„Nuostabiųjų lūzerių“ kompozitorius: kino muzika pirmiausia yra emocija

– Alberto, ką jums, garsų pasaulio žmogui, reiškia kino muzika?

– Kino muzika pirmiausia yra emocija. Tai tas pats, kaip pirmą kartą paimti už rankos mylimąją. Garsas per kelias sekundes paveikia jausmus, o pasigirdęs stebint kintančius vaizdus tamsioje salėje leidžia patirti turbūt patį stipriausią įspūdį, kokį tik gali patirti mūsų sąmonė.

– Sekant „Giro d’Italia“ dviračių lenktynių aistras „Nuostabiuosiuose lūzeriuose“, nesunku išgirsti, kad garso takelį suvokiate kaip savarankišką filmo dalį, kartu su vaizdu kuriančią prasminį audinį. Kaip vertinate priešingus sprendimus, veikiančius žiūrovų jausmus ir nurodančius suvokimo kryptį?

Geriausia atsisakyti visų priemonių, kurias bando įpiršti protas, ir pasikliauti jausmais.

– Nemanau, kad žmonėms patinka nurodymai, kaip suprasti vieną ar kitą dalyką. Jeigu vaizdas paveikus, sprendimas sustiprinti jį garsu sukelia pertekliaus ir nuobodulio jausmą. Geriausia atsisakyti visų priemonių, kurias bando įpiršti protas, ir pasikliauti jausmais. Niekada nekuriu muzikos kinui, nepamatęs vaizdo. Jis suteikia pagrindinę informaciją ir yra tikrasis kompozitorius. Aš esu tik tarpininkas, kuris parenka tinkamus instrumentus ir įrašo garsą.

– „Nuostabieji lūzeriai“ atskleidžia nematomą dviračių sporto pusę. Jūs liekate melodijos užkulisiuose ir nukreipiate klausą į pirmapradžius garsus. Ar toks pasirinkimas, subtiliai atliepiantis filmo temą, buvo sąmoningas?

– Iš dalies taip. Ieškojau organiškų garsų, kurie atspindėtų važiavimą dviračiu, bet būtų universalūs ir subtiliai perteiktų sportininkų jausmus. Nenorėjau naudoti žemo dažnio elektroninių garsų, kurie dažni filmuose ir laidose apie sportą. Kelias dienas nekėliau kojos į studiją ir neėmiau į rankas jokio instrumento. Tiesiog gyvenau, meditavau, klausiausi muzikos. Trumpai tariant, maitinau save. Praėjus kelioms dienoms nuo pirmųjų scenų peržiūros, važiavau per miestą dviračiu ir staiga išgirdau savo kvėpavimą. Tą patį vakarą ilgam užsidariau studijoje.

– Prasitarėte, kad filmo garsinis leitmotyvas atsirado tada, kai muzika buvo beveik sukurta. Ar dažnai dalijatės autoryste su netikėtumu?

– Buvo ne visai taip. Po šiokios tokios pertraukos kūriau paskutinę garso takelio dalį. Galvojau apie sceną, kurioje Daniele (dviratininkas Daniele Colli – aut. past.) mina dviratį ir tiesia vandenį kitiems sportininkams. Norėjau išskirti pagrindinį veikėją iš bendro konteksto – sukurti ne emocingą, bet organišką, paprastą ir įtaigų garsą, su kuriuo galėtų susitapatinti ne tik Daniele, bet ir kiekvienas iš mūsų. Netikėtai gimė iš esmės dviejų natų melodija. Nustebau, kai Arūnas nusprendė paversti šį fragmentą pagrindine garso takelio tema.

– Kaip įsiklausymas į pavienius garsus keičia jūsų suvokimą apie muzikos prigimtį ir sandarą?

– Tam tikra prasme visi garsai sklinda iš vidaus. Iš pradžių sugeri juos, tada permąstai ir galiausiai paverti muzika, todėl formaliai traukinio gausmas, kvėpavimas arba pianino skambėjimas nelabai skiriasi, tačiau sutinku, kad įprasti aplinkos garsai ypatingi. Parinkti tinkamus instrumentus ir suteikti jiems muzikinę formą įdomiau ir smagiau. Tokie garsai suteikia daugiau galimybių sukurti unikalų derinį.

