Knygos

Nuo meilės iki nusikaltimo

„Visas pasaulis vaidina“, - sakė didysis Šekspyras, kurio visiems gerai žinomą mintį kartoju bandydama pristatyti E.–E. Schmitt knygą (pjesę) „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“.

Plačiąja prasme, kad ir nesąmoningai, bet visuomenėje visi atliekame tam tikrus vaidmenis (vaikų, tėvų, direktorių ir t.t.), siauresne prasme – „vaidiname“ (apsimetame, meluojame) siekdami konkretaus tikslo, norėdami suformuoti tam tikrą nuomonę, bandydami pakreipti situaciją sau patogesne linkme... Praeityje - penkiolika bendro Lizos ir Žilio vedybinio gyvenimo metų ir dabar vykstantis spektaklis „Kas yra kas?“.

Knygos veikėjas Žilis sako: „Mylėti neracionalu, tai fantazijos, nesiderinančios su mūsų epocha, tai nepateisinama, nepraktiška, vienintelis pateisinimas – pati meilė“ (P. 85). Liza prisipažįsta: „Aš tave myliu, ir tai mane žudo“ (P. 79). Tokio pobūdžio filosofinės ir psichologinės teorijos bei sofistikos netrūksta knygos pabaigoje...

Pjesės, kurią būtų galima pavadinti „šeimynine komedija“ (anot leidėjų, „juodojo humoro komedija“), situacija originali: Žilis, atsibudęs ligoninėje, suvokia, kad jam – amnezija. Jis neprisimena, kaip atsidūrė ligoninėje, nepažįsta gražios moters, prisistatančios jam žmona, neatpažįsta namų, į kuriuos Liza jį parsiveža... Užbėgdama už akių pasakau, kad Liza ir Žilis vienas kitą meistriškai „mausto“, bandydami išsiaiškinti rūpimą tiesą arba stengdamiesi ją nuslėpti... Gal dėl to nusikaltimas, kuris vis dėlto išaiškinamas, interpretuojamas kaip „smulkus“, nes už jo slypi meilė - pavydi, abejojanti, griaunanti... Abu santuokos nariai yra vienas kito žudikai ir vienas kito sąjungininkai, savo puikybę teisinantys Šeimos vardu.

Didžiojoje pjesės dalyje „rekonstruojama“, „restauruojama“ Žilio asmenybė: Liza tiesiogine žodžio prasme bandydama sukurti Žiliui atmintį, be skrupulų palieka geriausias (jos nuomone) vyro būdo savybes ir bando įteigti tas, kuriomis jis nebuvo apdovanotas. Žilis save regi kaip spalvingą ir prieštaringą asmenybę, dėl kurios tapatumo abejoja: „Viena vertus, atrodau kaip gana karštas gaidys, labai pasinešęs į seksą, nekantrus ir impulsyvus, kelnes ant batų nuleidžiantis jau ketvirtame aukšte. Antra vertus, esu ištikimas, pasitikintis, niekada nepavyduliaujantis, ištisas valandas besitrinantis po parduotuves ir arbatos salonus, - žodžiu, bet kurios save gerbiančios moters geras bičiulis homoseksualas“ (P. 26). Dailininkas, rašytojas, mėgstantis išgerti; teorijų kūrėjas, pakėlęs prieš žmoną ranką – tai vis Žilis, šalia kurio gražuolė Liza – jautri, atsidavusi santuokai, rūpestinga ir pavydi žmona... Viena, kas nekelia abejonių, tai Žilio intelektualus ir aštrus humoro jausmas, liudijantis jį esant žmogų, turintį savitą požiūrį į buitį, banalybes ir žmonių tarpusavio santykius.

Pjesėje regima nostalgija „pačiai pradžiai“ – kai „tik tik“ buvo užmegzta pažintis, kai du vienas kito nepažįstantys žmonės vienas prieš kitą galėjo atsiskleisti gražiausiomis spalvomis. „Nusikaltimas“, emocinis sukrėtimas leidžia pakartoti arba, kitaip sakant, „suvaidinti“ tą pačią susipažinimo sceną, nuo kurios, kaip gali tikėtis skaitytojas, prasidės kitas, evoliucionavęs šeimyninio gyvenimo etapas...

Žodžio svarba šioje pjesėje labai didelė, todėl „Smulkių vedybinių nusikaltimų“ neturėtų vengti tie, kurie skaito išimtinai tik romanus – daugelis romanistų jau seniai nusisuko nuo „varginančių“ aprašinėjimų ir kaip romano pagrindą pasirinko dialogą. E.-E. Schimtt skaitytojui siūlo dialektišką ir įvairiapusį pokalbį, kuriame teisiamasis nuolat keičiasi vietomis su nukentėjusiuoju, kuriame racionalus konstatavimas gerokai patrauklesnis nei emocionalūs išsišokimai...

P. S. Kai per daug priartėjama prie bendražmogiškų tiesų, tampa banalu.