinei saviveiklai“, kurios autoriams nerūpi literatūros kokybė. Per pastarąjį dešimtmetį susiformavęs „literatų mėgėjų cechas“ išties yra išdava Lietuvoje įvykusių socialinių (ir politinių) permainų, pasikeitusio požiūrio į literatūrinę kūrybą bei meną apskritai. Savaime suprantama, kad nuosekli atrodo ir skaitytojų „diferenciacija“ - pagal „interesus ir estetinę klausą“ (L. Jakonytė). Kažkada erzinęs „literatūrinės bendruomenės įvairėjimas“ tapo kasdienišku reiškiniu, dažnai sąmoningai vengiamu pastebėti ir nebesukeliančiu aštrių diskusijų. Vyrauja tam tikras pakantumas skirtingų požiūrių, kartų, kultūrinių laikysenų rašantiesiems („kuriantiesiems“)...

Per keletą metų literatūroje debiutavo daug jaunų žmonių – S. Staniulis (Į riedantį traukinį, 1998), D. Opolskaitė (Drožlės, 2000), G. Kazlauskaitė (Sudie, mokykla!, 2001), U. Barauskaitė (O rytoj vėl reikės gyventi, 2002), V. Blažytė (Geltona pieva, 2002), J. Perskrest, I. Varneckaitė (Noriu Nobelio, 2002). Vieną iš šių debiutų – būtent Noriu Nobelio – gerai žinomas poetas, kinematografininkas, kultūros veikėjas J. Mekas net pavadino „geriausia knyga po sovietlaikio“, kurioje „gali suprasti, ką galvoja jaunimas“, sužinoti apie Lietuvą „daugiau nei iš visų laikraščių“. Kad ir kritikuojami, bet turintys šį tą pasakyti autoriai daugiau ar mažiau jaučia pagarbą literatūros amatui arba bent jau „turi literatūrinių pretenzijų“. Stano knyga nepretenduoja į jokią savarankišką laikyseną, neturi jokių požymių... Ilgesio tema, tapusi apysakos pagrindu, tiek ir tekainuoja (tiesiogine prasme) – apie dešimt litų...