Net aštuoniolika metų užtrukęs procesas baigtas. E. Leontjevos istorinis romanas „Turgaus aikštė, arba dviejų Žanų istorija“ jau pasirodė rusų kalba, o kitų metų pradžioje pasirodys ir lietuvių kalba.

Paskelbusi, kad ruošiasi rašyti knygą, E. Leontjeva Vilniaus rotušėje beveik prieš dvidešimt metų surengė atsisveikinimą. Europarlamentaras Andrius Kubilius tada jai simboliškai įteikė reformų laikrodį, o kolegos – tuščią storą knygą. „Užpildžiau kiekvieną jos lapą“, – šiandien sako ekonomistė, prieš metus grįžusi vadovauti Lietuvos laisvosios rinkos institutui. Pirmąjį knygos egzempliorių ji įteikė prezidentui Valdui Adamkui, kuris anuomet buvo pažadėjęs tapti pirmuoju knygos skaitytoju.

Rašymas E. Leontjevą išmokė anksti keltis, nugalėti save ir kiekvieną dieną pradėti pergale. Savo mintis ji įrašinėjo ne tik prie darbo stalo, bet ir vaikščiodama miške, prie jūros, kelionėse. „Rašymas man leido grįžti prie prigimtinės kalbos, – sako knygos autorė. – Buvo minčių rašyti lietuvių ar anglų kalba, bet džiaugiausi savo sprendimu, gimtoji kalba atgaivino pasąmonėje močiutės kalbą, mėgavausi galėdama žaisti žodžių dėlionėmis.

Nesugebėčiau paaiškinti, kaip, bet galiausiai rasdavosi unikalus skambėjimas, kurio ir ieškojau. Tarsi kompozitorius šlifuodavau sakinių skambesį, poetiką.

E. Leontjevos kūrinys – istorinis, daugiaplanis, intelektualus. Jame daug personažų, sluoksnių ir linijų įvairiam skaitytojui. „Tema mane tiesiog ištiko, aš jos nesirinkau, – sako autorė ir pasakoja, kad kelią jai parodė iš bičiulio, žymaus Lotynų Amerikos autoriaus Hernando De Soto gautas jo bestseleris („The Other Path“ / „Kitas kelias“). Vartydama šią knygą, ji sako aiškiai supratusi, kad jos knygos heroje taps Žana d’Ark. Tada, tiesa, nežinojusi, koks didelis iššūkis laukia ir kiek daug apie legendinę Orleano Mergelę yra parašyta.

Kad suvaldytų istoriją, daugybę knygos personažų ir įvykių, E. Leontjeva sako padėję programuotojos įgūdžiai. Ji perskaitė daugybę knygų apie Žaną d’Ark, studijavo išlikusius teismo proceso ir reabilitacijos protokolus, jos pačios ir amžininkų liudijimus. „Stengiausi vaikščioti su savo knygos heroje širdis širdin, žygis žygin“, – nuoširdžiai sako ir pasakoja, kad, norėdama pasisemti atmosferos, per tuos metus apvažiavo vietas, kuriose Žana d’Ark lankėsi, o jos gimtame kaimelyje tapo nuolatine viešnia.

Rašytojai buvo svarbu pažinti Žanos aplinkos žmones, ypač tuos, kurie laikomi niekšais. Tik taip ji mano galėjusi perteikti tikrąjį šios legendos tragedijos mastą.

Romane „Turgaus aikštė, arba Dviejų Žanų istorija“ veikia dvi Žanos – viena legendinė, kita – šiuolaikinė. Jas abi, o ir knygos rašytoją sieja viena ir ta pati vertybė – tikėjimas. Ir vis dėlto, istorinio romano ėmusis ekonomistė prisipažįsta, kad nuolat keltis iš vienos epochos į kitą buvo nemenkas iššūkis: „Reikėjo pirma įsijausti į viduramžius – skaityti, keliauti, išnešioti įvykius ir herojus. Kai viduramžiai pagaliau ima lietis, kai ryškėja Žanos motyvai, mūšio detalės, bičiulių portretai, santykiai, replikos, kai, rodos, jau pasieki pačią viršūnę, epizodą reikia nutraukti. Ir tada nauja kančia – palikti viduramžius, įsijausti į moderniosios Žanos istoriją. Nauji personažai, kita kultūra, žodynas, ir vėl reikia skverbtis į žmonių portretus, įsiklausyti į jų dialogus, paskui staiga viską perbraukti – kai supranti, kad šis herojus negalėjo taip pasielgti. Tuomet vėl ieškai. Vienas epizodas, pavyzdžiui, iš manęs pareikalavo metų, gal ir dar ilgiau – man buvo svarbu rasti kelią iš geopolitinio konflikto.“ Lėtas rašymas, ji pasakoja, buvo ir malonė, ir kankinystė. Kartais jos ieškojimai užtrukdavo ne vieną mėnesį.

Šiandien rašytojai atrodo, kad kai kurie epizodai galėtų tapti atskiromis novelėmis, o kiekvienas skaitytojas romane atras skirtingą raštą, supins savo istoriją – iš pinigų ir alchemijos, iš ilgesio ir tikėjimo, iš kariuomenės ir profsąjungos. O gal – iš madų, stiliaus ir meilės, – juk ir ją pačią nustebino herojės meilės istorija. Santare Žana įsimyli dirigentą, kuriame atranda daugiau nei meilę. Dirigento lazdelė – stebuklinga, atrodo, jis sugeba suvienyti, kas trapu, ribota, netobula, pasiekia sinergiją ir simfoniją. Mylimieji priklauso skirtingiems pasauliams, taigi taip ilgai laukta meilė liepsnoja ir degina.

Redaguodama knygą, autorė ją beveik ketvirčiu sutrumpino. Juk, sako, rašė ne sau, o skaitytojui. Knygoje jai itin svarbu buvo ritmas ir muzikalumas. „Teko dirbti, kaip įsivaizduoju, dirba kompozitoriai – įkalbėdavau, klausydavau, įsijausdavau į kiekvieną skiemenį. Nesugebėčiau paaiškinti, kaip, bet galiausiai rasdavosi unikalus skambėjimas, kurio ir ieškojau. Tarsi kompozitorius šlifuodavau sakinių skambesį, poetiką. Romane daug muzikos, o per vieną iš herojų – dirigentą atsiskleidžia galios prigimtis. Tokių dirigentų mes ilgimės ir ekonomikoje, ir politikoje. Knygoje nemažai rašau apie valdžios prigimtį, laisvę ir jos išsižadėjimą. Jei iš visų jėgų neatsiduočiau kūrybos procesui, matyt, niekada tų dalykų nepatirčiau“, – sako rašytoja.