– Dokumentikos santykis su realybe sudėtingesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kokią užduotį kėlėte sau kaip kompozitorius: atspindėti, apmąstyti ar perkurti matomą realybę?

– Pirmiausia klausčiau savęs, kas apskritai yra realybė. Visi skirtingai matome pasaulį ir jame vykstančius procesus, filmuodamas arba kurdamas muziką, paverti ją kažkuo kitu, kitaip tariant, savo realybe, pilna asmeninių jausmų ir vidinio pasaulio atspindžių. Sudėtinga atskirti šias sąvokas, tačiau, tikriausiai, visi keliai padeda kurti.

– Ar dirbdamas visada taikote tą patį metodą, ar kiekvieną kartą ieškote naujo būdo temai atskleisti?

– Netaikau vieno metodo, todėl kiekvienas atvejis ir panašus, ir skirtingas. Iš pradžių galvoju, kaip įgyvendinti užduotį. Dažniausiai jaučiuosi taip, lyg stovėčiau ant uolos krašto ir sukčiau galvą, kaip nusigauti žemyn. Galiausiai pradedu palengva leistis ir žingsnis po žingsnio atsiduriu apačioje. Kartais būna sunku tai nupasakoti.

Vis dėlto kiekvieną kartą išmokstu mažų gudrybių, kurios padeda dirbti efektyviau ir geriau, greičiau įgyvendinti savo sumanymus. Tikriausiai tai ir vadinama metodu, tačiau aš niekada nestudijavau muzikos ir visai neseniai pradėjau ją kurti, todėl manau, kad dar tik ieškau.

– Gyvenate Berlyne. Kaip didmiesčio garsovaizdis lavina ir stebina jūsų ausį? Galbūt intensyvi akustinė patirtis ne tik suteikia daug galimybių, bet ir bukina klausą?

Pavykusia muzika laikau tą, kuri dera su pasakojimu ir vaizdais.

– Didmiestis yra neišsenkantis garso šaltinis, kartais pernelyg stiprus ir chaotiškas mano ausiai. Triukšmas skatina ieškoti tylos ir kuo dažniau ištrūkti į gamtą. Šalia Berlyno plyti didžiuliai miškai, kuriuose viešpatauja ramybė ir daug gamtos garsų. Manau, smegenims naudinga judėti tarp šių dviejų polių ir įgyti įvairesnės patirties. Pavyzdžiui, pastaruoju metu žaviuosi industriniais didelių gamyklų ir sunkių mašinų skleidžiamais garsais, kartais primenančiais muzikos instrumentų ar netgi orkestro skambesį.

– Kokią kino muziką įvardytumėte kaip meistrystės pavyzdį?

– Nelabai analizuoju garso takelius iš profesinės pusės. Mano žinios apie kino kompozitorius gana skurdžios. Pavykusia muzika laikau tą, kuri dera su pasakojimu ir vaizdais. Pernelyg nenuklysdamas į praeitį, kaip vieną iš profesinių pavyzdžių išskirčiau amerikiečių kompozitorių Johną Williamsą. Man imponuoja jo gebėjimas parinkti garso struktūras, atspindinčias veikėjų charakterius. Iš neseniai matytų filmų įspūdį paliko fantastinės dramos „Tarp žvaigždžių“ (2014 m.) garso takelis. Manau, Hansas Zimmeris puikiai padirbėjo. Mano asmeninis favoritas, tikriausiai, būtų Ry’us Cooderis ir jo garso takelis filmui „Paryžius, Teksasas“ (1984 m.), kuriame jis iš esmės atlieka kelias natas gitara.

– Kas skamba jūsų asmeniniame garso takelyje, kai važiuojate per miestą dviračiu su ausinėmis?

– Manau, dažniausiai ambientas, sumaišytas su eksperimentine ir neoklasikine muzika. Taip pat seni folkloro atlikėjai ir XX a. pirmosios pusės populiarioji muzika.